prie laivo „Batory”

Vytautas Pečiulis

Kai atvykome į Kanadą, labai patiko klausytis plokštelėse įrašytų gražių lietuviškų dainų. Labiausia mums tiko humoristinė daina „Per Atlantą“, nes atvykome laivu perplaukę šį vandenyną. Mus, kaip toje dainoje (Mes plaukėm per Atlantą, apie gerąjį dėdę galvojom. Išlipome į krantą ir iš džiaugsmo staiga išsižiojom. Namai padangę remia, ir pakilo mūsų galvos aukštai, bet kojom siekiam žemę.), pasitiko dėdė ir suteikė pradžią naujame, išsvajotame krašte.

Vaikystėje iš senelio pasakojimų prisimenu, kad jis du kartus buvo plaukęs į Ameriką. Pirmą kartą bėgo, kad nereikėtų tarnauti caro kariuomenėje. Pagyvenęs keletą metų, sugrįžo į gimtinę ir, kai tėvai ruošėsi perleisti tėviškę, išvyko antrą kartą į Ameriką, kad užsidirbęs galėtų išmokėti priklausančias tėviškės dalis kitiems šeimos nariams. Į Ameriką buvo išvykę visi broliai, senelis. Vienas brolis sugrįžo, o du broliai liko Amerikoje ir ten iki mirties gyveno. Senelis, paveldėjęs tėviškę, išmokėjo dalis dviem seserims ir broliui. Amerikoje likę broliai nereikalavo priklausančių tėviškės dalių.

Senelis man vaikui pasakodavo, kaip jis „šipu“ (laivu) ilgai plaukė ir kaip didelių bangų supami žmones „ožius lupo“. Vaikas neįsivaizdavau, kas tai… Daug pasakodavo, kaip dirbo „mainose“ (kasyklose) ir su „mulais“ (asilais) traukdavo anglių pakrautus vagonėlius. Tais laikais pro vaikiškas ausis daug kas praslysdavo ir ne viskas išliko atmintyje, o būtų labai įdomu viską žinoti. Senelis mirė, kai man buvo dvylika metų – menkas vyras buvau. Pagal senelio testamentą liko man tėviškė. Prieš mirdamas senelis manęs prašė, kad užaugęs neapleisčiau tėviškės ir pratęsčiau pavardę. Jam mieloje tėviškėje buvau vienintelis anūkas, turintis senelio pavardę. Senelis skaudžiai išgyveno, kai mirė jo vienintelis sūnus, mano tėvas. Turėjo dukrų, bet jos ištekėjo ir neišsaugojo pavardės. Mane augino, mylėjo, su didele viltimi laukdamas manęs užaugančio. Dažnai užsisvajojęs pavadindavo mane Pauliumi, mano tėvo vardu. Buvo sunkūs pokario laikai, kai man būnant ketverių mirė mano tėvas, senelio vienintelis sūnus. Likę su motina ir jaunesne seserimi, buvome vienintelė senelio viltis. Naujoji valdžia bandė pakeisti žmonių mąstymą ir priversti gyventi pagal socializmo taisykles. Slinko metai, kurie buvo labai sunkūs motinai su mažamečiais vaikais. Gyvenimas buvo sunkus, nes trūko ne tik darbo rankų, bet ir kliuvo nuo kai kurių giminių pavydulio.

Gyvenant sunkiomis sąlygomis, sušvelnėjus stalinizmo santvarkai, prasidėjo ryšiai su giminėmis Lietuvoje ir vėliau su giminėmis Vakaruose. Mamos dėdė, gyvenantis Amerikoje, atsiųsdavo siuntinių su drabužiais ir maistu. Atsiuntė lietuviškų knygų, kurios labai pagelbėjo, kai mokykloje prasidėjo lietuvių kalbos pamokos. Mama parašė dėdei, kad aš augu ir lankau mokyklą. Dėdė parašė man ir patarė mokytis ir, kai užaugsiu, atvyksiu pas jį į Ameriką. Pasakiau mamai, kad į Ameriką bijau plaukti laivu, nes laivai skęsta. Apie mano baimę mama parašė dėdei, tada jis parašė ir paklausė, „ar aš bijau gulti į lovą, nes lovoje daugiausia žmonių miršta“. Toks padrąsinimas sumažino mano baimę plaukti per vandenynus.

Laikui bėgant netikėtai gavome laišką nuo per karą pasitraukusio ir Kanadoje gyvenančio mamos pusbrolio, kuris nurodė nevisai teisingą adresą ir laiškas truputi klaidžiojęs vis dėlto pasiekė mamą. Tais laikais Kanadoje ar Amerikoje gyvenantys negalėjo susirašinėti su giminėmis Lietuvoje. Mamos pusbrolis nieko nežinojo apie savo šeimą. Mama parašė jam, kas iš jo šeimos buvo ištremti į Sibirą, kas iš giminių žuvę miškuose ir kas mirę. Gavęs tokių žinių, išgyveno, kad tėvų nėra gyvų, o kiti šeimos nariai, grįžę iš Sibiro, gyvena už Lietuvos ribų. Mama parašė, kad jos vyras, santvarkos kankintas, miręs. Būdama našlė augino mažamečius vaikus ir sunkiai gyveno. Pusbrolis pasiūlė, kad gal norėtume atvykti į Kanadą. Toks pasiūlymas labai patiko man ir seseriai. Pasitaikė proga gyventi tame svajonių krašte, kuris iš gaunamų nuotraukų ir siuntiniuose atsiunčiamų drabužių atrodė labai pasakiškas. Įsivaizdavome, kad ten visi gyvena kaip rojuje.

Iš pradžių apie pasiūlymą rimtai negalvojome, nes atrodė, kad neįmanoma išvykti iš tuometinės santvarkos. Laikui bėgant susirašinėdami ir šeimoje pasikalbėdami nusprendėme, kad reikėtų bandyti išvykti. Mama parašė pusbroliui, kad jeigu yra galimybė, galime bandyti išvykti. Taip 1959 metais pradėjome bandyti išvykti į tą „stebuklingą“ pasaulį. Netrukus gavome iš Kanados pasiuntinybės Varšuvoje pranešimą, kad pasiuntinybė gavo mums emigruoti reikalingus dokumentus ir ketina išduoti vizą nuolat gyventi Kanadoje. Nurodė, kad būtina atvykti į pasiuntinybę ir įrodyti tapatybę. Tai padarė ten nuvykusi mama, nes ji galėjo tai daryti už save ir vaikus. Pasiuntinybė išdavė dokumentą, patvirtinantį, kad išduos vizą, kuris reikalingas teikiant prašymą pasui gauti. Gavus pasą, būtina buvo pranešti pasiuntinybei, kad būtų toliau tvarkomi vizos išdavimo reikalai. Taip pat buvo nurodyta, kad pasus išduoda vaivadijos policija. Pranešėme mamos pusbroliui, kad reikalingas lenkiškai parašytas, notaro patvirtintas kvietimas. Siųsdamas kvietimą pusbrolis prašė surasti merginą, kuri sutiktų atvykti ir tekėti už jo. Suradome merginą, nusiuntėme jos nuotrauką. Jie ėmė laiškais bendrauti ir tvarkyti išvykimo dokumentus. Mūsų šeima palaukė, kol merginai atėjo reikalingi dokumentai iš Kanados pasiuntinybės. Kartu nuvykę į Balstogę, pateikėme prašymus pasui gauti. Vilčių buvo labai mažai, nes neišmanėme paso išdavimo taisyklių. Nekantriai laukėme ir nesitikėjome gauti mums palankų atsakymą. Nežinia, ar kas nors mūsų pasigailėjo ir suprato mūsų vargingą gyvenimą, bet 1960 metų pavasarį gavome pranešimą, kad pasai pagaminti ir galime juos atsiimti. Džiaugsmas buvo begalinis! Pranešėme Kanados pasiuntinybei, kad turime pasus. Pasiuntinybė atsiuntė nurodymą konkrečią dieną atvykti pasitikrinti sveikatą, kad gautume vizą. Pakeliui į Varšuvą, sustoję Balstogėje, pasiėmėme pasus ir kitą dieną prisistatėme Kanados pasiuntinybėje. Gavome nurodymus, kuriuose sveikatos punktuose reikės tikrintis sveikatą. Pasitikrinus, liko laukti vizos. Labai greitai pranešė, kad sveikatos patikrinimo rezultatai atitinka reikalavimus ir vizos suteiktos. Siūlė atvykti vizų ir pradėti tvarkyti išvykimą. Nuvykę į pasiuntinybę gavome vizas. Jūrų kelionių agentūroje Varšuvoje užsisakėme vietą laive. Kanadoje buvo iš anksto apmokėti laivo bilietai, nes susisiekimas lėktuvais buvo tik prasidedąs į socialistines valstybes. Laivo bilietas kainavo perpus mažiau, nei būtų reikėję mokėti lėktuvu. Grįžo prisiminimai, kaip senelis pasakodavo apie ilgą kelionę per vandenyną, bet kitos išeities nebuvo. Iš Lenkijos keleivinis laivas plaukdavo kartą per mėnesį, taigi vietų gavome vykti spalio pabaigoje. Ėmėme išparduoti turimą turto ir ruoštis kelionei. Buvo vasara. Greitai prabėgo likę mėnesiai ir atėjo laikas išvykti iš gimtinės. Su mūsų trijų asmenų šeima vyko mergina pas mamos pusbrolį. Marytė Drūtytė iš Didžulių kaimo buvo pirmoji, kuri vyko tuoktis. Ji buvo pirmoji lietuvaitė iš Punsko krašto, išdrįsusi padėti Kanadoje gyvenantiems vienišiems lietuviams kurti lietuviškas šeimas. Taigi vėliau atsirado daug viengungių, kvietusių punskietes, kurie tapo vadinamaisiais „Punsko žentais“.

1960 m. spalio 26 d. vakariniu traukiniu iš Trakiškės stoties išvažiavome į Gdynės uostą pradėti kelionę per vandenyną. Kitą dieną nuvykome į uostą ir pamatėme prieplaukoje stovintį laivą, kuris atrodė kaip milžinas, didesnis už pastatą. Pamatę tokį milžiną nutarėme, kad jokia banga laivo nepajudins. Laivas „Batory“ buvo 160 metrų ilgo, 21 metro pločio, septynių aukštų, trys vandenyje, kuriuose buvo sandėliai ir bagažinės. Laivas varomas dviejų dyzelinių 9 cilindrų variklių, 12 500 arklių galios kiekvienas. Tie patys varikliai suko turbinas elektrai gaminti. Laivo grimzlė siekė septynis su puse metro. Viršuje buvo aukšti stiebai, kaminai ir pasivaikščiojimo aikštelės apie juos. Audros metu, kai smarkiai siūbavo, nebuvo galima išeiti ir visi išėjimai buvo uždaromi. Laive buvo 830 keleivių ir 340 įgulos narių. Didžiulės valgyklos, į kurias keleiviai leidžiami nustatytu laiku dviem pamainomis. Geras aptarnavimas, viskas gražiai sutvarkyta. Į bilieto kainą viskas įskaičiuota, išskyrus tai, ką išleisdavai baruose ir krautuvėlėse. Visą laiką buvo rengiamos įvairios programos, šokiai ir kinas. Siaučiant audrai šokių nebūdavo, rodydavo tik kino filmus. Jei pasitaikydavo su keleiviais kunigas, kino salėje buvo atnašaujamos mišios. Mums plaukiant kunigo laive nebuvo.

Spalio 28 d. prieš temstant, jūrininkų orkestrui grojant maršus, pajudėjome iš uosto. Kitą rytą sustojome Kopenhagos uoste Danijoje. Per dieną laivas buvo papildomas ir priėmė daugiau keleivių. Išplaukus, pavakary ėmė kilti bangos Šiaurės jūroje, prasidėjo nemažas supimas. Taip per naktį, per dieną ir vėl per naktį, neblogai supami, kitą rytą pasiekėme Sautamptono uostą Anglijoje. Uoste buvo pakraunama ir apsirūpinama viskuo, kas reikalinga kelionei per Atlantą. Prieš temstant pajudėjome iš uosto į Atlanto vandenyną. Horizonte dar buvo matomi uosto šviesuliai, o bangos didėjo ir atrodė, kad laivas mažėja tarp didelių bangų.

Pirmąsias dienas, kol supimas buvo pakenčiamas, vakarais būdavo šokiai ir kinas. Mano bendrakeleivis, su kuriuo buvome vienoje kajutėje, viską gyrė, sakydamas, kad tokia prabanga galima didžiuotis prieš pasaulį. Palyginti su tuo, ką turėjome gyvendami Lenkijoje, skyrėsi kaip diena ir naktis. Šokiuose jis labai moderniai šoko, matyt, buvo patyręs šokėjas, o mes sakydavome, kad šoka kaip „ožys ant ledo“. Plaukiant per Atlantą pradžioje, nepaisant didelio bangavimo, šokių neatšaukė. Vieną vakarą grįžęs į kajutę pamačiau mano bendrakeleivį sėdintį lovoje. Paklausiau, ar į šokius neina? Prakeikė šokius pavartojęs žodį, kuris prasideda p raide… Ėmė viską peikti ir gailėjosi, kad nepasirinko keliauti lėktuvu, kurį siūlė jį kvietęs brolis. Koks pasikeitimas – anksčiau viską gyrė, o dabar ėmė viską peikti.

Pirmą kartą pamatę laivą Gdynės uoste, manėme, kad tokio milžino jokia banga nepajudins. Kaip klydome, nesuvokdami vandenyno galybės, kai Atlanto vandens kalnuose laivas atrodė kaip šipulys didelių šakų krūvoje. Pasirodo, tuo metu vandenyne siautė audra, ir taip šešias paras. Vieną popietę vyko pratybos, kaip gelbėtis nelaimės atveju. Kiekvienoje kajutėje buvo liemenės ir nurodymas kokioje vietoje prie gelbėjimo valties būtina rinktis. Pasibaisėtinai atrodė, kaip tokioje valtyje reikėtų išsilaikyti ant tokių didelių bangų. Dėl supimo į valgyklą mažai kas ateidavo, nes apetitas sumažėjo ir valgyti nebuvo noro. Valgykloje buvo verdamos pikantiško skonio sriubos, tad pavalgius nepykindavo. Stipresni patiekalai buvo sausai apkepti su stipriais prieskoniais. Ryte kiaušinienę apiberdavome juodais pipirais, kurie pataisydavo skrandžio veiklą. Alaus butelis prieš valgį taip pat pataisydavo apetitą. Atėjus į valgyklą, valgančiųjų buvo nedaug, nes dauguma sirgo jūros liga. Jūros liga buvo labiau neįprasto bangavimo sukeltas įsivaizdavimas ir jausmas. Pasakojo jūrininkas, kuris anksčiau plaukiojo krovininiu laivu. Buvo priimami ir keli keleiviai į trumpesnes keliones. Vienoje kelionėje vietas užsisakė dvi moterys, norėjusios nuplaukti į Angliją. Laivas turėjo išplaukti apie vidurnaktį, tad moterys vakare prisistatė ir baimingai klausinėjo, ar reikės sirgti jūros liga. Apsistojusios kajutėje nesulaukė, kada laivas išplauks. Laivas dėl kažkokios priežasties neišplaukė, tad jūrininkas ryte nuėjo pakviesti pusryčių. Rado jas prastos nuotaikos gulinčias lovoje. Pakvietęs pusryčių, išgirdo, kad jos serga jūros liga ir valgyt nenori. Kai pasakė, kad laivas dar uoste, tuojau jos pralinksmėjo ir pagerėjo jų savijauta. Vadinasi, jos buvo įsitikinusios, kad jau jūroje ir serga nemalonia liga.

Sūpuojami didelių vandens kalnų, pusiau besikankindami keliavome Kanados link. Kadangi buvau kitoje kajutėje nei moterys, nuėjau pažiūrėti, kaip jos jaučiasi. Radau lovoje sėdinčią mamą su šv. Antano paveikslu, kurį su savimi buvo pasėmus. Sako: „Vaikeli, turbūt mus velnias nešė į tą Kanadą“. Pripratome prie didelių bangų ir supimo, ir taip leidome dienas laukdami, kada pamatysime Kanados žemę. Mums, kilusiems iš kaimo, neteko labai sirgti jūros liga, nors jausmas nebuvo geriausias, kai aplinkui matyti daug susiraukusių keleivių. Per didelį supimą valgykloje ant stalų po staltiese pakraščiuose buvo dedami paaukštinti pakraščiai, kad lėkštės su maistu nenuslystų. Lovose buvo diržai, kuriuos užsegdavome atsigulę, kad banguojant neiškristume iš lovos. Sakoma, kad „šuo pripranta kariamas“, taip ir mes prisitaikėme prie supimo ir leidome kelionės dienas tokias, kokios pasitaikė.

Laive buvo radijo imtuvas, per kurį buvo leidžiama muzika, skelbiami pranešimai bei skaitomos žinios apie naujausius įvykius. Taip pat buvo spausdinamas laikraštis „Glos Morza“ (Jūros balsas). Vieną dieną per radiją paskelbė, jei kas iš keleivių turi plokštelių su radijuje negirdėta muzika, gali atnešti pagroti. Turėjau su savimi plokštelių su lietuviškomis dainomis. Pasiėmiau plokšteles ir nuėjau. Paklausė kokios muzikos turiu. Atsakiau, kad lietuviškos. Pradėjo su manimi kalbėti lietuviškai. Plokštelių muzikos nepaleido per radiją, nes buvo nemažai naudotos, kai pabandė – vien tik traškesys. Nepaklausiau, ar jis buvo lietuvis ar mokantis lietuvių kalbą. Teko ne kartą susitikti, trumpai pasikalbėdavome apie kasdienybę. Sakė, kad daugelį metų, kiek dirba laive, neteko jam sutikti lietuvių. Jei būčiau nenuėjęs su plokštelėmis, būtų toliau galvojęs, kad lietuviai nekeliauja laivais. Kartu plaukė ir Adolfas Sabaitis su žmona, motina ir sūnumi. Gyveno Lenkijoje ir emigravo į Ameriką. Vyras buvo gimęs Amerikoje, bet augęs Lietuvoje, per karą pakliuvo į Lenkiją. Tvarkant išvykimo dokumentus, Amerikos ambasada išdavė Amerikos piliečių pasus, su kuriais nereikėjo Amerikos vizos.

Devintos kelionės dienos rytą toli horizonte pamatėme pirmąją Kanados salą. Tos dienos pavakary, įplaukus į Šv. Lauryno įlanką, pasirodė žemynas iš abiejų pusių. Dešimtą dieną, susiaurėjus įlankai, prasidėjo Šv. Lauryno upė, sunormalėjo keleivių nuotaika. Per vakarienę radome prie lėkščių padėtus lapelius, kuriuose surašytos atvykstantiems į Kanadą taisyklės. Labiausiai buvo pabrėžiama, kad draudžiama įsivežti bet kokius mėsos produktus. Tarp keleivių kilo diskusijos, kodėl mėsa draudžiama. Pasklido kalbos, kad jei pagaus turintį mėsos, grąžins atgal į Lenkiją. Kas norėtų grįžti ten, iš kur nelengvai gavo leidimą išvykti. Visi, kas turėjo su savimi sausos medžiotojų dešros, ėmė ją mesti į vandenį. Pasklido pasakojimai, kaip lenkiška dešra pašėrė Kanados žuvis. Kai kas atsinešdavo dešros į barą užkąsti su alumi, bet kiek galima suvalgyti, kai valgykloje buvo maitinama ir sočiai pavalgoma.

Vienuoliktos dienos rytą laivas stovėjo Kvebeko uoste. Keleiviai visą dieną turėjo tvarkytis emigracijos dokumentus ir pasitikrinti sveikatą. Tikrino, ar atvykstantieji neserga užkrečiamosiomis ligomis. Visi keleiviai turėjo išeiti į pastatą uoste, kur buvo atliekami visi formalumai. Įdomu buvo didelėje prausykloje, kur buvo tualetai ir rankoms nusiplauti didelės apskritos kriauklės, prie kurių aplinkui galima prieiti. Atėjusiam kanadiečiui, nesvarbu iš kurios pusės, pakišus rankas pradėdavo bėgti vanduo. Mums svetimšaliams, nesvarbu, kaip laikydavome rankas, vanduo nebėgdavo. Buvo spėliojama, kad reikia angliškai mokėti, o nemokančiam vanduo nebėga. Kanadietis, pamatęs, kad nepatenkinti kaišiojame plaštakas, parodė, kad su koja reikia paspausti pedalą, kuris paleidžia vandens srovę. Savo krašte nebuvo tekę matyti tokių naujovių, taigi tai buvo pamoka ateičiai. Temstant laivas išplaukė į galutinį paskirties uostą Monrealyje.

Dvyliktos dienos rytą atsikėlus, laivas stovėjo Monrealio uoste. Papusryčiavus, kai visi emigracijos dokumentai buvo sutvarkyti, liko tik palaukti, kol iškraus turimus lagaminus ir pereiti muitinę. Būdami laive pamatėme krantinėje stovinčius keletą žmonių. Mama atpažino savo pusbrolį, kuris atvyko mūsų pasitikti. Truputį pasikalbėję, ėmėme lipti į Kanados žemę. Mes susitikome ir susipažinome su dėde, o atvykusi mergina susipažino su savo būsimuoju vyru. Negalėjome suprasti, kodėl jis visą laiką kažką kramto. Nuvykus į traukinių stotį, nuėjo tvarkyti bilietų, o mes likę ėmėme svarstyti, kas jam yra, kad visą laiką kažką kramto. Labiausiai nerimavo mergina, kuri sakė: „Ar jis visą laiką kramtys tą atariją?!“. Kai dėdė, grįžo mama paklausė ką jis kramto. Ištraukė kramtomosios gumos ir mus pavaišino. Apie kramtomąją gumą nebuvome girdėję ir nežinojome, kad tokia yra. Pradžioje kramtant, kol juntamas saldumas, buvo skanu, o pasibaigus saldumui bekramtydami netyčia nurydavome. Ilgai truko priprasti prie tokio „atarijos“ kramtymo.

Rašinio pradžioje citavau dainos žodžius, todėl pabaigoje noriu apibudinti mūsų jausmą. Nustebome pamatę namus, kurie remia padangę, ir kilo mus galvos aukštyn, kai eidami gatve prie traukinių stoties žavėjomės pastatų gražumu, kokių gyvenime nebuvome matę. Jausmas buvo labai keistas, nemokant kalbos, nesuprantant apie ką aplinkui žmonės kalba. Atėjus laikui susėdome į traukinį ir pradėjome kelionę Sadberio miesto link. Atvykome prieš vidurnaktį į išsvajotą vietovę pradėti naują gyvenimą. Važiuojant iš stoties raibo akys nuo šviesomis apšviestų pastatų, marguliuojančių reklamų ir automobilių gatvėse. Taip prasidėjo naujasis gyvenimas. Po mūsų pilkos aplinkos atrodė kaip gyvenimas pasakoje, apie kurį neteko net sapnuoti.