Iš: alkas.lt

Lietuvos istorija kupina laisvės gynėjų ryžto, drąsos ir užsispyrimo. Joje atgulė nesuskaičiuojamų kartų atmintis, atgyjanti žodžio ir rašto kalboje. Ta kalba šnekame ir mes – jauna karta, nepatyrusi priklausomybės jausmo, bet kraujyje nešiojanti patriotiškai nusiteikusio senolio dalelę, kuri kartais prabyla gerais darbais arba paprastu išklausymu ir supratimu. Suprasti pavyksta anksčiau, vėliau arba niekada.

Su meilės ir pagarbos jausmu Tėvynei gana anksti susipažino mūsų Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas. Jo senelis, o vėliau ir tėtis, sunkioje kaimo kasdienybėje vijo ilgus praeities pasakojimus apie laisvą Lietuvą. Perduotas paprastas žodis paliko jam neblunkantį tikro lietuvio jausmą. Šis jausmas 1991-ųjų metų pradžioje padėjo jam baimę ir abejones palikti nuošaly ir jungtis prie taikaus visos Lietuvos pasipriešinimo sovietų bandymui jėga užimti Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus reikšmingus objektus.

Jurgita Stankauskaitė: Sausio 13-ąją savo kūnu patyrėte labai arti. Baisų 1991-ųjų sausį buvote Vilniuje.

Vytautas Liškauskas: Man buvo 23 metai. Jeigu gerai atsimenu, mokiausi antrame kurse Vilniuje.

J.S.: Ar buvo kokia studentų bloga nuojauta, kad naujų metų pradžioje Lietuva gali būti puolama?

V.L.: Nieko blogo nenujautėme, bet žinojome, kad valstybėje yra didelis atšilimas. Lietuvoje nuo kelių mėnesių buvo organizuojamai laisvės koncertai, mitingai. Visur dalyvavau. Puikiai atsimenu, kaip vieną vakarą su draugais ėjome prie Spaudos rūmų į vakarinį koncertą. Nebuvo net minties, kad kažkur neitum. Kaip tikri studentai – visai linksmai viską priėmėme. Atsimenu vieną įdomų momentą. Tai buvo 1990 metų gegužės 9 diena. Eidami per Saulėtekį pamatėme pro balkono langus išmestus turbūt visus televizorius. Lig šiol nežinau, kas ten buvo, ką tai galėjo reikšti.

Šiokie tokie neramumai atėjo jau patį sausio mėnesį, kai mums prasidėjo egzaminų laikas. Vykdavo keisti dalykai. Štai, pavyzdžiui, Rusijos televizijoje mačiau save ir draugą einančius į universitetą. Kažkaip keista pasidarė…

Sausio 12 dieną išvažiavau į Kauną. Ruošiausi su Dariumi Grigučiu važiuoti namo į Punsko kraštą, bet dar apsistojome pas jo dėdę Stasį Šliaužį. Per televizorių išgirdome, kad sovietai puola Vilniaus televizijos bokštą. Netrukus per radiją Kaune imta organizuoti susibūrimą prie Sitkūnų radijo stoties. Žmonės buvo raginami padėti ginti radiją nuo galimo sovietų kariuomenės puolimo. Nieko nelaukę sausio 13 dieną visi trys užsimetėme ant peties nedidelę radiją ir nuėjome prie minėtos stoties. Tada jau nuolatos buvo pranešama, kas vyksta aplink ir pačioje sostinėje. Kiek žinau, Kaune buvo paruošta labai gera apsauga. Daug kur stovėjo plytų prikrautos didžiulių sunkiųjų mašinų sienos. Išgirdome, kad puolamas Parlamentas, Vilniaus televizijos bokštas ir kiti objektai, žūsta žmonės… Stovėdami ten greitai gavome žinią, kad prie mūsų artėja sovietų tankai. Susiėmę už rankų laukėme, kas bus. Šiek tiek jaudulio buvo, bet per susikibusias rankas jautėsi didelis vienas kito palaikymas. Girdėjome, kad kažkur toliese šaudo. Bet kiek pastovėję, nesulaukėme priešų. Vėliau buvo pranešta, kad neišvedė sovietų karių su tankais į Kauną. Girdėdamas, kas vyksta Vilniuje, nieko nelaukiau ir kitą dieną grįžau į Vilnių.

J.S.: Kodėl patraukėte ten, kur pavojus? Juk ruošėtės važiuoti namo, kur buvo saugu.

V.L.: Taip norėjau ir taip reikėjo. Šiek tiek ant savęs pykau, kad iš viso iš Vilniaus išvažiavau. Lietuvos ginti ėjo labai daug mano draugų. Vieni prie televizijos bokšto, kiti prie Parlamento. Nemažai ten buvo mūsų kraštiečių, pavyzdžiui, Valdas Sinkevičius, Justinas Malinauskas, Juozas Aleksa. Su jais ir draugais iš Lietuvos penkias naktis budėjome prie Parlamento. Atsimenu pirmą sekmadienio naktį lauke. Kai buvo labai šalta, ėjome sušilti į Mažvydo biblioteką. Buvo deginami laužai, kurių dūmais prasismelkė mūsų striukės. Kaip žinia, sausio 13-ąją keliolika žmonių žuvo. Mane kalbino nešti žuvusios Loretos Asanavičiūtės karstą į Katedrą, bet paprasčiausiai neturėjau kuo apsirengti. Švarios striukės neturėjau. Tačiau dalyvavau laidotuvių ceremonijoje, ėjau su visais į Antakalnio kapines.

J.S.: Ar tą baisią sausio 13-osios naktį ir viso budėjimo metu nebuvo pavojaus gyvybei jausmo?

V.L.: Ne, visiškai apie tai negalvojau. Manau, kad tie visi žmonės, kurie išėjo į gatves, nesuvokė, kad artėja didelė jėga ir jie gali būti užpulti. Po sausio 13-osios nuėjome su draugais į prekybos centrą, vadinamąjį univermagą, ir nusipirkome trispalvę. Vaikščiojome ją iškėlę Vilniaus gatvėmis. Vieną kartą priėjome prie televizijos bokšto Konarskio gatvėje. Tuo metu stovėjo sovietų kariai, saugantys iš jo išeinančius kažkokius rusų specialistus. Vienam iš jų spyrėm į užpakalį. Drąsos buvo. Nepabijojome karių, kurie ir taip mums nieko nepadarė. Tik pasižiūrėjo, ką darome.

J.S.: O kaip jautėsi Jūsų artimieji, žinodami, kad esate didelės sumaišties centre?

V.L.: Mes neturėjome ryšio. Juk telefonų nebuvo. Po visų įvykių namo grįžau tik po dviejų savaičių.

J.S.: Kaip po visko atrodė sugrįžimas į kasdienybę?

V.L.: Grįžome prie mokslų, nes buvo egzaminų laikas, bet atėjo supratimas, kad sausio 13-ąją žuvusių mirtis turėjo prasmę. Žinoma, gaila jų visų, bet matyt, turėjo būti aukos, kurių dėka į Lietuvą atėjo laisvė.

J.S.: Kokį ženklą Jūsų gyvenime paliko? Kas pasikeitė?

V.L.: Iš tikrųjų po visų įvykių jautėmės gyvenantys laisvoje Lietuvoje. Kai buvome jauni, nuo nieko nepriklausantys, neturintys vaikų, tai jautėme didžiulį pakylėjimą, džiaugsmą, kad jau viskas yra gerai. Galbūt dabar kitaip apie viską galvočiau, nes yra šeima, vaikai, kitoks atsakomybės jausmas. Natūraliai kiltų klausimas, ar tokiu atveju pasiimti su savimi sūnų ir bijoti dėl jo sveikatos ir gyvybės? O jeigu būtų maži vaikai, tai ar palikti namuose ir eiti į nežinią? Sunkus sprendimas kiekvienu atveju. Tada buvome jauni. Apsivilkome drabužius ir išėjome.

J.S.: Kaip manote, ar sausio 13-oji dar labiau sustiprino Lietuvos ir mūsų krašto gyventojų patriotiškus jausmus?

V.L.: Su mūsų patriotiškumu yra įdomus dalykas. Mano manymu, jis niekada nebuvo pablogėjęs. Juk mes visi nuo mažens žinojome, kas yra ta Lietuva. Atsimenu, kaip čia, Lenkijoje, buvo karo padėtis, kažkokiam savo sąsiuvinėlyje rašiau Lietuvos istoriją. Pirmame puslapyje buvo nupieštas Vytis ir Trispalvė. Tai reiškia, kad jau tada suvokiau, kad Lietuva, tai nėra ten kokia raudona vėliava su vainikais, o graži trijų spalvų vėliava. Mano senelis per karą keleriems metams buvo netekęs savo namų. Teko trauktis į Rytus, pajausti priklausomybės skausmą brangioje Lietuvoje. Visa tai parsivežė namo ir pagal savo patirtį augino vaikus ir anūkus. Ilgai laukė laisvos Lietuvos, kasdieną klausydamas Laisvosios Europos, Vatikano, Amerikos balso radijo. Aš kitokios Lietuvos nežinojau. Kitokios nežinojo visi mūsų krašto žmonės vien senelių ir tėvų dėka.