Su nauja „Dzūkijos” vėliava, kurią sukūrė Danutė Vaznelienė

Božena Bobinienė

Taip, tai įmanoma. Pavyko tai padaryti vienos išvykos metu. Punsko LKN mišraus choro „Dzūkija“ dalyviai tokią galimybę turėjo būtent š. m. rugsėjo 24–spalio 1 d. Graikijoje. Choristai ilgai be dainų neištveria, tiesiog negali nedainuoti – taigi ir saulėtoje Kretos saloje, kur tik įmanoma (pvz., kalnuose, jūroje – laive), traukė savo krašto mėgstamiausias ir populiariausias dainas. Beje, vadovas Vidas Simanauskas prižiūrėjo, kad mūsų atsipalaidavimo repertuare nepritrūktų ir rimtesnių kūrinių. Taigi, „Kur giria žaliuoja“ skambėjo ne tik požemiuose (uolėtame stalaktitų ir stalagmitų urve), bet ir danguje – lėktuve, skrendant jau iš Graikijos į Lietuvą. Turbūt mažai kuriam chorui teko dainuoti debesyse, o štai mums – ėmė ir pavyko. Lipdami į lėktuvą, dauguma mūsų grupės dalyvių buvome pasipuošę „Dzūkijos“ marškinėliais, kuriuos greit pastebėjo smalsios stiuardesės. Paaiškinome, kas esame ir iš kur keliaujame, o jos, prieš nusileidžiant, visiems bendrakeleiviams pranešė, kad orlaivyje yra choras ir paprašė vadovą, kad padainuotume dainą apie Lietuvą. Turbūt didžiausia staigmena ir iššūkis buvo pačiam vadovui, kuris turėjo mus, po visą lėktuvą išbarstytus, „sugaudyti“ ir suvaldyti mūsų balsus. Bet, nepaisant užsikimšusių ausų (skridome beveik 10 km aukštyje), dainą „Kur giria žaliuoja“ pavyko mums sudainuoti gana tvarkingai, nes sulaukėme garsių keleivių plojimų… Dar pusvalandis – ir jau iš viršaus matėme žaliąsias (bet jau rudens šalnos nuspalvintas) girias, banguojantį Nemuną ir jo skalaujamus krantus, „tėvynę ten mano, šalelę skaisčią“ (nors iš tikrųjų, Vilnius pasitiko mus šaltu vėju ir lietumi).

Bet sugrįžkime atgal į rugsėjo mėnesio pabaigoje vis dar karštą Kretą – atslinkusio rudens ūkanose pasišildykime „Dzūkijos“ gastrolių prisiminimais…

Punsko saviveiklininkų išvyka į Graikiją – ne tik turistinė-pažintinė kelionė. LKN choro „Dzūkija“ dainininkai atstovavo savo kraštui III Tarptautiniame folkloro festivalyje Avdou miestelyje ir Herakliono mieste. Šiek tiek buvo sudėtinga paaiškinti festivalio organizatoriams ir Kretos gyventojams, kodėl mes, gyvendami Lenkijoje, puoselėjame būtent lietuvišką kultūrą. Organizatoriai buvo net pasiruošę koncerto metu paleisti Lenkijos himno įrašą, bet mes prieštaravome, sakydami, kad esame atsivežę Lietuvos vėliavą. Kantriai pasakojome, kodėl taip yra, ir vėliau niekam nekilo abejonių, kodėl mūsų atstovams įžengus į sceną su trispalve ir mūsų choro naująja vėliava suskambo būtent Lietuvos himnas.

Be Lenkijos lietuvių, festivalyje dalyvavo dar du mišrūs chorai: iš Rusijos (Maskvos) ir Rumunijos. Turėjo dalyvauti dar vienas kolektyvas – iš Irano, bet susiklosčius sudėtingai politinei padėčiai šioje šalyje, jos atstovai negalėjo atvykti į Kretą. Minėtųjų tautų ir mūsų dainos susipynė su įvairių Graikijos regionų atstovų šokamais graikiškais tautiniais šokiais. Visi buvome skirtingi, skirtingais kostiumais, įvairiu repertuaru, bet bendra mūsų kalba – buvo tiesiog muzika. Kiekvienas koncertas prasidėdavo visiems dalyvių atstovams žengiant į sceną su savo vėliavomis, giedant jų himnus. Mūsų chorui atstovavo Alicija Liaukevičienė, Vitas Baliūnas ir Romas Venslauskas. Pirmą festivalio dieną, aukštų kalnų papėdėje, šalia Lasičio plokščiakalnio įsikūrusiame Avdou miestelyje, mūsų chorui teko dalyvauti spalvingoje eisenoje. Beje, ką tik atvykus, atrodė, kad čia nieko nebus: lyg buvo mažai žmonių, nedidelis susidomėjimas, bet prieš pat koncertą – staiga visa aikštė prisipildė vietinių ir apylinkės gyventojų. Jie mus pasitiko linksmai šaukdami „kalispera“ (labas vakaras – beje, toks pasveikinimas Graikijoje vartojamas dar dieną, nuo 12 val.) arba „jasas“ (tiesiog – labas), bet turbūt su didžiausiu entuziazmu sveikino tautiškais kostiumais pasipuošusius savo kraštiečius šokėjus. Jie šoko ilgai trunkančius, Graikijos kultūrai būdingus šokius. Daugelis jų šokami ne poromis, kaip įprasta Vakarų kultūroje, bet judant puslankiu, susikibus rankomis ar jas uždėjus ant bendrašokių pečių. Kiekviename šokyje išskiria pagrindinis šokėjas, kuris veda. Graikai šoko pritariant panašiam į mandoliną buzukiui ir kitiems šiam kraštui būdingiems instrumentams. Iš visų pusių sklido garsūs plojimai ir šūkavimai, kai kurie žiūrovai bandė kartu šokti, kiti vaišinosi pašonėje gaminamais avienos ar jautienos šašlykais, vynu, vaisiais… Festivalio šurmuly maišėsi garsi muzika, žiūrovų pokalbiai ir audringi plojimai, rūkomų cigarečių dūmai (beje, graikai rūko daug, ir viešosiose vietose) ir netoliese spirgančių kepsnių kvapai… Kretos gyventojai labai temperamentingi, bet šeimyniški, atviri, svetingi žmonės. Mėgsta bendrauti, kartu ilgai puotauti ir linksmintis…

Lietuviškos dainos skyrėsi nuo graikų – jos ramesnės, sentimentalios. „Dzūkijos“ choro vadovas Vidas Simanauskas parinko tokį repertuarą, kuris atskleidė būtent lietuvio dvasią. „Kur giria žaliuoja“ – išdainavome tėvynės Lietuvos grožį, „O kai sauliūtė tekėjo“ – priminėme istorinių kovų laikus, lyriška „Šią naktelę“ – papasakojome apie mergužėlės ir bernužėlio jaunas dieneles, o „Buvo dūda Vilniuj“ – pristatėme savotišką, smagią lietuvišką sutartinę. Sulaukėme šilto žiūrovų priėmimo ir garsių plojimų, padėkos raštų ir festivalio organizatorių dovanėlių bei pasiūlymo kitais metais dalyvauti panašiame festivalyje, bet jau Rodo saloje arba Europos žemyne, netoli Atėnų…

Paskutinio rugsėjo savaitgalio koncertai Kretoje buvo mums savotiškas iššūkis, mat abi dienos buvo gan intensyvios – pirmiausia stengėmės kuo daugiau aplankyti, pamatyti įžymių vietų, o vakarop vykome į koncertų aikštes. Vilkdavomės tautinius kostiumus ir tuoj pat žygiavome eisenoje arba tiesiog lipome į sceną. Kretoje tuo metu buvo labai karšta – apie 30 ^oC, o mes visą dieną turistiniu autobusu (kartais ir laivu) nukeliaudavome po kelis šimtus kilometrų. Bet mums pavyko suderinti žygius su artistų pareigomis ir puikiai sudalyvavome festivalyje. Net nejutome didelio nuovargio – gal dėl Kretos šilto Viduržemio jūros klimato.

Turėjome nemažai laiko poilsiui. Stengėmės tai kuo labiau išnaudoti: vykome, kiek įmanoma, į įdomias ekskursijas po šiaurinę Kretos dalį. Ši sala yra tiesiog nuostabi! Tiesa, besileidžiant lėktuvui Herakliono (sostinės) oro uoste matėme pilkšvai rusvus, išdžiūvusius, liūdnai spoksančius kalnus (čia keturis mėnesius neiškrito nė lašo), tačiau pavažiavus į salos gilumą, prieš akis atsivėrė visas jos grožis. Atminty dar ilgam išliks puikiausi vaizdai: vis dar sodri, egzotiška augmenija, šilta, krištolinio skaidrumo ir neapsakyto mėlynumo Kretos jūra bei gan aukšti kalnai su alyvmedžiais apaugusiais šlaitais, įdomi miestų, vienuolynų architektūra ir tūkstantmetė, dar mitologinius laikus menanti antikinė istorija, romantiški kaimeliai ir nedideli, kalnuose pasislėpę bažnytkaimiai… įdomios ir paslaptingos aplinkinės salelės (vietiniai jų priskaičiavę net apie 80)… Viduržemio jūros klimato kaitrioje saulėje nunokusių apelsinų, arbūzų, granatų ir vynuogių skonis… Bet apie tai sužinosite jau kitoje „Aušroje“.

Dėkojame gerb. Punsko valsčiaus viršaičiui Vytautui Liškauskui už parūpintą mūsų chorui transportą į ir iš Vilniaus oro uosto.

Punsko LKN choro „Dzūkija“ dalyviai ir vadovas

P. S. Asmeniškai ypač norėčiau padėkoti mūsų kraštietei Laurai Vaznelytei, šiuo metu gyvenančiai Atėnuose, kuri geranoriškai talkino mums bendraujant su festivalio organizatoriais ir graikų turizmo biurais.