Užgavėnės Kučiūnuose, 2010 m.

Jolanta Bagdonavičienė

Mano padėtis šį kartą labai dėkinga, kadangi galiu girti „Intro“ vokalinį ansamblį, pati nesigirdama. 10-mečio jubiliejinį koncertą teko stebėti žiūrovų gretose, o juk nuo seno žinoma, kad iš šalies matoma geriau. Girti norisi ne todėl, kad 10-mečio proga taip „reikia“, o todėl, kad tikrai yra už ką… Lapkričio 23 dieną „Lietuvių namų“ scenoje stebėjome aukšto lygio, nepaprastai nuotaikingą jubiliejinį koncertą, kuris buvo dešimties veiklos metų esencija. Bet, nuo pradžių…

Kad būtų pradžia, reikėjo užsidegimo, ir jo tikrai netrūko. Anuomet, kai būrėsi „Intro“ kolektyvas, patiems „Lietuvių namams“ buvo sukakę vos 10 metų. Tai buvo nedrąsus bandymas, kai „Lietuvių namuose“ veikė turbūt tik kapela ir teatro mėgėjų grupė. Pirmaisiais „Intro“ veiklos metais neturėjome kolektyvo aprangos, tačiau tuo metu tai visai netrukdė. Pasitarusios prie juodų suknelių prisiderindavome kokį aksesuarą, kuris mus siejo kaip kolektyvą. Prabėgus 10-čiai metų mus sieja kur kas daugiau. Pirmiausia – neišdildomi prisiminimai… Repeticijos, koncertai, išvykos, baidarių žygiai ir asmeninės šventės tapo visų mūsų bendra patirtimi. Gal ne visi prisimena ansamblio pradžių pradžią, bet ji buvo 2009 metų rudenį, kai „Intro“ (tada dar kolektyvas be vardo) dalyvavo Vėlinių koncerte Seinų „Lietuvių namuose“ su daina „Ateina metas“, kuria ir prasidėjo jubiliejinis koncertas.

„Intro“ repertuarą lemia tradicinių „Lietuvių namų“ renginių kalendorius. Dalyvavimas juose – mūsų pareiga ir, be abejo, malonumas. Tačiau visada malonu pasirodyti svetur. Tai verčia ruoštis ypatingai, tobulėti ir semtis patirties stebint kitų kolektyvų darbą.

Lietuvoje teko koncertuoti įvairiuose miestuose, įvairiose šventėse. Viena įsimintiniausių buvo Vilniaus dramos teatro scena. 2015 metais, Vilniuje posėdžiaujant XV Pasaulio lietuvių bendruomenės seimui, Nacionaliniame dramos teatre vyko Pasaulio lietuvių vienybės dienai skirtas koncertas, kuriame pasirodėme kartų su keliolika kolektyvų iš 8 skirtingų užsienio šalių. „Intro“ taip pat koncertavo festivalyje „Kultūrų susitikimai“ Ščecine, kur dalyvavo kartu su kitų Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų meno kolektyvais. Šv. Kazimiero draugijos kvietimu dalyvaujame tradicinėje Bažnytinių chorų šventėje Žagarių bažnytėlėje, Tautinių mažumų susitikimuose Punske, ir, žinoma, koncertuojame „Sąskrydyje“.

2012 m.

Kolektyvas taip pat surengė keturis autorinius koncertus. Pirmajam ryžosi praėjus vos 2 metams nuo ansamblio susikūrimo, dar po metų surengtas antrasis autorinis koncertas „Pavasariniai žiedai“. Vėliau buvo penkmečiui skirtas koncertas „Laimingi laiko neskaičiuoja“ ir pagaliau jubiliejinė dešimtmečio šventė „Širdžių aitvarai“. Tai puiki patirtis ir nepakartojamas jausmas, kai žiūrovams pateikiami ilgų repeticijų valandų vaisiai ir tik mums žinomi pasiruošimo užkulisiai, kurie kolektyvą sutelkia, suartina.

Tikiu, kad ateityje kolektyvo laukia dar ne viena graži šventė. Kol dar yra siekių ir tikslų, tol verta burtis, repetuoti. 2018 m. dalyvavome šimtmečio dainų ir šokių šventėje, tačiau tik kaip žiūrovai, kaip saviškių – šokėjų – palaikymo komanda. Daugelis mūsų tokio masto šventėje buvo pirmą kartą. Tai paliko mums didžiulį įspūdį ir svajonę, kada nors atsistoti didžiojoje Vingio parko estradoje kartu su šimtais artistų iš įvairiausių kraštų.

„Intro“ dešimtmečio koncertą, nors iš žiūrovo akimis, labai išgyvenau. Kilo įvairiausių minčių ir jausmų. Pirmiausia – pasididžiavimas puikiu merginių ir Mokytojo darbo rezultatu, bet ir mūsų bičiuliais, kurie kartu dalyvavo „Intro“ šventėje. Tai ne tik kapela „Šalcinis“, kuri greit švęs savo veiklos 25-metį, bet ir gana jauni kolektyvai – „Galadusys“, liaudiškų šokių grupė „Seina“ ir vyrų vokalinis ansamblis. Stebint jubiliejinį koncertą susimąsčiau, kaip per tą dešimtmetį keitėsi ne tik „Intro“ kolektyvas, jo sudėtis, bet ir Seinų lietuvių bendruomenė.

2017 m.

Puikiai prisimenu 2005-uosius, kai Seinuose pirmuosius mokslo metus pradėjo „Žiburio“ mokykla. Anuomet daugeliui kilo ne tik klausimų, bet ir didelių abejonių, ar tokia Lietuvos investicija Seinuose reikalinga, ar ji pasiteisins? Tėvai bijojo, ar jų vaikai nebus badomi pirštas dėl to, kad mokysis lietuviškai. Šiandien turbūt nekyla net tokių minčių. Tai buvo didžiulis lūžis visos bendruomenės gyvenime, ir ne tik lietuvių bendruomenės… Ne kartą prieita prie išvados, kad tautos gyvastingumui už valstybės ribų pirmiausia būtina užtikrinti švietimą gimtąja kalba. Ir ne šiaip sau nuklydau nuo temos. Visa tai susiję. Jeigu pagalvosime, kaip susibūrė „Intro“ kolektyvas, kas jį sudaro, peršasi išvada, kad jo atsiradimą lėmė „Žiburio“ mokyklos įkūrimas Seinuose. Didžioji kolektyvo dalis vienaip ar kitaip susijusi su „Žiburiu“: mokytojos, darbuotojos, mamos, moksleivės. Lietuviškos mokyklos Seinuose atsiradimas lėmė ne tik lietuvių kultūrinį gyvenimą, bet tarsi jų atgimimą šiame krašte. Lietuviai Seinuose šiandien drąsiai, nešini trispalve, žygiuoja prie vysk. Antano Baranausko paminklo, kur kartu su tautiečiais visame pasaulyje gieda Lietuvos himną, kas dar 2005-aisiais buvo sunkiai įsivaizduojama.

Grįžtant prie „Intro“, negalima nepaminėti vadovo Juozo Pilecko. Per dešimtmetį kolektyvo sudėtis nuolat keitėsi, vienos dalyvės išeidavo (išvykdavo studijuoti, keitė gyvenamąją vietą, augino atžalas), kitos prisijungdavo prie kolektyvo, todėl galima teigti, kad tikrasis „Intro“ branduolys yra jo vadovas Juozas. Jis ištikimai ir kantriai dirba su ansambliu visus tuos dešimt metų. Todėl rašyti apie „Intro“ ir nepaklausti vadovo nuomonės būtų tiesiog nuodėmė. Taigi keletas klausimų „Intro“ vadovui Juozui Pileckui:

Koks įsimintiniausias momentas per 10 „Intro“ gyvavimo metų? Koks pasirodymas, kelionė?

Ko gero įsimintiniausi gyvenime būna visi pirmieji kartai – pirmas žodis, pirmas žingsnis, pirmoji meilė… Tad ir pirmasis „Intro“ koncertas, manau, kad labiausiai įsirėžė atminty. Be abejo, dažnai prisimename kalėdinius pasirodymus Seinuose bei Lietuvos ambasadoje Varšuvoje. Daug teigiamų emocijų suteikė ir gastrolės Kretingos rajone, Kartenoje, kur dainuoti teko improvizuotoje scenoje po atviru dangum.

Kokie planai ir tikslai artimiausiam laikui?

Planai ateičiai? Norėtųsi deramai pasirodyti Vasario 16-osios koncerte. Na, o tikslas, tai nuolatinis tobulėjimas. Žinoma, norint to siekti, reikia stengtis išlaikyti kolektyvo branduolį, jį stiprinti. Tai padaryti padeda koncertai, išvykos, plaukimas baidarėmis ir kita.

Ar matote galimybę „Intro“ dalyvauti artimiausioje Dainų šventėje?

Dalyvavimas Dainų šventėje – kiekvieno kolektyvo svajonė ir garbės reikalas. Žinoma, turint omenyje lygių balsų kolektyvą, ir dar ansamblį, o ne chorą, atsiranda šiokių tokių niuansų. Dainų šventėje tu tampi dalimi vieno didžiulio mišraus darinio. Bet dainuojant atskirai, tau trūksta kai kurių balsų. Tai reiškia, kad daugumos kūrinių tu niekur kitur atlikti negalėsi. Tada ir imi galvoti, ar verta „aukoti“ ketverius metus partitūrų „zulinimui“ dėl to vienkartinio, kad ir labai ypatingo pasirodymo…Tad į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti dabar negalėčiau.

Iš kur semiatės kantrybės darbui su tokia didele moteriška kompanija?

Tikriausiai iš tos didelės kompanijos ir semiuosi 🙂 Na, o jei rimčiau, kai turi gyvenime kažkokį siekį, tikslą ar viziją (nebūtinai susijusį su muzika), tu pasirenki priemones jų įgyvendinimui. Bet, kaip ir visur, svarbiausia pačiam tikėti tuo, ką darai.

Ką norėtųsi keisti, patobulinti? Labai gražus buvo „Intro“ pasirodymas kartu su vyrų kolektyvu, kuriam pats vadovaujate. Ar manote, kad tikslingas būtų kolektyvą papildyti vyriškų balsų? 

Na, dėl tobulėjimo. Tobulumui ribų nėra. Jeigu manai, kad tavo ansamblis dainuoja labai gerai ir jau nėra ką tobulinti, tai geriau jau trauktis ir užleisti vietą kitam.

Džiaugiuosi, kad jums patiko ir vyrų ansamblio pasirodymas. Iš tiesų, vyrai labai stengiasi, noriai ir sąžiningai lanko repeticijas, laukia pasirodymų scenoje. Na, apie jungimąsi kol kas dar negalvojam. Manau, kad visai neblogai turėti ir du gerus ansamblius 🙂 Žinoma, bendrų projektų dar tikrai išvysite.

Renginį rėmė Lenkijos vidaus reikalų ir administravimo ministerija.