„(…) Tai laikas, kai ryškios rudens spalvos maišosi su pilkais lietaus debesimis, kai vėjas nugali saulę, rytai nebe šviesūs, o ir vakarai tamsūs, daugeliui mūsų sukasi poetinės mintys primenančios išėjusiųjų Amžinybėn atminimą ir ilgesį. Vėlinės  – virsmo taškas žmogaus dvasioje ir gamtoje“.

„(…) Prioritetus reikia dėlioti ne tik savo vidinėse gelmėse, pusiausvyra turi būti ir materialiniame lygmenyje, ypač ruošiantis Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms. Saikas prie stalo, neskubėjimas kelyje, nuoširdumas bendravime, kuklumas puošiant kapus. Svarbiausia susikurti dvasinio šventumo, susikaupimo ir atminimo nuotaiką“.

(Etnologė: Eglė ALENSKAITĖ)