Alvydas Nevulis

Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktoriaus Alvydo Nevulio kalba, pasakyta 2019 m. gruodžio 9 d. Valdovų rūmuose per Kalbos premijos įteikimą.

Gerbiamoji Seimo Pirmininko pavaduotoja, Lietuvos Respublikos Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininke,

Gerbiamieji Seimo nariai, garbūs svečiai ir visi šių iškilmių dalyviai,

„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savąją kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendros meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

Taip apie gimtosios kalbos svarbą XVI amžiaus pabaigoje rašė vienas iš lietuviškos raštijos pradininkų, kultūros veikėjas, humanistas Mikalojus Daukša. Sunku surasti gražesnius ir prasmingesnius žodžius apie gimtąją kalbą ir jos reikšmę tautai. Mikalojaus Daukšos prakalba „Į malonųjį skaitytoją“ yra kaip himnas tėvų dvasiniam palikimui, kurį mes giedame kaip gražiausią melodiją, iškėlusią į saulės šviesą ne tik kalbą, bet ir tautos reikšmę. Nieko naujesnio išrasti jau nebereikia. Tai amžinas mūsų tautos testamentas.

Kas būtų Punsko ir Seinų kraštas, jeigu jo gyventojai nekalbėtų lietuviškai? Tai būtų kraštas, kuriam atimta gyvybė ir garbė. Tai būtų kraštas be vienybės motinos, be pilietiškumo tėvo ir tautos sargo. Pasitraukusi į rytus Lietuvos valstybės siena paliko už savo ribų etnines lietuvių žemes. Šių žemių niekas neatidavė. Lietuva jas prarado pralaimėjusi kovą su Lenkijos valstybe 1919–1920 metais, bet niekas nesugebėjo išrauti giliai šaknis įleidusios šio krašto lietuviškos dvasios. Juk čia, Seinų krašte, dar buvo gyvas lietuvių tautinis atgimimas, veikė „Šaltinio“ spaustuvė knygoms ir laikraščiams leisti, o Seinų kunigų seminarijoje mokėsi daug žymių lietuvių: Vincas Kudirka, Motiejus Gustaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Seinuose lietuviškus pamokslus sakė vyskupas Antanas Baranauskas.

Lenkams užėmus šį kraštą prasidėjo represijos ir teroras prieš lietuvių tautybės žmones. Buvo draudžiama viešai vartoti lietuvių kalbą, uždarytos lietuviškos mokyklos, lietuviška spaustuvė, sustabdyta lietuviškų organizacijų veikla.

Nelengvas buvo lietuvių likimas ir po Antrojo pasaulinio karo, kai Lenkiją pradėjo valdyti komunistinė valdžia. Ji siekė sukurti vienatautę Lenkijos valstybę. Visos tautinės mažumos buvo laikomos svetimu elementu, trukdančiu valstybei įgyvendinti politinius siekius. Jau pats lietuvių kalbos vartojimas buvo laikomas valstybei priešiška veikla. Mūsų krašto lietuviai buvo spaudžiami migruoti, tačiau savo protėvių žemių jie palikti nenorėjo. Vis dėlto 1949–1950 metais iš Punsko ir Seinų krašto iškeldinta per 60 lietuvių šeimų. Apie lietuvišką švietimą tuo metu galima buvo tik pasvajoti.

Situacija pasikeitė po 1950 metų, kai Lenkijos švietimo ministras įkūrė departamentą, kuris turėjo rūpintis tautinių mažumų mokyklų organizavimu, o 1952 metais įsigaliojo potvarkis, kuriuo nustatyti tautinių mažumų mokyklų organizavimo pagrindai. Potvarkiu leista Punsko krašte kurti mokyklas su lietuvių dėstomąja kalba. Taigi iš dalies išsipildė lietuvių lūkesčiai mokytis savo gimtąja kalba.

Moksleivių, kurie 1952–1953 metais baigė pradinę mokyklą tėvai, kreipėsi į Lenkijos švietimo ministeriją, prašydami Punske įkurti vidurinę mokyklą. Leidimas nebuvo gautas, tačiau lietuviai toliau ryžtingai siekė tikslo. Jų pastangos nenuėjo veltui. 1956 metais įkurtas bendrojo lavinimo licėjus.

Darbo pradžia buvo be galo sunki. Visų pirma trūko kvalifikuotų mokytojų. Tik vienas, lituanistas, buvo su aukštuoju išsilavinimu, likusieji mokytojai su viduriniu pedagoginiu arba ir be jo. Pirmosios patalpos buvo mažos, be sporto salės, biblioteka beveik be lietuviškų knygų, mokykla be mokymo priemonių. Visuomenei buvo peršama nuomonė, kad baigęs lietuvišką mokyklą toli nenueisi, o švietimo valdžia net bandė įrodyti, kad Punsko vidurinėje mokykloje labai žemas mokymo lygis ir tokią mokymo įstaigą reikia uždaryti.

Tačiau lietuvių bendruomenė atlaikė spaudimą ir įvairiausius sunkius išbandymus. Tėvai leido vaikus mokytis į Punsko licėjų, o licėjaus absolventai sėkmingai įstodavo į aukštąsias mokyklas. Baigę mokslus įsidarbindavo Punsko licėjuje ir kitose įstaigose. Šiuo metu beveik visi lietuviškų mokyklų mokytojai – buvę licėjaus mokiniai.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo naujas svarbus laikotarpis ir mūsų mokyklai. 1992 m. licėjui suteiktas garbingas Kovo 11-osios vardas, o absolventams atsivėrė Lietuvos universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų durys. Išryškėjo dar vienas Punsko licėjaus privalumas. Jį baigę absolventai gali studijuoti ir Lietuvos, ir Lenkijos universitetuose. Džiaugiamės, kad kelią į Lietuvą pasirenka apie pusė mūsų mokinių. Dalis jų sugrįžta į gimtąjį kraštą, kiti lieka Lietuvoje ir dirba savo tėvynės labui.

Mūsų vidurinė mokykla gali pasigirti gerais mokymo pasiekimais. Už aukštus brandos egzaminų rezultatus 2016 ir 2017 m. Kovo 11-osios licėjui suteiktas bronzinės, o 2018 m. sidabrinės mokyklos vardas. Verta paminėti, kad į Punsko licėjų priimami visi norintys jame mokytis. Neatsirenkame vien geriausių mokinių. Svarbiausias mums kriterijus – moksleivių noras mokytis gimtąja kalba.

Gyvename Lenkijos valstybėje, kur kasdien girdime lenkų kalbą: žiniasklaidoje, mus supančioje kasdienybėje. Be to, mokykloje naudojame lenkiškus vadovėlius ir kitas mokomąsias priemones. Visa tai veikia gimtąją kalbą. Didelis iššūkis – išmokyti jaunimą vartoti taisyklingą lietuvių kalbą. Dažnai reikia kovoti su lenkiškais skoliniais, taisyti vis atsirandančias rašybos, gramatikos, kirčiavimo ar tarties klaidas. Ir pamokose, ir popamokinėje veikloje vis žadinamas jaunimo rūpestis gimtąja kalba, perduodamas supratimas, kad už kalbos, savos kultūros tęstinumą esame atsakingi mes patys.

Dzūkais esame mes gimę ir nuo vaikystės vartojame šią gražią mūsų širdžiai tarmę. Nebaudžiame, jei mokinys kalbėdamas dzūkuoja. Juk ir Lietuvos kalbininkai skatina savo tarmės neatsisakyti, ragina rinkti ir užrašyti tarmių tekstus.

Sudėtingas mokytojo, o ypač lituanisto, darbas dažnai atsiperka. Mūsų moksleiviai kasmet dalyvauja lituanistiniuose konkursuose, Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams ir vis laimi prizines vietas. Labiausiai džiaugiamės, kai iš olimpiados sugrįžta su aukščiausiu apdovanojimu.

Tautinio tapatumo išsaugojimui svarbus yra ir savo tautos istorijos ir geografijos pažinimas. Licėjaus moksleiviai mokosi garbingos Lietuvos istorijos, susipažįsta su Lietuvos geografija, o savo žinias gali patikrinti dalyvaudami konkursuose. 2015 metais mūsų licėjaus moksleivis dalyvavo Lietuvos nacionaliniame mokinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ ir jo darbas „Jie žuvo už mūsų laisvę“ laimėjo I vietą.

Kiekvienos vidurinės mokyklos pagrindinis tikslas – gerai paruošti abiturientus brandos egzaminui. O mums svarbu dar ir išlaikyti mūsų krašte lietuvių kalbą, lietuvišką dvasią, lietuvišką identitetą. Tai galima pasiekti tinkamai auklėjant jaunimą ir puoselėjant lietuvių tautos kultūrą ir tradicijas.

Nuo pat licėjaus įkūrimo pradžios vykdoma turtinga kultūrinė veikla. Ruošiami vaidinimai, grojama lietuvių liaudies muzika, dainuojamos lietuviškos dainos, šokami lietuvių liaudies šokiai, moksleiviai aktyviai dalyvauja Punsko lietuvių kultūros namų veikloje.

Tautinės tapatybės stiprinimui svarbų vaidmenį atlieka mokyklos dramos būrelis. Jo repertuare – istorinės Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo, Vydūno dramos apie praeitį, tautinę priespaudą, o herojai – žmonės, kovojantys už humanizmo, laisvės, patriotizmo idealus.

Sunku būtų įsivaizduoti mokyklos ar įvairių Lenkijos lietuvių įstaigų ir organizacijų renginius be mūsų šokėjų ir dainininkų. Jie pasirodo Vasario 16-osios, Kovo 11-osios koncertuose. Šokėjai dalyvauja įvairiuose konkursuose ir renginiuose Lietuvoje, Lenkijoje, pasirodo pačioje gražiausioje Dainų ir šokių šventėje Vilniuje. Šiais mokslo metais švęsime licėjaus šokių grupės „Šalčia“ ir choro „Pašešupiai“ dvidešimtmečio jubiliejų.

Choras „Pašešupiai“ plėtoja Lietuvos tautinės muzikos chorinio dainavimo tradicijas. Dalyvauja Dzūkijos partizanų dainų festivalyje Druskininkuose, 2009 m. Gdanske pasitiko „Lietuvos tūkstantmečio odisėjos“ jachtą. Tais pačiais metais dalyvavo lyrinės roko operos „Jotvingio rauda“ pastatyme. Roko operą, miuziklą sukūrė „Pašešupių“ vadovas Dainius Pavilonis pagal buvusio licėjaus mokytojo Algio Uzdilos dramą „Pelenų žiedai“. Vieną šios operos dainą išgirsite šiandienos koncerto metu. „Jotvingio raudą“ atliko ir Lietuvos meno kolektyvai Kauno muzikiniame teatre bei Kauno sporto halėje.

Puoselėjant tautines kultūros tradicijas nevalia pamiršti pačių svarbiausių Lietuvai švenčių. Kasmet iškilmingai minime Sausio 13-ąją – Lietuvos laisvės gynėjų dieną, Vasario 16-ją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Knygnešio dieną, Gedulo ir vilties dieną. Viena iš mums svarbiausių švenčių – Kovo 11-oji. Tai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, licėjaus vardadienis ir mokyklos šventė. Punsko licėjus paruošia koncertą visai Lenkijos lietuvių bendruomenei. Šioje šventėje kviečiami dalyvauti garbingi Lietuvos politinio, kultūrinio gyvenimo žmonės. Licėjuje apsilanko taip pat Lietuvos universitetų atstovai, žymus rašytojai, mokslininkai, menininkai.

Mokykloje vyksta ir kiti renginiai, susitikimai, krepšinio turnyrai, humoristinės programos. Linksmai pakrikštijami pirmokai, nuotaikingai pasitinkamos Kalėdos, iškilmingai kartu su tėvais švenčiamas šimtadienis, o abiturientai paskutinio skambučio dieną, dainuodami „Ko liūdi, berželi“, sodina savo klasės beržą.

Visus šiuos įvykius aprašo ir komentuoja licėjaus leidinio „Dėmesio“ žurnalistai. Laikraštėlyje galima rasti moksleivių poezijos, piešinių, įdomių straipsnių.

Gegužės 7 dienos žinia apie paskelbtą Kalbos premijos laureatą maloniai nustebino visą Punsko licėjaus bendruomenę. Nuoširdžiai dėkojame Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijai, kuri skyrė premiją mūsų mokyklai. Kalbos premija – tai puikus licėjaus darbo įvertinimas. Apdovanojimas mus dar labiau įpareigoja, skatina dar geresniam bei efektyvesniam darbui auklėjant ir mokant Punsko ir Seinų krašto lietuvių jaunimą. Dėkojame taip pat Lietuvos Respublikos konsulatui Seinuose ir jo buvusiam vadovui Vaclovui Stankevičiui, kuris pastebėjo, kad esame tinkamas kandidatas Kalbos premijai.

Šis vakaras – gera proga padėkoti visiems licėjaus vadovams ir mokytojams. Jūsų darbas – ne tik paprastas pedagoginis. Tai visuomeninė, patriotinė ir pilietinė misija, kurią puikiai įvykdėte. Dėkoju ir visiems mūsų krašto tėvams, kurie leidžia mokytis savo brangiausias atžalas į Punsko Kovo 11-osios licėjų.

Licėjus glaudžiai bendradarbiauja su lietuviškomis mūsų krašto pagrindinėmis mokyklomis, įstaigomis, organizacijomis, Seinų ir Punsko savivaldybėmis. Dėkoju jų vadovams už bendrus siekius, nuoširdumą, licėjui teikiamą paramą ir pagalbą. Tik kartu mes galime išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą Punsko, Seinų, Suvalkų krašte.

Šį tikslą lengviau pasiekti, kai vykdome bendrus projektus su Lietuvos mokyklomis, bendradarbiaujame su Lietuvos universitetais ir kitomis užsienyje veikiančiomis lietuviškomis mokyklomis.

Dėkojame Lietuvai, jos valdžios atstovams, ministerijoms, o ypač Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kurioje dirba Užsienio lietuvių skyriaus komanda. Sunku būtų išvardyti visus ministerijos finansinės paramos sulaukusius lituanistinius projektus, nurodyti dovanotų knygų, vadovėlių, įvairios techninės įrangos skaičių. Jaučiame nuolat rodomą jūsų dėmesį ir rūpestį mokyklos reikalais.

Nuoširdžiai dėkoju mūsų mokyklos ilgamečiams rėmėjams: Aldonai ir Remigijui Gaškoms, Leonardui Karalevičiui, Jeronimui Šalčiūnui. Šie žmonės patys surado licėjų, susižavėjo jo veikla, čia besimokančiu jaunimu ir pasiryžo teikti stipendijas absolventams bei finansinę paramą mokyklai.

Sunku, o gal ir baisu įsivaizduoti Lenkijos lietuvių likimą, jeigu nebūtų lietuviško švietimo ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus. Drįstu teigti, kad čia gyvenusių lietuvių pėdsakai liktų tik vietovardžių pavadinimuose ir antkapių užrašuose. Tikiu, kad taip niekad neatsitiks.

Mūsų krašte nedaug derlingų žemių, nėra tvirtų pilių ir gražių bei didelių miestų. Mes išlikome, nes išlaikėme savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.