Buvęs Pranciškonų vienuolyno vasarnamis. Nemunaitis, 2010 m.

Gintaras Lučinskas, Alytus

„Garbės, duoto žodžio vertė yra vienas svarbiausių kultūros bei civilizacijos pasiekimų. Iš visų priesaikų svarbiausia ir egzistenciškai vertingiausia yra kario priesaika, nes ji brangiausiai kainuoja – karys duoda žodį paaukoti gyvybę, jei Tėvynei to prireiks”.

Algirdas Patackas

Pirmieji suvokę racionalaus karinio organizavimo privalumus buvo Pietų Lietuvos partizanai. Čia jau 1945 m. pavasarį ir vasarą intensyviai formavosi partizaninės organizacijos, pradėti leisti pirmieji įsakymai, drausmės statutai, priesaikos tekstai, prisaikdinimo taisyklės. Partizanų vadai iš kovotojų reikalavo besąlygiškai laikytis drausmės, nustatytų elgesio normų, stengėsi užkirsti kelią netvarkai ir savivalei, todėl priesaika buvo būtina.

Pagal Dainavo rinktinės Dzūkų rinktinės štabo partizanų veiklos taisykles partizanai, stodami į kovotojų gretas, visi be išlygų privalėjo duoti priesaiką. Partizano prisaikdinimas buvo svarbus ir iškilmingas įvykis kovotojų kasdienybėje. Vadovaujantis Dzūkų grupės štabo parengtomis prisaikdinimo taisyklėmis, priesaika buvo duodama iškilmingai, dalyvaujant dalinio partizanams. Priesaiką priimdavo kuopos ar būrio vadas. Tikintieji būdavo saikdinami prie kryžiaus. Vadas paaiškindavo priesaikos reikšmę ir jos sulaužymo pasekmes. Sukalbėjus maldą „Tėve mūsų“, partizanai keldavo dešinę ranką su dviem ištiestais pirštais ir kartodavo priesaikos žodžius. Po priesaikos prisiekusieji bučiuodavo kryžių ir giedodavo Vinco Kudirkos sukurtą „Tautišką giesmę“. Po prisaikdinimo iškilmių prisiekusieji pasirašydavo priesaikos lape, kuriame buvo nurodomas priesaiką davusio partizano slapyvardis, saikdinimo data, vieta ir priesaikos ceremonijos dalyviai, liudytojai. Priesaikos lapai buvo kruopščiai slepiami.

1945 m. balandžio 25 d. naktį Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas Adolfas Ramanauskas ir dar du mokytojai iš Alytaus – Antanas Kulikauskas ir Albertas Perminas – apsisprendė įsijungti į Nemunaičio partizanų būrio eiles. Tuo metu būriui vadovavo Juozas Kazlauskas-Klevas. Balandžio 26 d. rytą Einorių miške Adolfas Ramanauskas išrinktas to būrio vadu. Būrys pradėjo augti. Gegužės 1 d. suformuota kuopa iš 70 kovotojų, kurioje buvo trys pilni būriai. Kuopos štabą sudarė: Antanas Kulikauskas-Daktaras, Albertas Perminas-Jūrininkas ir Juozas Kazlauskas-Klevas. Kuopos vadu tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Gegužės mėn. pabaigoje Vanagas kuopą išvedė į didelį Varčios miškų masyvą, kur užmezgė ryšius su Vaclovo Voverio-Žaibo ir Konstantino Barausko-Vėžio būriais. Tuo metu Nedzingės apylinkėse dislokavęsis partizanų dalinys perėjo Vanago žinion, bet liko veikti savo krašte. Taip pradėjo formuotis Vanago vadovaujamas Merkinės batalionas.

1945 m. birželio 2 d. vyko Vanago vadovaujamo partizanų dalinio priesaikos ceremonija. Iš anksto susitarus, partizanai susitelkė Noškūnų miške šiek tiek į pietryčius nuo Nemunaičio. Apie tai, kas vyko Nemunaičio pranciškonų vienuolyne, Adolfas Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose taip rašo:

1945 m. birželio 2 d. temstant visa įgula jau buvo prie pat bažnytkaimio. Iš anksto buvau paskyręs žmones keturiems lauko sargybos postams ir nurodęs, kaip kuriuo atveju veikti. Tik gerai pritemus sugužėjome vienuolyno kieman. Buvo 120 vyrų, tačiau tvyrojo visiška tyla, nes bažnytkaimis neturėjo įtarti, kad mes čia. Antrame koplytėlės aukšte įvyko įspūdingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. Koplytėlėje visi netilpo, vyrai keisdavosi. Koplytėlėje ir kieme keturiose vietose buvo klausoma išpažinčių. Atvykusieji atlikti išpažintį, duoti priesaiką, paprašyti Aukščiausiąjį suteikti palaimos Tėvynei, artimiesiems ir sau, rankose laikė ginklus, nes esamomis aplinkybėmis kitaip nebuvo galima. Aš stebėjau, kaip viskas vyksta, rūpinausi, kad kuo greičiau viską atliktume ir laiku atsitrauktume saugesnėn vieton.

Pamaldos baigėsi. Vyrai atliko išpažintį ir priėmė Švenčiausiąjį. Artinosi iškilmingas priesaikos priėmimas. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pažadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas. Padėkojom dvasininkams, ir netrukus vėl atsidūrėm Noškūnų miško prieglobstyje…

Priesaikos ceremonijoje taip pat dalyvavo Vaclovo Voverio-Žaibo ir Konstantino Barausko-Vėžio būriai. Neatvyko tik nedzingiškiai. Tuomet partizanų priesaikos reikalus tvarkė Nemunaičio parapijos klebonas kun. Vaitiekus Želnia ir jo paprašytas talkino Ryliškių parapijos klebonas kun. Juozas Stasiūnas. Po kelių dienų Vanago vadovaujami partizanai persikėlė į Plikionių mišką.

Tarp 1945 m. birželio 2 d. Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujamų vyrų, davusių priesaiką, buvo partizanas Liudas Mulerskas-Naras. Štai kaip tuo metu jaunas ir ką tik į partizanų gretas įstojęs kovotojas prisimena to vakaro įvykius:

Tą vakarą prisiekė Vanago, Žaibo, Vėžio būrių partizanai. Buvo daugiau nei 100 žmonių. Kulikauskas sako, dabar, Narai, tave nuvesiu į labai įdomią vietą. Jis nesakė, kad reiks prisiekti. Tik kai atėjome iki tos vietos pasakė, kad bus priesaika. Įėjom į antrą aukštą, ten buvo pastatyta taburetė, ant taburetės trispalvė ir ant trispalvės Vanago pistoletas. Šalia stovėjo Kulikauskas ir Vanagas. Vanagas skaitė priesaikos žodžius, visi turėjo atkartoti priesaiką, į tekstą įterpę savo slapyvardžius. Po to kiekvienas partizanas priėjo ir pabučiavo trispalvę ir pistoletą. Ir tą patį veiksmą atliko visi virš 100 vyrų. Prieš priesaiką vyko Šv. Mišios, vyrai atliko išpažintį, priėmė Komuniją. Išpažintį atliko visi vyrai be išimties. Klausyklų nebuvo, ant taburečių sėdėjo vienuoliai ir kunigai. Lauke stovėjo sargyba, vyrai vieni kitus keitė. Visa ceremonija užtruko porą valandų. Priesaikos davimas buvo dvasinis pakilimas ir moralinis sustiprinimas, įpareigojo jausti atsakomybę. Priesaika buvo labai svarbus dalykas.

Partizano priesaikos sulaužymas buvo priskiriamas sunkiam nusižengimui. Priesaikos sulaužymu buvo laikomas savavališkas pasitraukimas (dezertyravimas), registravimasis pagal okupantų skelbiamas amnestijas, legalizavimasis ir ginklo atidavimas, partizanų veikimo paslapčių atskleidimas. Tačiau pats sunkiausias partizano priesaikos sulaužymo požymis buvo bendražygių išdavystė – dėl to pastarieji žūdavo nuo priešo. Griežčiausia skiriama bausmė už priesaikos sulaužymą – mirties nuosprendis.

Partizanų veiklą reglamentuojantys dokumentai ir įvykių liudytojų atsiminimai rodo, kad priesaika laisvės kovotojams buvo labai svarbi. Tai vienas iš įrodymų, jog Lietuvos ginkluotoji rezistencija tęsė nepriklausomos Lietuvos kariuomenės tradicijas ir veikė kaip karinė organizacija.

Nesulaužyti duotos priesaikos Tėvynei Lietuvos laisvės kovotojams buvo svarbiausia, tačiau ir sunkiausia užduotis. Kovotojai privalėjo nepasiduoti gyvi į priešo rankas, prireikus – paaukoti savo gyvybę.

Sovietų saugumo tardymo metodai ir priemonės, klastingos provokacijos kėlė pavojų nevalingai tapti išdaviku. Baisiausia, pasak Laisvės kovotojų, buvo ne mirti, o išduoti. Buvo atvejų, kai neišlaikę tardymų ar grasinimų šeimos nariams, vyrai sulaužydavo duotąją priesaiką. Vis dėlto didžioji dalis partizanų iki paskutinio atodūsio vadovavosi šūkiu „Atiduok Tėvynei, ką privalai“ ir liko ištikimi duotajai priesaikai.

Lietuvos partizano priesaikos tekstas

Aš, …, prisiekiu visagalio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę uoliai dirbti nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą. Nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme.

Tai, ką pasižadu, tegul Dievas užlaikyti man padeda.

(Priesaikos tekstas saugomas KASP Dainavos apygardos 1-osios rinktinės ekspozicijoje „Mūsų tautos istorinė atmintis“ Alytuje).

Literatūra:

1. Jegelevičius Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija. II knyga. Vilnius, 2002, p. 1141, 1142, 1143, 1144.
2. Pauliukaitienė Rita (sudarytoja). Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji. Punskas, 2019, p. 90.
3. Ramanauskas Adolfas. Daugel krito sūnų… Vilnius, 1991, p. 28.
4. Rimkus Henrikas. Lietuvos partizanų Dainavos apygardos kronika 1944–1954 m. (rankraštis). Alytus, 1998, p. 63.
5. Urbonienė Gerda. Žygelis Dalius. Laisvės kovotojų priesaika. Karys, 2015 m. Nr. 2, p. 47–53.