Vidugirių mokykloje

Nuo spalio pradžios Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadove paskirta ambasadorė Izolda Bričkovskienė. Kalbuosi su ja apie kelią, atvedusį ją iki Seinų, čia gyvenančią lietuvių bendruomenę, lenkų ir lietuvių santykius bei pačios ambasadorės darbo prioritetus.

Irena Gasperavičiūtė: Gerbiama Ambasadore, kokie vingiai atvedė Jus iki Seinų?

Ambasadorė: Tiesiog nuo pat diplomatinės karjeros pradžios mano gyvenimas susijęs su Lenkija. Man taip pasisekė, kad siunčiant mane į pirmąją diplomatinę atstovybę vadovybės planai sutapo su mano norais. Labai apsidžiaugiau sužinojusiu, kad reikės važiuoti į Varšuvą ir man čia labai patiko. Apskritai, Lenkija yra labai graži ir įdomi šalis. Prieš tai maždaug prieš 20 metų porą kartų esu buvusi Seinuose. Čia konsulate dirbau du kartus po mėnesį – reikėjo pakeisti atostogaujančius kolegas. Kitose šalyse, kur buvau ambasadore (Airijoje, Slovėnijoje, Norvegijoje – red.), buvo labai didelės lietuvių bendruomenės. Tada supratau, koks tai gėris, kai esi ne vienas, kai už nugaros turi būrį savų. Todėl darbas su lietuvių bendruomene man nėra svetimas. Kai sužinojau, kad yra galimybė vykti į Seinus, net nesvarstydama pasisiūliau. Taip atsidūriau čia ir esu labai laiminga. Nors niekada nesu gyvenusi mažame miestelyje. Pati esu gimusi ir augusi Vilniuje, kiek dirbau, tai vis sostinėse. Ir pirmą kartą atsidūriau čia, kur nėra tokio skubėjimo, kur gyvenimo tempas daug lėtesnis, kur žmonių mentalitetas kiek kitoks, nelabai man pažįstamas. Reikia tik šiek tiek daugiau laiko, kad galėčiau geriau suprasti vietos gyventojus. Čia žmonės santūresni, ramesni, jie labiau viską apgalvoja, gal net atviresni. Aš tikiuosi, kad laikui bėgant pradėsiu geriau juos suprasti.

IG: Čia gyvenanti lietuvių bendruomenė Jums jau pažįstama iš ankstesnių laikų. Kaip per du dešimtmečius ji pasikeitė?

Ambasadorė: Ir bendruomenė pasikeitusi, ir viskas pasikeitę, pats miestelis kitoks, visas regionas sutvarkytas, progresas alsuoja iš visur. Bet ir santykiai tarp žmonių pasikeitę. Nesijaučia įtampos, kuri seniau, atrodo, net ore tvyrojusi. Ji tikrai sumažėjusi. Gatvėse girdisi garsiai lietuviškai kalbant. Matyt, žmonės jaučiasi drąsiau. Bendruomenė sustiprėjusi. Matosi, kad žmonės atsitiesė. Matome, kokia daugybė renginių – prieš 20 metų to nebuvo. Labai norisi, kad visa tai tvirtėtų, augtų ir gražėtų.

IG: Tačiau ir mūsų bendruomenę veikia neigiami reiškiniai – tokie kaip emigracija, nutautėjimas…

Ambasadorė: Matau ir tų silpnumų, bet esu čia tik 3 savaites, visko dar nespėjau pastebėti. Tačiau atėjo nauji žmonės, jaunimas sutvirtėjo. Tikriausiai yra ir emigracijos, ir panašiai. Bet ypač pastebiu tą tvirtumą ir jūsų vienybę. Ji jaučiama. Gal aš geriau tai matau, nes kurį laiką čia nebuvau.

IG: Atvykusi į Seinų konsulatą jau esat susitikusi su Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininke, kitų lietuviškų organizacijų vadovais, savivaldybių vadovais. Ar tie susitikimai vaisingi? Kokių idėjų iš jų išsinešėte?

Ambasadorė: Aišku, naudingi. Negali būti nenaudingas susitikimas su žmogumi. Mane nustebino, kad žmonės mane prisimena – man tai maloni staigmena.

Kur tik buvau, kuriose šalyse, visur kartoju, kad lietuviai yra labai geri žmonės, nepaprastai geri. Aš matau puikias galimybes gražiai bendradarbiauti. Sužinojau, kas čia gyvenantiems žmonėms svarbu, kas juos domina. Žiūrėsim, kaip susidėlioti prioritetus. Man svarbu visa, kas stiprina lietuvybę ir kas gerina Lenkijos ir Lietuvos santykius. Tikriausiai, kasdienybėje atsiras ir neišspręstų klausimų.

Aišku, reikia matyti ir ekonominę padėtį. Lietuviai čia sėkmingai išnaudoja galimybes. Turiu omeny projektus ir Europos Sąjungos lėšas. Reikia žiūrėti, kur dar galima pastiprinti ekonominę plėtrą, kur ir kokiais bendrais projektais galima būtų prisidėti prie abiejose sienos pusėse esančių regionų ekonominės gerovės.

Susitikime su Suvalkų m. prezidentu

IG: Kokius matote šiuo metu lietuvių bendruomenės pagrindinius poreikius, norint pratęsti jos gyvybingumą?

Ambasadorė: Aš matau švietimą kaip pagrindinį tapatybę palaikantį garantą. Jaunoji karta – tai yra ateitis. Stiprios mokyklos, darželiai labiausiai prisideda prie lietuviškumo išlaikymo. Mokyklos – tai patys didžiausi ir pagrindiniai centrai, iš kur sklinda kultūra, lietuviškas žodis. Spauda. Ir „Aušros“ žurnalas, ir leidykla, ir „Suvalkietis“, ir kiti leidiniai. Visais laikais lietuviai stengėsi turėti savo spausdintą žodį. Ne veltui esame knygnešių tauta. Ir, žinoma, kultūra. Daina, šokis – ne tik išsaugoti reikia, bet ir parodyti kitiems. Savo kultūrine veikla turime praturtini Lenkijos kultūrą.

Taip pat Lietuvoje daugiau skleisti informacijos apie šį kraštą, apie čia esančius tiek gamtos, tiek kultūros turtus.

IG: Matot poreikį Lietuvoje skleisti informaciją apie šį kraštą?

Ambasadorė. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Lenkijoje trūksta informacijos ir apie Lietuvą, Lietuvoje apie šį kraštą: Punską, Seinus. Šitas kraštas: nuostabaus grožio gamta, architektūra (Domininkonų vienuolynas, Vygriai), istorija. Tai unikalaus grožio Lenkijos dalis, kurią galėtų lietuviai lankyti. Kita vertus, lenkai irgi galėtų atrasti, kad Lietuva – tai ne tik Aušros Vartai ir Druskininkai, o daug plačiau, su nuostabia gamta ir įdomia istorija.

IG: Kaip Jūs matote Suvalkų švietimo ir kultūros centro klausimo sprendimą?

Ambasadorė: Labai tikiuosi, kad viskas sėkmingai išsispręs. Nenorėčiau užbėgti už akių, tačiau matau, kaip po truputėlį juda. Labai gaila, kad taip užsitęsė. Manau, kad vaikų darželis ten labai reikalingas. Kaip minėjau, švietimas yra pagrindas lietuvybės išlaikymui. Kol kas situacija labai trapi, bet Lietuva nuolat domisi ir stebi situaciją. Premjeras Saulius Skvernelis nuolatos domisi šiuo klausimu.

Reikalas šiek tiek pajudėjęs, patalpos rastos. Yra keletas dalykų, kuriuos reikia pritaikyti. Priešgaisriniai ar sanitarinės tarnybos reikalavimai, mano galva, yra daugiau ar mažiau logiški. Juk vis dėlto tai yra patalpos vaikams, tai ir tam tikros normos turi būti. Tikiuosi, greitai pavyks išspręsti klausimus, kurie trukdo, kad būtų priimtas galutinis sprendimas. Tėvai laukia, Lietuva suinteresuota. Suvalkų prezidentas irgi klausė apie vaikų darželį. Jis irgi nori, kad viskas būtų gerai. Reikia nuoširdžiai padėkoti tiems entuziastams, kurie daug dirba šiuo klausimu – tai visų pirma Vysk. Antano Baranausko fondo valdybos pirmininkė Danutė Valukonytė, LLB valdybos pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė ir LLD pirmininkas Algirdas Vaicekauskas. Tai patvirtina lietuvių stiprybę, vienybę ir susitelkimą. Juk nė vienas iš išvardintųjų nėra suvalkietis…

IG: Premjeras Saulius Skvernelis viešėdamas mūsų krašte kalbėjo apie atskiros programos Lietuvos etninėms žemėms sukūrimo galimybes. Tokią idėją mes priėmėme su entuziazmu. Gal Jums žinoma, koks šios idėjos likimas? Ir kiek realu, kad ji bus parengta? Akivaizdu, kad etninių žemių lietuvių specifika visai kita nei išeivijos. Beje mums sunku ir „konkuruoti“ (skaičiaus atžvilgiu) rengiant projektus, kurie patenka į bendrą maišą.

Ambasadorė: Turiu prisipažinti, kad apie tai nesu girdėjusi. Vis dėlto yra didelis skirtumas tarp tų lietuvių, kurie išvyksta iš Lietuvos, ir tų, kurie niekad neišvažiavo. Neseniai išvykę gana dažnai grįžta, jų ryšiai su tėvyne nėra nutrūkę. Tų, kurie ne iš savo valios atsirado užsienio valstybėse ir gyvena jau šimtą metų, ryšys irgi nenutrūkęs, bet jų specifika kita. Jie savo valstybėse nėra svečiai.

Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentas, manau, tikrai daug dėmesio skiria būtent etninių žemių lietuviams. Gal ir naudinga būtų, jeigu būtų atskira programa. Etninėms žemėms (ne tik Lenkijoje, bet ir Baltarusijoje, Latvijoje) reikėtų ypatingo dėmesio. Tai didelė specifika.

IG: Lenkijos ir Lietuvos santykiai – svarbi ir aktuali tema, po dešimties metų santykių atšalimo, vėl po truputį jie atšildomi. Kaip Jūs manote, kur kuriami santykiai tarp tautų – labiau Varšuvoje ir Vilniuje, ar Seinuose ir Šalčininkuose?

Ambasadorė: Santykius tarp šalių daugiausia kuria žmonės. Nieko nesukurs tik valstybių vadovai, jeigu žmonės tarpusavyje nesusikalbės.

IG: Kaip vertinat bandymą suartėti šią vasarą minint lenkų ir lietuvių konflikto 100-ąsias metines čia, Seinuose? Beje, minėto susitaikymo tam tikra prasme iniciatorius buvo konsulatas.

Ambasadorė: Manau, kad labai gerai, kad toks bandymas buvo. Manau, kad bendri minėjimai turi būti, nes jie prisidės prie žaizdų gydymo. Iš karto visko neužglaistysime. 100 metų nėra daug – atmintis gyva, ji daro savo… Bet pasistengus galima pradėti žiūrėti be pykčio vieniems į kitus. Skauda ir vieniems, ir kitiems. Bet pasistengti nugalėti save ir pabandyti suvokti kitą pusę galima. Ir vienai, ir kitai tautai jų žuvusieji kovose yra didvyriai. Tai natūralu. Privalome gerbti atminimą, juk jie aukojo savo gyvybę, jokiu būdu jų duoklės, padėtos ant tėvynės altoriaus, užmiršti negalime. Tačiau galime gyventi ateitimi, nepamiršus savo didvyrių. Tačiau jei tik eskaluosime kovą ir skriaudas, tai nieko nebus, negalėsime žengti į ateitį. Todėl negalime susikaupti tik ties istorija ir skaudžiais praeities įvykiais, turime pasistengti vis plačiau atverti duris į ateitį. Tie visi skaudūs momentai kartais didina įtampa. O šitas regionas yra tam tikras Lenkijos ir Lietuvos santykių „žaibolaidis“.

IG: Ar pastebite pakitimų lenkų ir lietuvių santykiuose čia, Seinuose?

Ambasadorė: Kaip minėjau, labai pasikeitė – nesijaučia įtampos. Lietuviai drąsiai garsiai kalba gatvėje lietuviškai. Lenkai vis labiau domisi lietuvių kultūra, papročiais, dažniau lankosi vieni kitų renginiuose. Labai svarbu kuo geriau vieniems kitus pažinti, akcentuoti, kas mus vienija. Tai galima padaryti, kad ir per šiame krašte gyvenusias, dirbusias, kūrusias iškilias asmenybes. O tokių tikrai yra – tai ir Česlovas Milošas, ir Andrzejus Wajda, ir Seinų kunigų seminarijoje buvę Vincas Kudirka ir Vincas Mykolaitis-Putinas ar vysk. Antanas Baranauskas.

IG: Ačiū už pokalbį. Sėkmės darbuose!