Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Lapkritis. Pats nemėgstamiausias mėnuo. Orai atšąla, dienos trumpėja, tamsu, nyku. Keičiasi ir gyvenimo stilius – daugiau sėdima namie prie šilto židinio. Tačiau toks metų laikas leidžia daugiau susikaupti ar mėgstamą knygą paskaityti. Matyt, ne atsitiktinai Vėlinės irgi lapkritį. Prisimename išėjusius mums artimus žmones, lankome juos, uždegame žvakelę – amžinosios šviesos ir vilties simbolį.

Su populiariąja kultūra ir į mūsų papročius ima skverbtis Visų šventųjų išvakarėse švenčiamas Helovinas. Kaip bebūtų, globalizacija daro savo, o Jungtinių Amerikos Valstijų ar Jungtinės Karalystės kultūra stipriai veikia ne tik Vakarų Europos šalis, bet ir visą pasaulį. Nenuostabu, kad ir čia mūsų vaikai bando persirenginėti ar skobti moliūgus. Globalizacijos sąlygomis tokie reiškiniai neišvengiami. Juk pasaulis tapęs visiškai mažas – kasdien gali matyti, ką veikia kitame žemyne gyvenantys žmonės. O kuo masiškesnis paprotys, tuo labiau užkrečiamas. Tad Punske ar Seinuose spalio 31 d. matyti degančius moliūgus ar pirkti saldainius, puoštus Helovino kaukėmis, jau nieko nestebina. Tačiau mane vis tiek kažkiek liūdina tai, kad keičiasi mūsų tradiciškai išgyventa šventės nuotaika, nes amerikietiškos šventės ir nuotaika, ir išraiška iš esmės kita nei mums įprasta Visų šventųjų ir Vėlinių dieną. Smagu, kad mūsų krašte prigiję Vėlinių koncertai, kuriuose minimi tais metais iškeliavę žmonės. Tai taip pat gera proga pasiklausyti poezijos – o užsibėgioję ir pasiklydę kasdienybės rutinoje retai kas ir retai kada į rankas pasiimame poezijos rinkinėlį. Manau, kad lapkritį ypač verta pasigėrėti, kad turime savo švenčių. Gal dar nepradanginsime jų…