Elena Grigutienė Sarajeve

Jurgita Stankauskaitė

Netiesa, kad gražiausias gyvenimo laikotarpis yra jaunystė, o sulaukus 30-ies jau reikia rištis skepetą ant galvos. Netiesa, kad tik Vakaruose vidutinio amžiaus žmonės gali leisti sau daugiau, lavintis, mokytis ar keliauti. Šiandien Vakarai esame mes ir nieko keista, jeigu žila kaimynė pasitrumpino sijoną ir išskrido į saulėtąją Kaliforniją gerti šampano. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra savotiškai žavus. Tuo įsitikinti gali kiekvienas, kuris mėgaujasi savo, ne kito gyvenimu. Šiuolaikiškų, subrendusių moterų esama ir mūsų krašte. Nereikia jų ieškoti spalvotuose žurnaluose. Elena Grigutienė iš Kampuočių kaimo – naujųjų laikų, savo svajones pildanti ir gražiausius kiekvienos dienos žiedlapius skinanti moteris. Elena turi nuosavą verslą – vadovauja meno ir floristikos dirbtuvei Punske. Kelionės –  jos gyvenimo variklis, kuriuo laužo stereotipus. Ji įrodo, kad keliauti gali ne tik turtuoliai. Anot jos, jeigu kasdieną atsidėtume po 10 zlotų, per metus galėtume sukaupti nemažą pinigų sumą, už kurią nuvažiuotume ne tik į Palangą, bet daug toliau, kad ir į Rytų kraštus.

Jurgita Stankauskaitė: Elena, ką Jūs šiandien veikiate, matome realiame ir virtualiame pasaulyje. Žavu nuotraukose matyti pasaulį lankančią moterį ir menininkę. Kur buvote iki šiol? Ką veikėte iki 40-ies?

Elena Grigutienė: Ėjau eilinės moters gyvenimą. Auginau vaikus, vežiojau juos į mokyklą ir įvairius užsiėmimus po pamokų: šokius ir karatė. Kol turime mažų vaikų, mes, mamos, jiems tampame ir vairuotojais, ir taksistais, ir viskuo kitu. Prižiūrėdavau namus, pietus gaminau. Kai sūnus išlaikė vairavimo teises, man ėmė likti laisvo laiko. Jo jau nereikėjo niekur vežti. Pats nuvykdavo ten, kur jam reikėdavo. Daugiau laiko praleisdavo su draugais. Man tiesiog pasidarė lengviau, bet kartu pradėjau jausti tuštumą, kurią kažkaip privalėjau užpildyti. Manęs sūnus jau neprašė: Mama, gal mane nuveši. Paprastai sakant, turėjau kažką su savimi padaryti. Atsirado daug laisvo laiko, o kai žmogus turi laiko, tai į galvą lenda visokios mintys. Supratau, kad senstu, turiu kažkuo užimti tą savo laiką. Pirma mintis buvo tokia: reikia man eiti į darbą, išeiti į žmones. Daug metų dirbau Budziske, valiutos keitykloje. Turėjau laiko ir darbui namuose, ir už jų ribų. Man sunku nebuvo, nes tada jaučiau poreikį bendrauti su žmonėmis. Nesakau, kad namuose blogai. Vienus rutina gali labai varginti, o kitų ne. Aš nebuvau iš tų žmonių, kurie prie jos prisitaiko. Tas pats ir tas pats? Norėjosi kažko daugiau. Beje, kai mano vaikai buvo maži, dieną įvairindavau siūdama drabužius. Dažnai pas mane lankydavosi moterys.

J. S.: Tad liūdna nebuvo.

E. G.: Ne, liūdna nebuvo. Kūriau įvairias gėlių kompozicijas, dėsčiau paveikslus ar dekoracijas iš džiovintų gėlių.

J. S.: Akivaizdu, kad potraukis menui buvo nuo seniai, o susilaukusi vaikų nepaleidote jo iš rankų. Tik tada viską kūrėte sau, neleidote savo kūrybos į pasaulį.

E.G.: Viskas pradžioje buvo sau. Šį pomėgį atsinešiau iš tėviškės Raistiniuose (Krakauskų namų). Vaikystėje sekmadieniais tėtė turėdavo laiko. Susėsdavome ir piešdavome. Lankydama Smalėnų mokyklą, tai ne mane mokė braižybos, o aš mokytoją pamokydavau. Mano mama sakydavo, kad nuo jaunų dienų kažką darydavau su adata ir siūlu. Vėlgi su tėčiu smagiai leisdavau laiką jo staliaus dirbtuvėse. Gaudavau plaktuką ir vinių. Užduodavo darbo kažką sukalti, vystyti vaizduotę. Dėl to mano abi kojos ne kartą buvo pervertos vinimis.

J. S.: Patirtis vaikystėje, užauginti vaikai, atsiradęs laisvas laikas privedė prie noro atidaryti savo meno dirbtuvę?

E. G.: Nebuvo tokio tikslo. Labiausia norėjau artimiau bendrauti su žmonėmis. Šito man be galo trūko. Neužteko tik to, kas buvo namuose. Nebuvau iš tų, kurie atlikę namų darbus jaučiasi laimingi. Jaučiau poreikį vystytis dėl savęs.

J. S.: Gyvenote dėl vaikų, o vėliau jiems užaugus pajautėte norą gyventi dėl savęs.

E. G.: Taip! Pagaliau atėjo laikas užsiimti savimi. Kodėl sakau, kad gyvenimas prasideda po 40-ies? Todėl, kad vaikai tampa savarankiški ir mamoms reikia savimi pasirūpinti. Pati baigiau mokslus po 40-ies.

J. S.: Vadinasi, teisingai sakoma, kad mokslams nėra amžiaus ribos. O mes, vidutinio amžiaus gyventojai, vis dar bijomės vystytis. Juk žmonės kalbės…

E. G.: Nėra ko bijotis! Viskas įmanoma. Jaunystėje baigiau ekonomikos mokslus Suvalkuose ir jau tada galvojau: kam man ta ekonomika? Pradėjau ir baigiau. Be to, tada dar nežinojau, ko noriu. Neturėjau tvirtos nuomonės ir tikslo. Tik visai neseniai pasiekiau tokius mokslus, kokių nuoširdžiai troškau. Bet turiu pasakyti, kad vystydamasi norėjau ir savo vaikus supažindinti su savo pasauliu. Kai pradėjau piešti, tai ir dukrą supažindinau su piešimu. Vežiodama ją į mokymus, pati papildomai mokiausi piešimo. Mano dukra šiandien piešia ir man dėl to malonu, tik dar niekam nerodo savo darbų.

J. S.: Nedrąsu rodyti savo kūrybą. Panašiai buvo ir Jums.

E. G.: Vieną kartą mano sesuo, kuri profesionaliai užsiima daile, pasakė: Kiek dar metų tupėsi be nieko? Pagaliau padaryk kažką su savimi.

J. S.: Tai štai! Sesuo davė spyrį lįsti į viešumą su savo rankų darbo kūriniais.

E. G.: Paskui pagalvojau: iš tikrųjų, užtenka. Pradėjau mokytis floristikos mokykloje. Ten supratau, kad man reikia eiti šiuo keliu. Aplink mačiau daug meniškų mūsų krašto žmonių, kurie kūrė, bet nedrįsdavo savo darbų rodyti kitiems. Taip ir atsirado meno ir floristikos dirbtuvės, kuriose galima pamatyti ir įsigyti mūsų lietuvių rankų darbo kūrinių. Čia dar nėra viskas, ką esu sugalvojusi. Norėčiau matyti čia, vietoje kuriančius žmones, pavyzdžiui, tapančius ant šilko ar lipdančius molio dirbinius. Siekiu tikslo atverti kietiems erdvę, leidžiančią pabėgti nuo kasdienybės, rutinos ir rūpesčių. Daugumai iš mūsų juk reikia turėti savo asmeninį pasaulį, kuriame į rytojų pažvelgtume iš kitos perspektyvos.

J. S.: Leiskite truputėlį paironizuoti. Bet ar pas mus nėra vis dar gyvas požiūris, kad moteriškei po 40-ies laikas rištis skepetą ir sėdėti šiltai namuose? Nuo senų laikų, net ir pačioje lietuvių literatūroje yra pavyzdžių, kad laužiančias stereotipus greitai pasiekdavo aplinkinių apkalbos, piktas žvilgsnis, pagrūmojimai.

E. G.: Nuo vaikystės svajojau keliauti ir šią svajonę pildžiau nuo jaunų dienų. Kai atėjo laikas šeimai, buvau su ja, bet nebijojau svajoti ir visiems linkiu nebijoti svajoti, nes jos pildosi. Kelias iki jų tikriausiai nebūna lengvas. Kartais tenka kažko atsisakyti. Gal ne viena moteris patyrė jausmą, kad namiškiai greitai pripranta prie visą laiką dirbančios moteriškos rankos namuose: šiltų pietų, išskalbtų drabužių, sutvarkytų kampų. Keista pasidaro, kai viso to retkarčiais ima ir pritrūksta. Nustembama: O, pietų nėra! Čia jau prasideda laipteliai. Kažkur esu skaičiusi protingą mintį: Namuose atsidarai šaldytuvą – yra maisto, o neįgaliųjų namuose nėra.

Vis pagalvoju, kad jeigu šeimoje nėra pasitikėjimo vienas kitu, tai tikrai yra sunku. Džiaugiuosi, kad mano vyras yra ne tik vyras, bet ir nuostabus partneris. Grįžtant prie kelionių, moterys man yra taip sakiusios: Gerai, kad tave vyras leidžia. Juk žmona nėra daiktas ir niekieno nuosavybė. Reikia mokėti sutarti, suprasti, pasitikėti ir palaikyti. Nieko nereikia siekti piktuoju ir greituoju. Man tėtė yra pasakęs labai protingus žodžius: Niekada nieko nesakyk supykusi. Tik nusiraminusi į viską pažvelgsi kitokiu žvilgsniu, ištarsi kitokius žodžius.

J. S.: Iš kur ta meilė kelionėms?

E. G.: Nuo mažens turėjau didelę paramą iš tėvelio pusės. Jis visad sakydavo: Važiuok, nes gali būti tokie laikai, kai negalėsi. Pirmosios mano kelionės prasidėjo jau penktoje klasėje. Vėliau mokydamasi vidurinėje mokykloje pati aplankiau nemažą Europos dalį. Po to sukūrusi savo šeimą, mielai leisdavome laiką trumpų kelionių, pavyzdžiui, į Lietuvą metu. Šios kelionės tęsiasi lig šių dienų, dažnai su mumis keliauja anūkėlė.

J. S.: O Jūsų tėtė keliaudavo?

E. G.: Važiuodavo daugiausia į Lietuvą. Galiu pasakyti, kad mano tėtė dideles keliones patyrė sulaukęs 70-ies. Į Ameriką. Pas sūnų. Pirmą kartą nuvažiavęs į ambasadą Varšuvoje negavo vizos. Pabrėšiu – jam buvo septyniasdešimt. Tėtis klausia: Tai kada man važiuoti, jeigu dabar negaliu? Taip paklausęs gavo vizą. Jam labai patiko Amerikoje, todėl gana dažnai lankydavo sūnų. Dabar jaunimas turi puikias galimybes keliauti, todėl reikia tuo naudotis.

J. S.: Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose skelbiate nuotraukas iš savo kelionių Rytų kraštuose.

E. G.: Vakarai pasidarė nuobodūs. Pamatyta prabanga pasidarė labai tuščia. O Rytai labai žavi. Ten margas pasaulis, kita kultūra. Nuvažiavus ten atsiveria akys, pamatome, ką mes prarandame.

J. S.: Daug yra tokių, kurie bijo vykti į Rytus.

E. G.: Šneka, kad nesaugu. Visur gali būti nesaugu, jeigu keliaujantis asmuo neprisitaiko prie svetimos šalies kultūros.

J. S.: Jeigu aš esu svečias, tai ir privalau elgtis kaip svečias. Tiesa?

E. G.: Žinoma. Mes visi esame tokie patys. Visi esame žmonės su savo papročiais ir kultūra. Įdomu yra tai, kad šiemet lankydamasi Uzbekistane pamačiau mūsų, baltų, ornamentų! Visus mus jungia labai sena praeitis.

J. S.: Ką pasakytumėte savo krašto žmogui, skaičiuojančiam ne vieną dešimtį pavasarių?

E. G.:Visi mes labai margi. Vieni gyvena dėl šeimos, kiti dėl visuomenės. Svarbiausia atrasti laiko sau ir nepamiršti, kad gyvename savo, ne kito gyvenimą. Anksčiau ar vėliau ateina pojūtis pasidovanoti kažką tik sau. Nebijokime džiuginti savęs. Norite mokytis, vystytis, užmegzti naujas pažintis? Pirmyn, amžiui nėra jokių ribų. Svarbu pasirinkti tokią strategiją, kuri niekam nedarytų skriaudos.