Rytis Motiejūnas

Metų pabaiga atnešė netikėtai šiltus orus, lydimus gūsingų vėjų ir lietaus bei šlapdribos. Sniego gruodį beveik nesimatė, jam iškritus jis kaip mat ištirpdavo. Jau tapo beveik tradicija Naujuosius metus pasitikti apyšilčiu rudeniniu lietučiu. Gal tai ir yra žadėtas visuotinis atšilimas?

Valdančiajai koalicijai palengva trupant, susirūpinta išlaikyti daugumą Seime. Visą vasarą prasiderėję, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga su socialdarbiečiais nutarė valdžion priimti Tvarkos ir teisingumo partiją (TT) ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA). Ypač pasisekė šiai partijai – turėdama 8 vietas Seime, ji gavo 2 ministrų portfelius. Ir ne bet kokių, o strateginių ministerijų – vidaus reikalų ir susisiekimo. Be to, lenkai išsiderėjo ir keletą viceministrų kitose ministerijose.

R. Karbauskis prieš 2019 m. rinkimus garsiai svajojo apie pergales, o pralaimėjęs žadėjo atsistatydinti, panašiai kalbėjo ir S. Skvernelis. Po to jie persigalvojo. LVŽS lyderiui dabar ne tas galvoje. Jam taip ir nepavyko pašalinti iš posto įsipykusio V. Pranckiečio. Balsuojant dėl atstatydinimo vėl pritrūko balsų (reikėjo 71), o skaičiuojant paaiškėjo, kad šį partijos vadovo pasiūlymą palaikė ne visi savos frakcijos nariai. Seimo pirmininkas liko savo kėdėje. Lyg tyčia dar ir S. Skvernelis susirgo, todėl gerą pusmetį Lietuvos valstybės gyvenime vyravo suirutė. Ir tik metų pabaigoje valdantieji atsitiesė – po ilgų ir karštų ginčų priimtas ateinančių metų biudžetas, jį pasirašė ir Prezidentas G. Nausėda. Tiesa, G. Nausėda susiginčijo su Premjeru, ar tikrai susisiekimo ministru gali būti LLRA atstovas J. Narkievičius, apie kurį išaiškėjo daug negražių faktų. Tačiau pastarojo partijos lyderis V. Tomaševskis pareiškė, kad tai „jerunda“ (niekai – red.), ir viskas bus gerai. Ministras trauktis pats neketina, o S. Skvernelis žada apsispręsti iki sausio 14 dienos.

Nejaukiai jaučiasi ir vidaus reikalų ministrė R. Tamošūnienė, kurios darbo pradžia sutapo su didžiausios pastarųjų metų ekologinės katastrofos – panaudotų padangų gaisro Alytuje laiku. Lyg tyčia keletą savaičių prieš šią nelaimę vyko parodomosios „pratybos“, skirtos apsisaugoti nuo galimos katastrofos naujojoje Astravo AE. Kaukė sirenos, įspėjamąsias žinutes į mobiliuosius telefonus gavo 70 proc. visų Lietuvos gyventojų, vyko tariamos žmonių evakavimo akcijos. Atrodytų, kad gelbėjimo tarnybos veikia puikiai! Ir štai kokia nesėkmė – pasirodo, kad įvykus tikrai nelaimei, paprastus nuodingus dūmus tenka gesinti keletą dienų, pritrūksta gelbėjimo priemonių ir technikos. Internete renkami parašai, reikalaujantys ministrės atstatydinimo. Bet… pats G. Nausėda į tą įvykį reagavo gan vangokai.

Naujasis valstybės vadovas kol kas išvengė didesnių klaidų. Buvo akibrokštas, kai grįždamas iš Japonijos G. Nausėda netikėtai užsuko į Pietų Korėją ir aplankė ten studijuojančią dukrą. Triukšmas dėl to nebuvo ilgas. Namuose Prezidentas laikosi pabrėžtinai nepriklausomai ir didesnės audros tarp jo ir vykdomosios valdžios kils tik ateityje. Sunku atspėti, ar tas Prezidento „kietumas“ yra natūralus ar tik apsimestinis. Situacijų, kai reikės pasakyti aiškią savo poziciją, tik daugės. G. Nausėdai neužteks būti tik fotogenišku lyderiu, keliaujančiu po Lietuvą ir demonstruojančiu rūpestį paprastais žmonėmis. Yra ir kitų, esminių klausimų, kuriais turėtų aiškiai pasisakyti valstybės vadovas. Pirmiausia, tai požiūris į savo šalies istoriją, savo tautos reikalus. Naivūs naujojo Prezidento gerbėjai alpo iš laimės, kai G. Nausėda inauguracijos dieną savo kelionę pradėjo nuo paminklo Jonui Basanavičiui. Gražu, ar ne? Juk D. Grybauskaitė to nedarė. Bet po to jis nuvyko į Lenkiją (pirmasis užsienio vizitas), o buvusi prezidentė vyko į Latviją. Tai kuris iš jų tautiškesnis, kas atspės? Cinikai pasakys, kad per D. Grybauskaitės inauguraciją sostinėje dar nebuvo paminklo J. Basanavičiui. G. Nausėdai teko malšinti aistras vadinamajame lentelių ir gatvių pavadinimų kare, kai ginčai dėl istorinės atminties virto vandalizmu. Iš pradžių vienas ekstravagantiškas veikėjas kūju viešai sudaužė atminimo lentą generolui J. Noreikai-Vėtrai. Itin moderniu apsimetantis sostinės meras lentą iš pradžių suklijavo, po to pats ją liepė slapčia nuimti. Pakeistas ir K. Škirpos gatvės pavadinimas. Pasipiktinę visuomenininkai pakabino naują lentą J. Noreikai-Vėtrai, tačiau gatvės pavadinimą primenanti moteris jau šių metų pradžioje policijos suimta už „mosavimą Lietuvos vėliava“. Ją suėmė Vilniaus policininkė. Įsivaizduokite, kad kokioje Varšuvoje Lenkijos pilietį suimtų už „mosavimą Lenkijos vėliava?“ Turbūt griūtų ne tik mero ar policijos šefo kėdės, tektų atsiprašinėti ir ministrui, ir premjerui. O Lietuvoje gana tylu. Prezidentas, po incidento su lentelėmis žadėjęs inicijuoti įstatymų pakeitimus ir diskusiją jautriomis istorinėmis temomis, kol kas tyli.

Ginčai dėl skaudžių XX a. istorijos puslapių nėra tik saujelės tyrinėtojų ar veteranų reikalas. Vyksta kova dėl žmonių protų. Hibridiniame kare su negeranoriškais kaimynais pralaimime visais frontais. Kol Vilniaus vadovas sakosi esąs bešališkas, jo elgesiu ypač džiaugiasi Rusijos propagandininkai, jau keletą metų įnirtingai klijuojantys lietuviams žydšaudžių tautos etiketę. Teko skaityti akiplėšiškai atvirą Rusijos akademikų diskusiją apie Rusijos geopolitinius tikslus. Jie neslepiami – siekiama „įrodyti“, kad dėl Holokausto kalta ne nacistinė Vokietija, o Baltijos valstybės, Lenkija ir Ukraina. Pasirodo, net dėl Antrojo Pasaulinio karo kalčiausi yra ne vokiečiai, o Vakarų valstybės bei Lenkija. Beje, apie tai prieš keletą savaičių savo NVS sąjungininkams paskaitą skaitė pats V. Putinas…

Ko verta Lietuvos valstybė, jei jos istorinę atmintį ir istorijos politiką formuos tie, kurie lietuvių tautoje mato žydšaudžius, jos istorijoje mato tik nesėkmes, o atsikūrusią Lietuvos Respubliką vadina nepavykusia valstybe? Jei intelektualinis tautos elitas bailiai lindės krūmuose, o jaunimą istorijos mokys sovietmečio veikėjų atžalos? Sakote, to nėra? Juk net įvairių premijų laureatas T. Venclova savojoje Lietuvos istorijos versijoje nepasigėdijo į knygos priedus įdėti vieno 1940 m. „dokumento“ su tėvo A. Venclovos parašu.

Šių metų Lietuvos valstybės biudžetas priimtas. Įvesta keletas naujų mokesčių, teks mokėti automobilių taršos mokestį ir turto mokestį kiek turtingesniems piliečiams. Pažadėta padidinti pensijas ir vaiko pinigus. Tačiau patenkinti ne visi. Rudens pabaigoje šalies pakeles nusėjo žali kryžiai. Taip ūkininkai protestavo prieš planus sumažinti jų lengvatas. Mokytojai surengė parodomąjį kelių dienų streiką (tiesa, streikavo ne visos mokyklos), murma aukštųjų mokyklų dėstytojai. Opozicija kritikuoja biudžetą ir sako, kad jis skirtas žmonėms mulkinti, nes dalis išmokų ir lengvatų įsigalios šių metų viduryje, vos keli mėnesiai prieš rinkimus. Prognozių skelbėjai pranašauja triuškinantį valdančiosios daugumos partijų pralaimėjimą rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Sociologai dažnai apsirinka, o R. Karbauskis staiga ėmė ir sumažino rinkimų kartelę iki 3 proc. partijoms ir 5 proc. partijų koalicijoms (buvo 5 ir 7 proc. ). G. Nausėda pareiškė, kad jis prieš, nežinia, kuo tai baigsis. Ar nebus priimtas kompromisas? Labiausiai niršta didžiosios partijos – socialdemokratai ir Tėvynės Sąjunga, nes pasiūlytas variantas gali atimti iš jų po keletą „sąrašinių“ būsimo Seimo narių. Pataisos rengėjai sako, kad tokiu būdu bus išgirstas ir mažesnių partijų rėmėjų balsas, padaugės demokratijos. Jei liks siūlomas rinkimų modelis, Seimas bus margesnis, tik ar darbingesnis?

Metų pabaigoje išgirdome ir džiugią žinią. Dzūkai turi savo kardinolą! Nors arkivyskupas Sigitas Tamkevičius jau emeritas, vis tiek malonu. Kiek pamenu, tai pirmasis dzūkų kilmės kardinolas. Gera naujiena – visi nuoširdžiai džiaugiamės ir sveikiname. Dabar lieka sulaukti Lietuvos prezidento, kilusio iš Dzūkijos.

2020 metais palinkėkime vienas kitam ramybės ir sveikatos. Juk to taip trūksta šiame nenuspėjamame pasaulyje…