Oskaras Milašius

Janina Macukonienė

Šiemet buvo minimos „Seinų sukilimo“ šimtosios metinės ir lyg kas verčia ieškoti vis naujų, patikimų, šaltinių apie anų laikų istorinius įvykius, kad galėtume atremti neteisingus kaltinimus ir apginti mūsų tautos orumą. Tai, ką pavyko surasti apie mūsų krašto kovotojus, su ginklu rankose ginančius Suvalkų trikampį, jau pristačiau š. m. „Aušros“ 8 nr. (pasinaudojau pirmiausia G. Lučinsko knyga „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“). Apie ginkluotus susirėmimus mūsų krašte nieko naujesnio man prieinamuose šaltiniuose jau nepavyko surasti (apie tai įdomių dalykų „Aušroje“ pateikia pats minėtos knygos autorius). Bet ieškodama informacijos įdėmiai perskaičiau, tarp kitko, Gintauto Šapokos sudarytą knygą „Vilniaus klausimas 1918–1922 liudininkų akimis“. Šiame 2013 m. „Vorutos“ išleistame leidinyje perspausdinti iš tarpukaryje leidžiamo žurnalo „Trimitas“ liudininkų atsiminimai, kuriuose rašoma, kaip vyko politinė kova dėl lenkų okupuojamų Lietuvos žemių, dėl jos, kaip nepriklausomos valstybės, pripažinimo tarptautinėje arenoje, o visų pirma kaip buvo užgrobtas Vilnius, kokia klastinga buvo okupanto politika, ir kaip abiejų pusių politinė kova atsispindėjo spaudos puslapiuose. (Apie susirėmimus spaudoje daug rašo Viktoras Biržiška, vienas aktyviausių tuometinio Vilniaus lietuvių žurnalistų, kalintas už savo veiklą ir patyręs daug persekiojimų.) Minėtoje knygoje rašoma taip pat apie prof. Mykolo Romerio poziciją Lietuvos–Lenkijos konflikte, apie švietimo problemas okupuotame Vilniuje, apie bolševikų ir lenkų susirėmimus Lietuvos sostinėje ir pan. Knyga tikrai įdomi, o kadangi mūsų krašto situacija buvo tuomet labai panaši į okupuoto Vilniaus padėtį, raginu „Aušros“ skaitytojus susipažinti su šio leidinio medžiaga.

Pats įdomiausias joje buvo visgi dr. Juozo Purickio-Vygando, buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro, straipsnis „Iš Vilniaus pagrobimo laikų“, kuriame aprašoma sunki lietuvių diplomatų veikla, kai nepatyrę, be didesnių finansinių išteklių, jauni mūsų patriotai dėjo didžiules pastangas, kad pasaulis sužinotų apie Lietuvą, kad įtikintų galingiausias Europos valstybes, jog Lietuva gali būti savarankiška, kad būtų leidžiama Nukentėjusiems nuo karo šelpti Lietuvos komitetui rinkti lėšas, kurios turėjo būti ir valstybės biudžeto užuomazga, pagaliau, kad Lietuva būtų pripažinta, priimta į Tautų Sąjungos gretas, kad Tautų Sąjunga sustabdytų laužiančią sutartis Lenkijos kariuomenę, užgrobusią Lietuvos žemes ir sostinę Vilnių. Lietuvių diplomatinę veiklą visą laiką labai sunkino Lenkijos užsienio atstovų plačiai skleidžiama dezinformacija apie lietuvius ir besikuriančią Lietuvos valstybę, apie kurią pasaulis iš viso nedaug ką žinojo. Kaip teigė tuometis užsienio reikalų ministras dr. J. Purickis: „Lenkai matė, kokį didelį vaidmenį Didžiojo karo metu suvaidino politinė propaganda, paremta melu ir šmeižtu. Jie griebėsi prieš mus šitos priemonės, kai tik mes atsisakėme eiti jų nurodymais ir panorėjome atgaivinti savo nepriklausomybę. (…) Mes gynėmės kiek galėjome, bet mūsų propagandos aparatas ir skiriami propagandai resursai buvo menkniekis palyginus su lenkų aparatu ir lenkų resursais. Be to lenkai turėjo savo žmonių visuose svarbiausiuose Europos centruose, o mes neturėjome.“ (Vienu iš nuolat lenkų skleidžiamų nepagrįstų kaltinimų Lietuvai buvo tai, kad ji susidėjusi su bolševikais, ir kad Lietuvą toliau valdo vokiečiai.) Mūsų tėvynei labai tuo metu reikėjo autoritetingų, išsilavinusių, aukštos kilmės ir Europoje jau pagarsėjusių žmonių, kurie tarptautinėje arenoje galėtų ginti Lietuvos interesus. Ir vieną tokį žmogų gana atsitiktinai surado atvykę 1918 m. pabaigoje iš Šveicarijos į Paryžių Lietuvos informacijos biuro nariai: J. Gabrys, dr. V. Batuška, A. Vilimas. Tai buvo tuomet jau žinomas lietuvių kilmės prancūzų poetas Oskaras Milašius.

 Jo darbai atkuriant nepriklausomą Lietuvą, o tiksliau kovojant dėl jos pripažinimo ir dėl užgrobtos sostinės sugrąžinimo, tikrai dideli. Bet kol pradėsime apie juos kalbėti, būtina arčiau susipažinti su labai įdomia poeto, diplomato asmenybe. (Ji plačiai pristatyta Laimono Tapino monografijoje „Oskaras Milašius arba septynios vienatvės Paryžiuje“.) Oskaras Milašius gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje, dideliame aristokratiškame dvare, kurį XVIII a. įsigijo Oskaro protėviai iš Sapiegų ir kuriame kažkada buvo puoselėjamos senos didikų tradicijos. Poeto gyvenamuoju laikotarpiu apie giminės didybę ir kilmingą praeitį bylojo dvarą puošiantys protėvių ir valdovų portretai, tačiau poeto vaikystė buvo gana liūdna, rūmai paradę savo spindesį, o jis, vienintelis Vladislovo Milašiaus ir Marijos Rozalijos Rozental sūnus, dažnai pasigesdavo motinos, panirusios į ūkio reikalus, meilės, ir tėvo, dažnai užvaldomo pykčio priepuolių, dėmesio. Nepaisant skaudžių prisiminimų, gimtinė, kurią paliko vaikystėje ir labai retai į ją tesugrįždavo, kėlė jo sieloje nostalgiją, o didelės žemės valdos, lentpjūvės, malūnai užtikrino Oskarui iki 1917 m. revoliucijos turtingo gyvenimo sąlygas, galimybę nuo 11 metų mokytis Paryžiuje, vėliau pramogas ir bohemišką gyvenimą Europos modernizmo sostinėje, kurio metu buvo pajėgus šelpti ir vaišinti literatūros ir meno įžymybes, galėjo savo lėšomis leisti savo poezijos rinkinius. Milašius sugebėdavo globoti kitus, teikė, pvz., didelę dvasinę ir materialinę paramą pasaulinio garso rašytojui Oskarui Vaildui, kai šis išgyveno depresiją ir gyveno skurde. Poetas, nors gyveno pasiturinčiai, buvo gerbiamas, vertinamas, turėjo įtakingų draugų, buvo laisvas, galėjo keliauti, pažinti pasaulį, dažnai jausdavosi labai vienišas, o kuo daugiau pažindavo ir išbandydavo šio pasaulio pramogas, tuo labiau nusivildavo pasauliu. Nuo ankstyvo jaunystės Milašius jautė, kad turi atlikti šiame pasaulyje ypatingą misiją: kurį laiką priklausė slaptai budėtojų draugijai, kuri kėlė sau užduotis gelbėti pasaulį, o karo pradžioje, 1914 m. gruodžio 14 d., turėjo mistinį regėjimą – astraliniu būdu pakilęs virš debesų jis pamatė savo vardą su raide H, kuri pagal hebrajų kalbos ženklus reiškė, kad jis turi atlikti tam tikrą mesijo vaidmenį. Nors Oskarui nuo vaikystės nebuvo diegiamos auklėjant krikščioniškosios tradicijos (tėvas skelbėsi esąs ateistas, motina žydė slapta laikėsi savo tikėjimo ir tik bebaigiant Oskarui licėjų Paryžiuje priėmė krikštą ir tuoj pat bažnyčioje be jokių iškilmių įformino savo santuoką su Vladislovu, kaip teigia L. Tapinas, kad nekomplikuotų sūnaus ateities ir paveldėjimo teisių), po minėto regėjimo labai nuodugniai studijavo Šventąjį Raštą, tapo uolus katalikas, praktikuojantis net asketizmą. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį (mirė 1939 m. kovo 2 d.) Milašius tapo tarsi atsiskyrėlis mistikas, bendraujantis su paukščiais ir, kaip jam atrodė, geriausiai sugebantis atspėti Aukščiausiojo valią. Žmonėms savo svarstymus ir pranašystes perteikė „Slėpiniuose“, tačiau šis jo kūrinys nesulaukė tokio dėmesio, kokio tikėjosi poetas. Viena aišku, tiksliai išsipildė Milašiaus pranašystė dėl Antrojo pasaulinio karo, o tarp kitų ateities vizijų galima atrasti taip pat Lietuvos pakilimą ir išsilaisvinimą iš didžiulės imperijos varžtų 1990-aisiais.

Kalbant apie tarnystę besikuriančiai Lietuvos valstybei, reikia pradėti nuo to, kaip Oskaras Milašius „atrado“ savo tėvynę. Gimtuosiuose namuose Čerėjoje buvo kalbama lenkiškai – motina kilusi iš Varšuvos (smuklininko dukra), tėvas kaip ir visa lietuvių diduomenė taip pat vartojo lenkų kalbą, nors labai nekentė sulenkėjusių, lenkiškai pasipūtusių šlėktų, tarp jų ir savo giminaičių. Savo sūnų pasiuntė mokytis į Paryžių, kad apsaugotų nuo tos lenkiškos puikybės ir nuo surusėjimo. Lietuviškų mokyklų nebuvo, o tautiškai mišrioje Čerėjoje (dabartinės Baltarusijos teritorija) ne tik dvare, bet ir jam priklausančiuose kaimuose lietuviai daugumos turbūt nesudarė. Vladislovas Milašius, be abejo, laikė save istorinės LDK piliečiu, jos patriotu ir turbūt ta nuostata po jo mirties staiga atgijo sūnuje, ieškančiame bendrų vertybių karo suniokotame pasaulyje. 1917 m. revoliucijos metu buvo sunaikintas Čerėjos dvaras, išniekinti net tėvo palaikai, esantys šeimos koplyčioje, nacionalizuotas visas turtas, motina dar 1905 m. žydų pogromo metu pabėgo į Varšuvą, o didžiulė kasmetinė renta (60 tūkst. frankų) įsisiautėjus karui nepasiekdavo Oskaro Paryžiuje. Santaupos baigėsi, ir tik įtakingų draugų dėka jis nebuvo mobilizuotas į rusų armiją, o vietoj to įdarbintas Spaudos rūmuose, priklausančiuose Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai. Nors Milašius anksčiau nesidomėjo politika, bet dirbdamas institucijoje, į kurią suplaukdavo iš viso pasaulio dokumentai, sužinojo „kad pasaulyje stengiasi užgimti nauja valstybė – Lietuva, kuri Milašiaus sąmonėje dar nuo ankstyvos vaikystės, egzistavo tik kaip romantiškas, iš tolimos praeities ūkų išnyrantis kraštas.“ Nuo 1917 m. Milašius pradeda karštligiškai ieškoti informacijos apie Lietuvą vokiečių, šveicarų spaudoje. Ieško būdų, kaip padėti naujai besikuriančiai valstybei, kaip kuo plačiau Europos gyventojus supažindinti su garbinga Lietuvos istorija, išaukštinti senovinę, giminingą sanskritui, skambią savo gentainių kalbą, pažangų baltų pagonių tikėjimą, gilias moralines vertybes atskleidžiančią tautosaką. Studijavo Lietuvos istoriją, bandė išmokti kalbą, rašė straipsnius apie Lietuvos istoriją, kilmę (kildino lietuvius iš senovės romėnų), kultūrą, tikėjimą, rengė paskaitas šiomis temomis, kūrė pasakas. Atradęs savo tautybę ir atsidavęs visas savo jėgas dirbdamas jos labui jis tarsi atrado savo gyvenimo prasmę. „Aš pajutau savyje prabundant visus savo jaunystės maištavimus. Aš neabejojau nė minutės, nepaisydamas pavojų ir paskalų, kurias toks mano apsisprendimas turėjo pagimdyti, nedelsiant imtis viešai ginti mano tėvynės interesus, kuriems jos evoliucijoje grasino tie, kurie logiškai nuo pirmųjų dienų turėjo būti jos teisėtų aspiracijų gynėjais“ [iš laiško Kristijanui Gausui]. Gindamas Lietuvos interesus Milašius turėjo stoti į atvirą diplomatinę kovą su lenkais, kuriuos anksčiau laikė savo tėvynainiais, ir dėl to buvo šmeižiamas, smerkiamas taip pat savo giminaičių, negalėjo net atlankyti sergančios Varšuvoje savo motinos, o vėliau dalyvauti jos laidotuvėse.

Karas baigėsi, o kadangi Taikos konferencija, kuri turėjo išspręsti visas naujojo pasaulio problemas, turėjo vykti Paryžiuje, čia persikėlė iš Šveicarijos ir Informacijos biure susibūrę lietuviai, kurie stengėsi žūtbūt patekti į tą, viską lemiančią konferenciją arba bent pristatyti Lietuvos klausimą. Lietuvių biuro darbuotojai (J. Gabrys, dr. V. Batuška, A Vilimas) įsikūrė „Villa Mesidor“ patalpose ir čia laužė galvas, kur rasti žmonių, turinčių pažinčių su prancūzų valdžia ir spauda. Kunigas V. Batuška bevartydamas prancūzų spaudą žurnale „Mercure de France“ netikėtai užtiko eilėraštį, po kuriuo buvo pasirašyta: „O. W. Lubicz Milosz, poete lithuanien“. Pasinaudodamas žurnalo redakcijos adresu tuoj pat parašė eilėraščio autoriui laišką, prašydamas pasidarbuoti tėvynės labui. Atsakymas atėjo tuoj pat. Milošo rašytame laiškelyje atsirado sakinys: „Būsiu labai laimingas, jeigu man pavyktų pagal galimybes kuo nors pasitarnauti taikai ir gerovei mūsų brangios Lietuvos, patyrusios tiek išbandymų“. Aišku laiškas buvo rašytas prancūziškai, o kai atlankęs jo autorių A. Vilimas pradėjo lietuviškai karštai sveikinti ir dėkoti, Milašius buvo sutrikęs, ir pagaliau ryžosi nutraukti svečio tiradą: „Aš labai atsiprašau, bet, savo gėdai, aš nemoku lietuviškai.“ O. Milašius savo darbą Lietuvos diplomatijoje, pirmiausia kaip informacijos biuro darbuotojas, pradėjo 1919 m. sausio pradžioje.

                                           (tęsinys kitame „Aušros“ numeryje)