Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ

Božena Bobinienė

2019 m. rugsėjo 1 d. po vidudienio maldos Šv. Petro aikštėje Šventasis Tėvas pranešė, kad konsistorijoje, kurią rengiasi sušaukti spalio 5–ąją, į Kardinolų kolegiją priims trylika naujų kardinolų. Tarp jų paminėtas ir Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ. „Melskime už naujuosius kardinolus, kad patvirtindami savo priklausymą Kristui padėtų man vykdyti Romos vyskupo tarnystę dėl visos ištikimos Dievo tautos gerovės“, – tądien sakė popiežius Pranciškus.

Sigitas Tamkevičius yra ketvirtasis Šv. Romos Bažnyčios kardinolas iš Lietuvos. Pirmasis dvasininkas, kuriam XVI a. pabaigoje šį titulą suteikė popiežius Grigalius XIII, buvo Vilniaus vyskupas kunigaikštis Jurgis Radvila (1556–1600). Vėliau, praėjus keliems šimtmečiams, 1988 m. gegužės 29 d. kardinolu tapo Vincentas Sladkevičius – Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius, vėliau – Kauno arkivyskupas. Jį kardinolu pakėlė popiežius Jonas Paulius II. Šis Šventasis Tėvas kardinolo titulą suteikė ir kitam lietuviui – Vilniaus arkivyskupui Audriui Juozui Bačkiui. Tai įvyko 2001 m. vasario 21 d.

Bažnyčios istorijos šaltiniuose žodis „kardinolas“ minimas ketvirtajame amžiuje. Taip buvo vadinami kai kurių įžymesnių Romos miesto bažnyčių pagrindiniai kunigai (klebonai) ir diakonai (lot. praesbyteri et diaconi cardinales). Vėliau kardinolais buvo tituluojami 25 Romos bažnyčių klebonai, 7 diakonai (vadovaujantys šalpos institucijoms) ir 7 šalia Romos esančių vyskupijų ganytojai. Tokiu būdu susiformavo lig šiol išlikęs skirstymas į tris luomus: kardinolų vyskupų, kardinolų kunigų ir kardinolų diakonų.

Iki pirmojo tūkstantmečio pabaigos visa Romos dvasininkija pati rinko savo vyskupą – popiežių, o nuo antrojo tūkstantmečio pradžios – naują popiežių rinko tik kardinolai. Besiplečiant Bažnyčios geografinėms riboms, kardinolais pradėta skirti ir kitų provincijų dvasininkus, kurie nesikėlė į Romą, o gyveno savo vyskupijose, ten eidavo ir savo pareigas. Kardinolų skaičius svyravo, bet neviršydavo 50, nes tiek buvo titulinių kardinoliškųjų vyskupijų, bažnyčių ir diakonijų. XVI a. kardinolų skaičius siekė jau 70. Popiežius Paulius VI nustatė, kad naują popiežių renkančioje konklavoje gali dalyvauti tik tie kardinolai, kurie popiežiaus mirties dieną nebuvo peržengę 80 metų amžiaus ribos – tai galioja iki šių dienų, tad Lietuvos kardinolai arkivyskupai emeritai tokios teisės jau nebeturi. Kardinolų rinkėjų galėjo būti 120. Pastaraisiais dešimtmečiais labai išsiplėtė kardinolų kolegijoje atstovaujamų vietinių Bažnyčių geografija. Seniau daugiau kaip pusė kardinolų buvo italai, o dabar – jie sudaro daugumą, bet jau ne tokią gausią, kaip anksčiau. Kardinolų kolegiją „sutarptautino“ ypač Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, o Popiežius Pranciškus tas geografines ribas dar labiau praplėtė.

Pagrindinė kardinolų kolegijos funkcija – kai popiežius miršta (arba atsistatydina), išrinkti jo įpėdinį, o kol popiežius valdo – būti jo patarėjais. Iš kardinolų susidedantis patariamas forumas vadinamas konsistorija. Šiais laikais šią funkciją dažniausiai atlieka Vyskupų sinodas, o kardinolų konsistorijos šaukiamos tik ypač svarbiais Bažnyčios valdymo klausimais, pasisako dėl naujų šventųjų skelbimo. Konsistorija vadinamas ir tas iškilmingas kardinolų susitikimas, kuriame į kardinolų kolegiją priimami popiežiaus paskirti nauji nariai (tokia konsistorija vyks ir spalio 5 d.). Kardinolu tampama šių apeigų metu, o ne tą dieną, kai popiežius praneša apie naujų kardinolų skyrimą.

Kardinolai nuo seno yra tituluojami „eminencijomis“. Tai tradicinis kunigaikščių titulas, nes seniau kardinolai būdavo jiems prilyginami. Beje, tikrąją kardinolystės esmę išreiškia rūbų spalva. Kas vilki raudonos – kraujo – spalvos rūbą, yra pasiryžęs tarnauti Kristui iki kraujo praliejimo (lot. usque ad effusionem sanguinis). Taigi, mūsų laikų popiežiai, skirdami naujus kardinolus, akcentuoja ne kunigaikščio garbę, bet tai, kiek išrinktieji kunigai ir vyskupai yra nusipelnę Dievo tautai. „… Kardinolas nėra geografinė sąvoka. Tai asmuo, kurį popiežius pats kviečia, pats paskiria ir pats juo pasitiki. Tai artimiausi popiežiaus žmonės ir tai ypatingas ryšys su popiežiumi. Kardinolas yra asmeninio popiežiaus pasitikėjimo „pareigūnas“ – aiškina buvęs ambasadorius prie Šv. Sosto Vytautas Ališauskas (lrytas.lt, „Lietuva tiesiogiai“).

Į ką galėjo kreipti dėmesį popiežius Pranciškus, paskirdamas Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių kardinolu? Manoma, kad šiam žingsniui Šventąjį Tėvą paskatino pernai vykusio jo vizito metu Lietuvoje patirti įspūdžiai, pastebėjimai. Susitikdamas su Lietuvos žmonėmis, lankydamas lietuvių tautai svarbias ir ypatingas vietas, popiežius pažino ir suvokė Lietuvos tragišką istoriją ir dabartinę situaciją. Į KGB kalėjimo rūsius, kur sovietų buvo persekiojami ir kankinami žmonės, Šventąjį Tėvą lydėjo ir pats tos vietos kalinys – Sigitas Tamkevičius. Popiežius suprato, kad arkivyskupas S. Tamkevičius tinkamai ėjo savo pareigas ne tik sovietmečiu, bet ir nepriklausomybės laikais, kuomet užgulė atsakomybė ir darbas tokiu sudėtingu visuomenei ir katalikų bažnyčiai metu transformuotis iš diktatūrinio režimo į laisvę, demokratiją, patirti naujas realijas. Atsiradus naujoms aplinkybėms, Lietuvos bažnyčios vadovams iškilo didelis klausimas ir atsakomybė, kaip vesti savo tikinčiuosius į naują gyvenimą. Kai bažnyčia buvo varžoma ir stabdoma svetimų jėgų – nedaug ji tegalėjo padaryti, o iškovojus laisvę iškyla klausimas, kaip susidoroti su naujais iššūkiais, socialine veikla, švietimu, darbu su jaunimu, visuomenės evangelizacija. Su šitais dalykais susidūrė ir arkivyskupas S. Tamkevičius. Taigi, kardinolo titulas – tai ne tik jo kankinystės, pasiaukojimo kovoje už laisvę įvertinimas, bet ir įdėto darbo bei pastangų atnaujinant išsilaisvinusią bažnyčią pastebėjimas. Popiežius Pranciškus kardinolo titulą S. Tamkevičiui skiria už tam tikrus gyvenimo nuopelnus Bažnyčiai.

Kas formavo Sigito Tamkevičiaus asmenybę, pasaulėžiūrą? Trumpai peržvelkime jo biografiją.

Sigitas Tamkevičius gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime (Lazdijų r.), Krikštonių parapijoje, labai religingų katalikų šeimoje. Nuo mažens patarnaudavo šv. Mišiose klebonui kunigui Jonui Reitelaičiui (Seinų kunigų seminarijos absolventui). 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957 m. buvo priverstas nutraukti mokslus ir atlikti tarnybą sovietinėje armijoje. Grįžęs, tęsė teologijos studijas. Jas baigęs, buvo įšventintas kunigu.

Tarnavo vikaru Alytuje, Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose ir Simne. 1968 m. įstojo į Jėzaus draugiją. Po metų sovietinė valdžia uždraudė jam eiti kunigo pareigas. Tuomet, ieškodamas pragyvenimo šaltinio, Sigitas Tamkevičius pradėjo darbą gamykloje ir melioracijoje.

1972 m. kovo 19 d. Simne kunigas pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kurią nelegaliai redagavo ir platino 11 metų. 1975–1983 m. buvo Kybartų klebonas. 1978 m. lapkričio 13 d. kartu su kunigais Juozu Zdebskiu, Alfonsu Svarinsku, Jonu Kaunecku ir Vincentu Velavičiumi įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 m. buvo suimtas ir tardytas KGB kalėjime Vilniuje, apkaltintas antitarybine propaganda ir agitacija, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. buvo ištremtas į Sibirą, kur išbuvo pusė metų, nes prasidėjus „perestroikai“, buvo paleistas į laisvę. 1989 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, o nuo 1990 m. – tos seminarijos rektoriumi.

1991 m. gegužės 4 d. popiežius Jonas Paulius II Sigitą Tamkevičių paskyrė Kauno arkivyskupijos augziliaru, o tų pačių metų gegužės 19 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius konsekravo jį vyskupu. Po penkerių metų Tamkevičius buvo paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.

Sigitas Tamkevičius 1999–2002 m. ir 2005–2014 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. Nuo 2015 m. liepos 11 d. yra arkivyskupas emeritas. Jam vadovaujant Kauno arkivyskupijai, surengtas vyskupijos Sinodas, renovuota Šiluvos bazilika ir jos aikštė, atnaujintos vyskupijos pastoracinės struktūros, sėkmingai vykdomos evangelizacinės programos.

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ veikla ir tauri asmenybė įvertinta daugeliu valstybinių apdovanojimų, medalių ir garbės titulų. Vienas ryškiausių įvertinimų – 2013 m. Laisvės premija, kurią būsimam kardinolui skyrė LR Seimas. Šis įvertinimas S. Tamkevičiui skirtas kaip kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (kuri slaptais keliais pasiekdavo ne tik Lietuvos žmones, bet ir užsienį) steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariui.

Įdomu, kad būsimą kardinolą Sigitą Tamkevičių vyskupu konsekravo taip pat lietuvis kardinolas – Vincentas Sladkevičius. Nors pats arkivyskupas Tamkevičius sako: „Paskelbimas kardinolu – ne tik mano, bet ir visų už Lietuvos laisvę kovojusių žmonių pastangų įvertinimas“, be abejo jo paties atsidavimas, drąsa ir ryžtas ginti tikėjimą ir žmogaus teises sovietiniais laikais bei nuolatinis darbas nepriklausomybės metais turėjo reikšmės tokiam popiežiaus Pranciškaus sprendimui. Sovietmečiu už savo veiklą Tamkevičius buvo nubaustas kalėjimu ir tremtimi. Tačiau tai nepalaužė jo orumo ir tikėjimo. Štai kaip pats arkivyskupas prisimena tą metą: „Aš tam ruošiausi. Buvau susigyvenęs su mintimi, kad tik laiko klausimas ir vis tiek aš ten pakliūsiu. Bet, aišku, buvo tam tikras sukrėtimas, kai įvedė į kamerą. Metalinės durys, langas grotuotas. Tokia mintis atėjo: „dabar jau viskas, mano gyvenimas keičiasi“. Pabučiavau tas cementines grindis ir pasakiau: „Viešpatie, dabar jau tu rūpinkis, tu vadovauk. Aš čia jau nieko negaliu“. Buvo ramybė širdyje. Kad ir kas nutiktų, vis tiek Viešpats ves. (…) Tame rūsyje turėjau Šventojo Rašto Naująjį Testamentą ir Eucharistiją, slapta aukodavau Mišias. Šitos dvi priemonės mane palaikė. Vieną dieną jaučiau depresyvią nuotaiką, ateitis neaiški ir skaitau Viešpaties žodžius: „Nebūkite bailiai, susirūpinę rytdiena“. Tai man buvo apreiškimas. Pasidarė taip gera, ramu širdy. Jei Viešpats rūpinasi, ko man reikia rūpintis…“

Kun. Marius Talutis, kartu su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi ir kitais bendražygiais keliskart leidosi į piligriminę kelionę po Rusiją ir Baltarusiją Teofilio Matulionio kančios keliais, į vietas, kur šis palaimintasis buvo kalinamas sovietiniuose lageriuose. Apie bendrakeleivį, būsimą kardinolą, kunigas Marius pasakoja: „Tai pareigos ir atsakomybės žmogus. Labai rimtai ir atsakingai žiūri į jam patikėtas užduotis. Reiklus sau, todėl reiklus ir kitiems. Gyvena pagal dienotvarkę ir darbotvarkę – nė minutės nešvaisto veltui. Jis tikrai myli Lietuvą ir Bažnyčią. Tai vienas didžiausių patriotų, kurie tiki Lietuvos sėkme ir ateitimi, net tada, kada statistika kalba atvirkščiai.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius yra labai energingas, gyvybingas, judrus. Jam viskas įdomu, viskuo domisi, visur pirmas. Tiesiog nepavargęs gyventi. Jis kuklus ir netgi kažkiek drovus. Neskuba savęs primesti. Apie save kalba tik užklausus. Sakoma, kelionėje žmogų pažinsi – tai jis kelionėje labai moka viską priimti, net nepatogumus. Mes, jaunesni, visą kelią ištisai miegodavome, o jis nė kiek nesumerkė akių, bet ir nepavargo… tiesiog fenomenas. Jis principingas, skubantis padėti. Pradūrėme Baltarusijoje padangą, tai jis pats su jaunimu lakstė ieškodamas meistro.

Sigitas Tamkevičius – tikras dzūkas kardinolas, – jį išduoda dzūkiškas žodis „aic“ (vietoje „eiti“). Jis mielai prisimena Punską, sakė, čia viešėdamas labai atsigavo, jautėsi kaip namuose.“

Arkivyskupas, būsimas kardinolas Sigitas Tamkevičius Punsko–Seinų krašte lankėsi 2016-ųjų metų pavasarį. Jis tada teikė Sutvirtinimo sakramentą Seinų, Smalėnų ir Punsko parapijų lietuvių jaunimui. Po to susitiko su Punsko visuomene. Bendraudamas su žmonėmis, arkivyskupas buvo nuoširdus, atviras ir labai paprastas, – nesijautė, kad bendraujame su aukšto rango dvasininku. Taip ir dabar, sužinojęs, kad jam bus suteiktas dar didesnis, garbingesnis paaukštinimas, jis išlieka savimi. „Kauno dienos“ žurnalistės Aušros Garnienės paklaustas, ką jam reiškia kardinolo titulas, Sigitas Tamkevičius atsakė: „Man labai daug reiškė kunigystė. Kai 1962 m. buvau įšventintas kunigu, tada atrodė labai daug. Dabar šita tarnystė… Sunku būtų net ir įvardyti. Kardinolo tarnystė – ištikimybė Bažnyčiai, ištikimybė Evangelijai, ir ta raudona spalva simbolizuoja, kad iki kraujo, iki kankinystės, jeigu to reikėtų. Bet tokia ištikimybė – kiekvieno normalaus tikinčio kataliko, juo labiau – dvasiškio, tarnystė. O tas paaukštinimas… Jau turiu tiek metų, kad man visi tie paaukštinimai jau labai nedaug reiškia. Sulaukęs vyresnio amžiaus pastebėjau, kad vis dažniau mintimis planuoju susitikimą su Viešpačiu, tai tie visi dzinguliukai, spalvos pasitraukia į šoną.“

(Šaltiniai: tiesos.lt, diena.lt, bernardinai.lt, lrytas.lt)