Vytauto paminklas Birstone

Petras Maksimavičius

Kai kurie istorikai sako, kad tam tikrais atvejais istorijos galia gali prilygti atominės bombos sprogimo metu skleidžiamai energijai. Aš net taip labai istorijos pasakojimo galios vertinti nedrįstu, tačiau blogai ar šališkai panaudoti istoriniai šaltiniai gali pridaryti labai daug žalos. Kita vertus, atitinkamai papasakota istorija gali išlaisvinti pozityvią energiją ir labai teigiamai paveikti visuomenę.

Ne visi domisi istorija ir ne visi skiria jai dėmesį. Tačiau, net tie, kurių tai nedomina, anksčiau ar vėliau pajunta jos poveikį. Ji ateina į mūsų kasdienį gyvenimą. Skverbiasi į televizorių ekranus, laikraščius, darbovietes, bažnyčią, gatvių pavadinimus, paminklus… Taigi nė vienas nesame apsaugotas nuo jos poveikio.

Istorikams dažnai kyla didelė dilema – kaip ją rekonstruoti ir papasakoti, nenusižengiant istoriko etikai ar darbo principams? Kaip apsisaugoti nuo įvairių įtakų ir išlikti nešališkam? Juk ne paslaptis, jog istorikų darbais visais laikais mielai nori naudotis politikai, įvairių organizacijų lyderiai, bažnyčių hierarchai, valstybės raidos strategijų kūrėjai. Istoriniai faktai padeda pagrįsti priimamus sprendimus ar apsisaugoti nuo būsimų klaidų. Tačiau turime suprasti, kad selektyviai pasirinkta informacija gali iškreipti istorinį vaizdą ir daryti įtaką visuomenės sąmoningumui ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Vėliau pateiksiu vieną labai konkretų ir iškalbingą pavyzdį, kuris, „istorikams“ padedant, jau 100 metų trukdo lietuvių ir lenkų bendravimui Seinų krašte.

Nenoriu pervertinti istorijos ir istorikų reikšmės mūsų gyvenime. Tačiau, visos esančios ar naujai gimstančios ideologijos vienaip ar kitaip remiasi jų darbais. Gaila, bet pasinaudoti jų paslaugomis dažnai susigundo taip pat tie, kuriems istorinė tiesa mažiausia rūpi. Istoriją traktuoja kaip įrankį savo tikslams pasiekti. Matyt, kitaip ir negali būti, kadangi ryšio su praeitimi eksponavimas, laimėjimų ar patirtų skriaudų vardijimas veikia visuomenę, mobilizuoja bendruomenę. Todėl istorikai ir jų darbai susilaukia dėmesio. Priminsiu, kad neseniai, Lenkijoje vienu metu istoriko išsilavinimą turintys politikai ėjo premjero, prezidento ir Seimo pirmininko pareigas. Juk dabartinis premjeras taip pat istorikas. Vadinasi, studijuoti ar bent domėtis istorija, verta. Taip pat ne paslaptis, kad valstybės institucijos naudojasi istorijos institutų ar prie universitetų veikiančių tyrimų centrų analizėmis, patarimais. Neatsitiktinai, būtent šiose institucijose dirbantiems mokslininkams bandoma daryti poveikį, kad jų darbai ir juose skelbiamos išvados būtų palankesnės vienai ar kitai valstybei. Lenkija ar Lietuva nėra išimtis. Tai vyksta visame pasaulyje. Konferencijos, seminarai, apdovanojimai, stipendijos ar dotacijos konkretiems projektams – tai įprastas ir dažnai naudojamas įrankis. Nesakau, kad tai plačiai paplitęs reiškinys, tačiau tam skiriama daug dėmesio, kadangi istorijos pasakojimo galia ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje, yra reikšminga.

Rugsėjo mėnesį Liubline vykusio Lenkijos istorikų suvažiavimo metu vicepremjeras ir Aukštojo mokslo ministras J. Govinas (J. Gowin), sveikindamas suvažiavimo dalyvius paprašė, kad Lenkijos istorikai labiau įsitrauktų kurdami gerą Lenkijos įvaizdį pasaulyje. Tai buvo logiškas politiko ir vieno iš valstybės vadovų prašymas. Klausimas, tik kaip tai daryti, nenusižengiant jau minėtai istoriko ar mokslininko darbo etikai. Istoriją tyrinėti ir ją aprašyti gali kiekvienas, tačiau galutinis rezultatas visada priklauso nuo to, kiek ir kaip panaudosime metodologinius įrankius apdorodami surinktus duomenis.

Liubline susirinkę istorikai ir iškėlė esminį klausimą – „kaip rašyti Lenkijos istoriją?“. Kaip rašyti, neišbraukiant iš jos ir nenutylint nepatogių faktų? Riba kartais būna labai subtili ir iš pirmojo žvilgsnio nematoma. Ar istorikas turi užsiimti tik dokumentavimu, ar gali sau leisti sukauptas žinias panaudoti kryptingam visuomenės ar tarptautinės bendruomenės švietimui? Nepamirškime, kad kiekvienas mokslininkas turi savus įsitikinimus, pažiūras, politines simpatijas, tautybę. Taigi, nėra taip paprasta.

Šiandien labai madinga kalbėti apie „istorinę politiką“. Visuomenėje jaučiamas didesnis nei anksčiau susidomėjimas istoriniais įvykiais. Tai natūralu, kadangi apie tai dažniau pradėta kalbėti ir rašyti žiniasklaidoje. Todėl įvairių istorinių įvykių metinių proga rengiami kariniai paradai, persirengę karinėmis uniformomis vaidintojai rengia inscenizacijas, mokyklose kuriamos sukarintos klasės, gatvėms ir skverams suteikiami didvyrių vardai. Viskas tam, kad skatintų visuomenės patriotizmo jausmą, taip pat padėtų valstybei vykdyti istorinę politiką. Jau minėto istorikų suvažiavimo Liubline metu Lenkijos prezidentas A. Duda prašė mokslininkų aktyviau vykdyti „tikrąją istorinę politiką“. Pabrėžė, kad anksčiau daug istorinių faktų buvo nutylima arba šalies istorija būdavo tiesiog falsifikuojama. Taigi, pasak Prezidento, šiuo metu atsirado daugiau galimybių tą istorinį pasakojimą ištaisyti, padaryti teisingą.

Nevisi suvažiavime dalyvavę istorikai su šiais teiginiais sutiko. Dalis jų teigė, kad istorikai turėtų užsiimti mokslu, istoriniais tyrimais, o ne istorine politika. Kitaip kyla pavojus, kad istorinis pasakojimas nebus objektyvus, kas ilgainiui duos atvirkštinį nuo norimo rezultatą. Kita vertus, kiekvienas mokslininkas gyvena ir dirba tam tikroje visuomenėje ir natūralu, kad jam ne tik turėtų, bet ir rūpi savosios šalies ne tik praeitis, bet ir ateitis.

Ir pabaigai, kaip ir žadėjau, pateiksiu Jums paprastą pavyzdį, kada neatsargiai vykdoma vadinamoji istorinė politika ar negebėjimas naudotis istoriniais šaltiniais gali 100 metų sėkmingai kurstyti dviejų, šimtmečiais viena šalia kitos gyvenančių bendruomenių konfliktą. Antai, 2004 m. Seinų krašto istorikas išleido knygą ir vietos leidinyje paskelbė nemažai straipsnių apie 1919–1920 m. įvykius mūsų krašte ir tuomet įsiliepsnojusį lietuvių ir lenkų karinį konfliktą. Nemaža dalis medžiagos paimta iš 1919 m. Suvalkuose leisto savaitraščio „Suvalkų žemė“ (orig. Ziemia Suwalska) bei įvairių pranešimų apie įvykius mūsų krašte. Įprastai juose stengiamasi, dažnai labai vaizdžiai ir drastiškai, aprašyti lietuvių žiaurumą vietos lenkų atžvilgiu, padarytus karo nusikaltimus. Kaip nebebūtų, tai 1919 m. sukurti, autentiški, istoriniai šaltiniai. Taigi, ar galima juos naudoti rekonstruojant istorinius įvykius. Ne tik galima, bet ir būtina. Tačiau, istoriko pareiga yra kiek įmanoma kruopščiai patikrinti minėtų šaltinių sukūrimo aplinkybes. Minėtu atveju, autorius tai daro nenoriai. Pavyzdžiui, nepaaiškina skaitytojams, kad savaitraštis „Suvalkų žemė“ įkurtas 1919 m. gegužės 8 d. ir buvo redaguojamas tik iki 1919 m. rugsėjo 21 d. (iki vadinamojo „Seinų sukilimo“ pradžios). Taip pat aiškiai nepabrėžia, kad minėtą leidinį Suvalkuose įkūrė iš Varšuvos atvykęs T. Katelbachas (žvalgybos karininkas), kurio užduotis buvo (be kitų) skleisti propagandą, kartais gąsdinti vietos gyventojus lietuvių žiaurumu ir visais įmanomais būdais raginti juos pasisakyti už priklausomybę Lenkijai. Jis taip pat buvo vienas pagrindinių minėto „Seinų sukilimo“ organizatorių. Vėliau dalyvavo komisijos, kuri turėjo surašyti 1919 m. lietuvių padarytus nusikaltimus, darbe. Ar jo kurpiamas ataskaitas ir aprašymus galima besąlygiškai laikyti patikimu šaltiniu? Taip. Istorikui tai yra neįkainojami istoriniai šaltiniai. Tačiau, jie labiau atskleidžia to meto įvairių tarnybų veiklos strategiją ir principus, negu patvirtina dokumentuose minimus faktus. T. Katelbachas tuo metu dirbo jam pavestą žvalgybinį ir propagandinį darbą ir, matyt, net nepagalvojo kaip ilgai ir skaudžiai tai atsilieps šio krašto gyventojams. Taikliai tai apibudino žymus lietuvių ir lenkų istorijos tyrinėtojas P. Lossovskis (P. Łossowski). Jis pabrėžė, kad 1919 m. konflikto dalyviai (aut. – lietuviai ir lenkai) „(…) hiperbolizuodami ir perdėtai išryškindami faktus, šalyje ir užsienyje sukurstė abipusių kaltinimų audrą“ (Konflikt polsko-litewski 1918-1920, Varšuva, 1996, p. 68).

Šiandien galima tik pridurti, kad nors praėjo nuo tų įvykių 100 metų, tos audros padarinius jaučiame dar lig šiol. Štai tokia yra istorijos galia.