Viešas demonstravimas. Seinai, 2019

Petras Maksimavičius

Lietuvoje gyvenantis pažįstamas paėmė į rankas „Aušrą“ ir nustebo. „Nuotraukos lyg Baltijos kelio laikais darytos“, – sako. Jo nuostabą sukėlė daug nuotraukų, kuriuose trispalvės ir tautiniai rūbai. Taip jau nutiko, kad į rankas paėmė „vasarišką“ „Aušros“ numerį, kuriame aprašomas Lietuvos himno giedojimas mūsų krašte, Joninių šventimas ir pan. Kita vertus, jeigu būtų pavartęs kitus „Aušros“ numerius, taip pat būtų atradęs nemažai patriotinių akcentų – daug daugiau nei Lietuvoje leidžiamuose žurnaluose ar laikraščiuose.

Parašyti apie tai paskatino Lietuvos žinių portaluose neseniai skaityti žinomų Lietuvos filosofų ir politikos apžvalgininkų prof. V. Radžvilo ir prof. A. Jokubaičio pasvarstymai apie Lietuvos politikos aktualijas, idėjų krizę, lyderystę politikoje, pilietiškumą, istorinę atmintį. Abu jie apgailestavo, jog lietuviai tapo labai abejingi savo valstybės reikalams. Svarstė, kodėl taip nutiko ir kas tokias nuotaikas visuomenėje galimai skatina.

Nesu politikos žinovas, todėl sudėtinga būtų komentuoti profesorių mintis. Tačiau gyvendamas Lenkijoje ir būdamas Lenkijos lietuvių bendruomenės narys, taip pat galių kelias mintis pridėti.

Grįžkime prie straipsnio pradžios. Mano draugas nustebo, kad „Aušroje“ tiek daug patriotiškų straipsnių pavadinimų ir tautinių simbolių. Beje, tą patį jau buvau girdėjęs netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai studijavau Vilniuje, o „Aušrą“ galima buvo paskaityti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto skaitykloje. Ir tada, ir šiandien į galvą atėjo vienas atsakymas. „Aušra“ leidžiama už Lietuvos ribų, o jos leidėjas – lietuvių tautinė mažuma. Todėl natūralu, kad tai lemia jos turinį. Kaip ir kitose šalyse, kur gyvena senoji lietuvių emigracija, dėmesys praeičiai, tautiniams simboliams yra stipresnis. Tai tiesiog mobilizuoja bendruomenę bendriems tikslams, auklėja jos jaunąją kartą, skiepija meilę kalbai, ragina saugoti istorinį ir kultūrinį lietuvių paveldą. Beje, tai būdinga ne tik lietuviams. Tai daro daugelis tautinių mažumų ar bendrijų.

Bet. Apie tai pagalvojus į galvą atėjo kita mintis. Jeigu užsienyje gyvenantys lietuviai stengiasi taip eksponuoti tautinius simbolius ir beveik kiekviena proga, kai susitinka, kalba apie Lietuvos aktualijas, tai kodėl taip daryti neturėtų Lietuvoje gyvenantys lietuviai. Juk „Sąjūdžio“ laikais tai buvo natūralu ir niekam nekildavo klausimo, kodėl reikėtų to vengti. Vėlgi, mokslininkai ir politologai surastų daug paaiškinimų ir atsakymų į šį klausimą. Vieni sakytų, kad Lietuva pagaliau tapo moderni valstybė ir toks tiesmukiškas tautinių simbolių ar patriotizmo demonstravimas yra nekorektiškas bendrapiliečių atžvilgiu. Kiti aiškintų, kad pastaruoju metu sudėtinga šias idėjas eksponuoti žiniasklaidoje, kuri nemaža dalimi priklausoma nuo užsienio ar privataus kapitalo. Dar kiti, jog lietuviams šiandien labiau rūpi ekonomiškai „išgyventi“, nei galvoti apie savo tapatybę, o tuo pasinaudoja išorinės ar vidinės jėgos, kurios siekia kuo ilgiau tokią padėtį kontroliuoti ir išsaugoti įtaką svarbiausiose valstybės gyvenimo srityse. Tai nulemia ne tik didelį emigracijos mastą, bet ir tai, kad didžioji visuomenės dalis pasyviai dalyvauja viešajame gyvenime.

Naujojo Lietuvos Prezidento G. Nausėdos išsakyti žodžiai, kad jo komandoje dirbs patarėjai, o ne „pritarėjai“ yra prasmingi ir galima būtų juos pritaikyti mūsų visų gyvenimui ir kasdieniams darbams. Juk nėra geresnio būdo kurti veržlią ir modernią visuomenę, kaip sudaryti jai galimybes ir įvairiais būdais skatinti aktyviai dalyvauti kuriant savąją valstybę, bendruomenę ar darbo komandą. Visų pirmą raginti reikšti nuomones, diskutuoti, siūlyti… Kitaip sakant – „patarti“, o ne tik „pritarti“.

Mano galva, apie savosios valstybės ar bendruomenės reikalus turėtų kalbėti ne tik politikos lyderiai, filosofai, dažnai televizorių ekranuose matomi istorikai ar profesionalūs žurnalistai. Tai turėtų daryti taip pat mokytojai, valstybės tarnautojai, bibliotekininkai, verslininkai, savivaldybininkai… Bet svarbiausia – turėtų nejausti jokio diskomforto ar baimės, kad susilauks pastabų iš tiesioginio viršininko ar darbdavio. Sakysite, taip ir yra. Konstitucija garantuoja žodžio laisvę. Taip, tačiau tai daug sudėtingiau nei mums gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Rašyti ar kalbėti dar nereiškia būti išgirstam. Šiandienis, labai sumaterialėjęs, pasaulis diktuoja savo sąlygas. Daugeliu atveju, ne tik politinė, komercinė nauda, bet ir įvairių grupių interesai nulemia, kokios naujienos atsiranda pirmame laikraščio puslapyje ar matomos televizijos ekrane. Lygiai tas pats su patriotizmo eksponavimu. Neretai tie, kurie stengiasi garsiau kalbėti ir svarstyti apie lietuvių tautos ateitį, apšaukiami nacionalistais. O tai reiškia, kad jiems mažiau lieka vietos žiniasklaidoje, jų mintis, nors daugeliu atvejų tikrai vertos dėmesio, nepasiekia plačios visuomenės.

Lenkijoje pabandyta tai keisti. Ar tai pavyko ir kaip pavyko, tai visai kitas klausimas. Bet šį vykstantį savotišką eksperimentą įdomu stebėti. Gyvendami Lenkijoje, tautinės mažumos sąlygomis, turime nepakartojamą galimybę palyginti, kaip šie reikalai atrodo mūsų šalyje. Grįžtu į straipsnio pradžią. Ar tik Lenkijos lietuvių ar kitų tautinių mažumų leidžiamuose leidiniuose gausu tautinių simbolių. Ne. Tokių simbolių, tik lenkiškų, apstu visoje Lenkijos žiniasklaidoje. Netiesa, kad jų padaugėjo tik pastaruoju metu. Lenkija tautinę politiką sėkmingai vykdė nepaisant to, ar valdžioje dominavo kairieji ar dešinieji. Tiesa, kad pastaruoju metu ši politika intensyvėja visose srityse – valdžios institucijų veikloje, žiniasklaidoje, politikoje ir net ekonomikoje. Juk pažadai apriboti užsienio korporacijų dominavimą žiniasklaidoje, bankų sektoriuje ar prekyboje taip pat turi tautinį atspalvį. Juolab kai sakoma, kad kapitalas turi grįžti į lenkų rankas, o prekybos centrų pelnai negali iškeliauti iš Lenkijos, bet prisidėti prie valstybės stiprėjimo. Ar šie šūkiai neprieštarauja ES teisės raidei ir dvasiai? Ar jie nėra „senamadiški“? Dabartiniam Lenkijos politiniam elitui ne tai svarbiausia. Jo tikslas – mobilizuoti visuomenę ir siekti proveržio. Kai kurios idėjos išties skamba radikaliai ar matosi, kad jų įgyvendinti tiesiog neįmanoma, tačiau jos ir taip mobilizuoja didžiąją visuomenės dalį. Jeigu žmonės mato, kad jų gyvenimas gerėja ir kyla pasididžiavimas savo kilme, tai tokios lyderių taikomos priemonės pasiteisina.

Ne viskas man patinka, kas daroma, ypač istorinės politikos srityje. Juolab kad „kovą dėl lenkiškumo“ dažnai vienaip supranta didmiesčių gyventojai, o savaip „provincijos“. Neseniai stebėjome tai Seinuose, minint vadinamojo „Seinų sukilimo“ 100-ąsias metines. Kai kuriais atvejais tai „žaidimas su ugnimi“. Apie tai pasakoja Lenkijoje gyvenantys vokiečiai ar ukrainiečiai, kurie skundžiasi neigiamų nuotaikų jų atžvilgiu stiprėjimu.

Beje, pačioje Lenkijoje taip pat netrūksta istorijos mitologizavimo kritikų. Jie primena, kad savosios istorijos pristatymas yra svarbus ir reikalingas. Tačiau taip pat sako, jog „tik tiesa yra įdomi“. Atkreipia dėmesį, kad reikia kalbėti apie garbingus istorijos momentus, bet negalima nutylėtų tų, kurie ne iki galo buvo garbingi. Pavyzdžiui, mažai kalbama, kad pastaruoju metu dažnai idealizuojamoje tarpukario Lenkijoje vyko arši politinė kova, dėl kurios į kalėjimus patekdavo net tie, kurie su ginklu rankoje, rizikuodami gyvybe, prisidėjo prie bolševikų invazijos 1920 m. sustabdymo. Jie sako, kad ne iki galo įvertinta  1944 m.  Varšuvos sukilimo istorija ir t. t. Tačiau kalbėjimas apie savąją istoriją, paisant ar nepaisant „politinio korektiškumo“, vis vien yra naudingesnis, nei kai kurių momentų nutylėjimas. Vienaip ar kitaip, vykstant diskusijoms, priartėjama prie tiesos.

Šiandienei Lenkijai būdingas siekis mobilizuoti visuomenę strateginiams tikslams – sustiprinti valstybės valdymo efektyvumą, pagreitinti priimamų sprendimų įgyvendinimą, pažaboti šešėlinę ekonomiką, stiprinti tautiškumą visose gyvenimo srityse. Galime ginčytis, ar pasirinkti metodai geri ar ne. Tai kitas klausimas, kurį ateityje dar neabejotinai analizuos istorikai. Kadangi pradėta nuo ekonominių reformų, kurios greit pagerino paprastųjų piliečių gyvenimą, daug lengviau juos įtikinti ir dėl kitų pertvarkų būtinumo. Permainos vyksta greit, todėl natūralu, kad susilaukia prieštaringų vertinimų. Kuo jos baigsis, sunku prognozuoti, tačiau vienas svarbus tikslas – mobilizuoti visuomenę plačiajai diskusijai apie valstybės praeitį ir ateitį jau pasiektas. Toji diskusija įgauna įvairias formas, kartais skaldo visuomenę, tačiau aktyviai ar pasyviai joje dalyvauja beveik visi piliečiai. Juk kalbama apie jų ir jų vaikų ateitį: socialinės nelygybės mažinimą, mokesčius, tautiškumą, mokymo programas, sveikatos apsaugos modelį, Lenkijos vietą pasaulyje, istorinę politiką…