nuotrauka iš: www.thegreatcoursesdaily.com

Petras Maksimavičius

Viktoras E. Franklis (1905–1997), medicinos ir filosofijos daktaras, Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius. Sukūrė „logoterapijos ir egzistencinę analizę“. Dėstė Harvardo, Stanfordo, Dalaso ir Pitsburgo universitetuose. Parašė 32 knygas, kurios išleistos 34 kalbomis. Angliškoji knygos „…vis vien sakyti gyvenimui TAIP“ versija išleista milijoniniais tiražais ir įtraukta į „įtakingiausių knygų“ Amerikoje dešimtuką. Neseniai į mano rankas pateko šio autoriaus knyga „Žmogus ieško prasmės“. Recenzentai rašo, kad tai daugiau nei V. E. Franklio triumfo prieš neteisybę istorija. Tai mokslo ir humanizmo derinys. Besąlygiškas tikėjimas besąlygiška gyvenimo prasme – tokia, galima apibendrintai teigti, pagrindinė dr. Franklio žinia skaitytojui.

Kodėl kilo mintis pasidalyti su Jumis V. Franklio įžvalgomis? Todėl, kad neretai mums visiems kyla klausimų apie gyvenimo prasmę, priimamų sprendimų reikšmę, vertybinį gyvenimą. Sakysite, „Aušra“ – tai ne psichologams, psichiatrams ar jų pacientams skirtas žurnalas. Taip, tačiau V. E. Franklio aprašoma gyvenimo istorija ir jo sukurta psichologinė kryptis labai aktuali šiandieniame gyvenime. Ji padeda suprasti žmogaus gyvenimo prasmę, nepaisant įvairių sunkumų, ieškoti išeities ir atrasti prasmingesnes gyvenimo akimirkas. Lenkijos lietuvių bendruomenės narius buria bendri tikslai. Svarbiausi jų – išsaugoti tautinę tapatybę, rūpintis švietimu, savąja kultūra, paveldu. Tačiau, toji bendruomenė susideda iš individų, kurie turi savo rūpesčių, tikslų, svajonių. Nuo to, kaip kiekvienas bendruomenės narys geba suprasti ir nugalėti kasdienius sunkumus, moka išgirsti kitą bendruomenės narį, perteikti jam teigiamas emocijas, priklauso visos bendruomenės tvirtumas.

V. Franklio patirtis labai įdomi. Jis dar prieš II pasaulinį karą, daugiausia gyvendamas Vienoje, plėtojo humanistinę psichologiją ir egzistencinę analizę, sukūrė logoterapijos (t. y. „gydymo prasme“) mokyklą. Minėtą knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – tai psichologo išgyvenimai fašistinėje koncentracijos stovykloje, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus gali ištverti tokiomis nežmogiškomis sąlygomis. Antroje dalyje autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti kasdienybę?

Gyvenimas vokiečių koncentracijos stovykloje V. Franklio nelepino. Nepaisant to, kad jis tuo metu jau buvo žymus mokslininkas, turėjo išgyventi tas pačias kančias, baimes, nepriteklius kaip ir kiti kaliniai. Tačiau, gyvendamas ant mirties ribos jis surado gyvenimo prasmę. Jam koncentracijos stovykla buvo tarsi mokslinė laboratorija. Stebėjo kalinių elgesį, reakcijas ir stengėsi daryti mokslines išvadas.

Psichoanalizės tėvas Z. Freudas iškėlė malonumo siekimą kaip svarbiausią žmogaus gyvenimo varomąją jėgą. Tai taip pat svarbiausias vaiko gyvenimo principas. Kitas žymus mokslininkas A. Adleris išaukštino jėgos siekimą (būdinga paauglystei). Tuo tarpu V. Franklis pastebi, kad suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo V. Franklio tyrimų pagrindu. Jis šalia kūniško ir psichinio matmens iškėlė dvasinio gyvenimo svarbą. Tai prasmės ir gyvenimo tikslų siekimas, kūrybiškumas, intuicija, gebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės jausmą ir t. t. Jis labai išaukštino žmogaus dvasioje slypinčius resursus.

Šioje knygoje suformuluoti trys svarbiausi logoterapijos principai. Pirmasis – gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas. Antrasis – kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis. Ir trečiasis – kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne. Tai ir buvo atsakymai į klausimus, keltus koncentracijos stovykloje – ar turi prasmę gyvenimas čia? Būtent tos prasmės atradimas leisdavo išlikti gyviems. Jis pastebėjo, kad tie, kurie prarasdavo prasmę – mirdavo. Kiti, kurie siekė išlikti, troškę vėl pamatyti savo artimuosius ar ką nors prasmingo dar gyvenime nuveikti – išlikdavo. Pats knygos autorius teigia, kad ne vieną kartą, atėjus kritiniams momentams jam išlikti padėdavo noras ateityje išspausdinti rankraštį, kuris jam buvo konfiskuotas vežant į koncentracijos stovyklą. Įkalinimo metu jis stengėsi mintyse atgaminti rankraštyje surašytas tezes ir iš naujo užsirašyti popieriaus ar audeklo gabalėliuose. Tai, pasak jo, tuo metu buvo jam didžiausia gyvenimo prasmė. Tokiu būdu jis būdavo laisvas ne pakeisti pačią situaciją, o pasirinkti teigiamą nuostatą nepakeičiamų aplinkybių atžvilgiu. Jis, savo knygoje teigia, kad išgyvendavo žmonės, kurie užuot klausę: „Kodėl tai atsitiko man? Kodėl Dievas man toks negailestingas?“, savęs klausdavo kitko: „Ką aš galiu padaryti net šiomis siaubingomis sąlygomis?“ Čia ir prasidėdavo kelias į prasmę.

Kodėl ši knyga ir Franklio sukurti logoterapijos principai yra šiandien svarbūs? Jie aktualūs todėl, kad šiandienę visuomenę labai kamuoja nusivylimas, gobšumas, jėgos demonstravimas, siekis bet kokia kaina dominuoti kitų atžvilgiu, įžeidinėti, niekinti…. Bet kaip sakydavo Franklis, net koncentracijos stovykloje vieni žmonės elgėsi kaip gyvuliai, o kiti – kaip šventieji. Pasak jo, žmogus savyje turi galimybę būti ir vienoks, ir kitoks. Ką jis pasirenka, priklauso nuo jo vidinio apsisprendimo, o ne nuo gyvenimo sąlygų ar aplinkybių. „Šiandien, kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau praeiname „koncentracijos stovyklas“ savo viduje. Žmogus už save atsako pats“, – teigia knygos autorius.

V. Franklio knygoje aprašomi 3 gyvenimo koncentracijos stovykloje etapai: atvykimas į stovyklą, gyvenimas stovykloje ir išvadavimas iš stovyklos. Kaip jau minėjau, autorius ne tiek aprašo savo patirti ir matytus vaizdus, kiek analizuoja, kaip keičiasi žmogaus mąstymas ir elgesys kiekviename šiame etape. Tai tarsi psichologinė laboratorija. Jo pateikiamos išvados kartais šokiruoja. Tarkime, analizuodamas išlaisvinto iš stovyklos kalinio psichologiją jis pastebi, kad išlaisvinimas dar nereiškė laisvės. Atidarytus vartus pamatę kaliniai nenoriai pro juos ėjo. Dalis jų, po pasivaikščiojimo apylinkėje, po kurio laiko vėl sugrįžo į koncentracijos stovyklos pastatus ir norėjo ten pasilikti, nejautė jokio džiaugsmo atgavę laisvę.

Knygos autorius pastebi, kad norint psichologiškai padrąsinti žmogų, reikia jį nukreipti į tikslą ateityje. Taigi, kai žmogus randa gyvenimo prasmę – ji tampa svarbiausia žmogaus varomąja jėga. Kitaip sakant: „kas turi KAM gyventi, ištvers bet kokį KAIP“. Franklis buvo linkęs neigti teoriją, kad žmogui reikalinga dvasinė pusiausvyra, būsenos be įtampos. Šiandien taip pat dažnai girdime, kad didžiausias mūsų kenkėjas yra stresas, kurį patiriame kasdieniame gyvenime. Tačiau, kaip paaiškinti, kodėl, žmonės, kurie karo metu ar dėl kitų aplinkybių patyrę ilgai trunkantį didžiulį stresą, vėliau sulaukdavo žilos senatvės? „(…) Tiesa sakant, reikia ne būsenos be įtampos, bet kovos už prasmingą tikslą“, – sakydavo mokslininkas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad moderniųjų laikų jaunimas dažnai pakliūva į įvairias žalingas priklausomybes (narkotikai, alkoholis) dėl labai paprastos priežasties – nuobodulio būsenos, gyvenimo prasmės praradimo. Kita vertus, įvardijo ir kitą pasireiškiančią prasmės praradimo formą. Dalis žmonių, kurie praranda gyvenimo prasmę, bando tai kompensuoti noru valdyti, net, pasak jo, primityviausia noro valdyti forma – pinigų geismu.

Įdomiai knygos autorius rašo apie gyvenimo laikinumą. Pasak jo, visai nereikia gailėtis senų žmonių, kuriuos dažnai kamuoja įvairios fizinės ir kitokios negalios. Pasak jo, reikėtų jiems pavydėti to, ką per visą gyvenimą patyrė ir kokius džiaugsmus ir kančias sukaupė. Jaunimas tuo pasigirti negali. Jis turi tik galimybes tai pasiekti, o seni žmonės turi tikrovę savo praeityje (gerai atlikto darbo, meilės tikrovę), kurios iš jų jau niekas negali atimti. Štai kaip Franklis rašo apie gyvenimo laikinumą: „(…) aš nepavargdamas kartoju, kad vieninteliai tikrai praeinantys gyvenimo aspektai yra potencijos; bet tą pačią akimirką, kai jos realizuojamos, jos tampa tikrovę; šitaip jos išsaugojamos ir patalpinamos į praeitį, kuri išgelbsti jas nuo laikinumo. Nes praeityje niekas negali būti nepataisomai prarasta, ten viskas yra patikimai ir amžinai saugoma“.

Trumpame straipsnyje nebeįmanoma plačiau aptarti pagrindinių Franklio suformuluotų logoterapijos principų. Esant progai siūlau šią knygą paskaityti ir įsitikinti, kad kai kurie jo patarimai ir įžvalgos tinka mūsų gyvenimui. Jis aptaria kokia yra meilės ir kančios prasmė. Pavyzdžiui sako, kad gyvybės davimas nėra vienintelė gyvenimo prasmė, nes tada gyvenimas pats savaime taptų beprasmis. Autorius pataria, kaip įveikti „nemigos baimę“, suvokti, jog gyvenimas yra prasmingas bet kokiomis sąlygomis, net labiausiai apgailėtinas, arba kaip kančias paversti žmogaus laimėjimu. Pateikdamas pavyzdžius aptaria, kodėl siekis turėti vis daugiau pinigų gali tapti beprasmiškumo jausmo priežastimi, ar kodėl Amerikos išskirtinis kultūros bruožas yra siekis būti „laimingam“, ką matome nuotraukose sustingusių veidų dirbtinėse šypsenose, ir dar daug kitų gyvenimiškų situacijų.