Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

Gyvenimas – tai sapnas.

Kalnely supasi žiedai nuo vėjo,

Laiko rimty sustingo medžiai

Lyg raidės marmuro luite.

Žmogau, žmogau, ar daug

Tave šitam sapne mylėjo?

Jei taip, laimingas tu ir ten,

Kitoj tikrovėj, po žeme. /L. Milčius/

Gyvenimo ir mirties temos variacijų ir interpretacijų Vėlinių koncertuose būta daug ir įvairių. Kaip režisierei, visada norisi atrasti dar vieną rakursą, kurio linkme nukeliautų visa renginio koncepcija. Šiemet mintį teko… susapnuoti, ir tuo režisūriniu raktu tapo „sapnas“.

„Sapnų tinkluos arba gerai, kad… gaila, kad… tai tik sapnas“ – taip pavadintas 46-asis Vėlinių koncertas vyko spalio 31 d. Punsko lietuvių kultūros namuose. Scenoje pasirodė dalis Klojimo, „Kregždės“ ir „Kregždutės“ teatrų artistų bei mūsų krašto muzikuojantis jaunimas, kuriam vadovavo Arnoldas Vaznelis. Multimedijų ir filmuotos medžiagos autorius – Lukas Berneckas. Minėtuvėms tekstus parengė Asta Pečiulienė, o juos įgarsino – Raimundas Venslauskas. Suburta komanda atkakliai dirbo, kad tas vienkartinis ir nepakartojamas renginys paliestų žiūrovą, nukeltų jį į sapnų pasaulį.

Žmogus yra didžiulis stebuklas. Tiek daug sistemų dirba jam to nesuvokiant, vyksta cheminės reakcijos, ląstelės miršta ir gimsta iš naujo. Mikrovisata jame, o sapnas – tai plyšelis, kuris leidžia pasižiūrėti, kas ten vyksta. Miegant atsiveria paslaptingi pasąmonės klodai, kuriuose slypi neatskleisti žmogaus gebėjimai. Sapne išnyksta erdvės ir laiko pojūtis, ribos tarp praeities, dabarties ir ateities. Rytų religijos gyvenimą vadina sapnu. Kuriant scenarijų nemažai dėmesio skirta psichoanalitikų Froido ir Jungo pasąmonės ir sapno suvokimui. Ieškota atspirties taškų Rytų religinėse dogmose bei indėnų tikėjimuose. Galop koncerto simbolis – sapnų gaudyklė, kilusi būtent iš Amerikos indėnų pasaulėžiūros. Jie pirmieji pamėgino valdyti sapnus. Pagal jų tikėjimą, nakties oras kupinas gerų ir blogų sapnų. Šamanai sukūrė sapnų gaudykles, kurios kabinamos virš miegamojo vietos ten, kur jas gali apšviesti pirmieji ryto saulės spinduliai. Per tinklelį praeina tik tie sapnai, kurie buvo pranašingi. Blogus sapnus pagauna gaudyklė ir juos sunaikina ryto saulė. Sugautas sapnas daugiau nebeskraido. Mūsų kultūroje su miegu siejamos lopšinės – būtent jos ir buvo muzikinis reginio leitmotyvas. Juk išlikęs ir posakis „užmigo amžinuoju miegu“…

Gyvenimas – tai sapnas. O jei mes visi sapnuojame tą patį sapną – vadinasi – tai realybė. Anot S. Dali, tai ką mes vadiname realybe, gali būti dar didesnė iliuzija negu sapnas. Jei mirties patale užmiegame amžiams, tai gal tada amžinai ir sapnuojame, o tas anapusinis pasaulis tampa kitu gyvenimu ir kitu sapnu? Atsakymo nežinome. Belieka kuo nors tikėti. Mes scenoje patikėjome, kad esančių ir išėjusių sapnai – tai mūsų gyvenimai, istorijos, nuotrupos ir akimirkos. Patikėjome, kad nereikia liūdėti tų, kurie išėjo, o džiaugtis tuo, kad buvo su mumis. Patikėjome, kad baltumas, plunksnų lengvumas, „cirko artistų“ žaismingumas, spalvotų pagalvėlių paprastumas, nutapytas auštantis saulėtas rytas – apvalo prieš Vėlinių šventes. Scenoje esantys patikėjo. O žiūrovai?

Ačiū visiems, kurie padėjo sukurti tą „tikėjimą“ sapnais – Daivai, Darijai, Simonai, Gintarei, Ievai, Gabijai, dviem Gretoms, dviem Viktorijoms, Gabrielei, Arnoldui, Edvinui, Rimui, Mangirdui, Tomui. Ačiū Lukui, kuris J. Degutytės ir L. Milčiaus eilėraščius pavertė vaizdais. Ačiū Arnoldui, už krūvą minčių, pasiūlymų, muzikos aranžuotes, natas, atliktą vaidmenį ir sudainuotas dainas, už Gabijos, Aleksandros, Dianos ir Aidžio subūrimą talkon. Ačiū bendradarbiams už talkinimą. Ačiū rėmėjams – Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administravimo ministerijai. Ačiū tiems, kurie dalyvavo eisenoje į kapines, parymojo prie Klemenso Jurkūno kauburėlio, degino senus medinius kryžius.

Ir Dieve duok, kad būčiau

Kuo ilgiau šiame sapne,

Kur kvepia liepos medumi, išplaukia vasarojus

Ir saulės spindulius jaučiu savam veide… /L. Milčius/