Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Artėjant vienai gražiausių Lietuvos švenčių – Vasario 16-ajai norisi palinkėti mums visiems labai paprastų dalykų – kasdienio džiaugsmo galint būti savimi, džiaugsmo, kad nereikia slapstytis švenčiant Lietuvos laisvę, kad galime iškelti trispalvę prie namų ar vaikus leisti į lietuvišką darželį ar mokyklą. Tie maži dalykai kuria tautą. Svarbu, kad netaptume abejingi.

Ne vieną kartą esu rašiusi apie Berznyko kapines ir čia vykstantį „paminklų karą“. Beje, vienas žingsnis žengtas gerąja linkme. Rudenį, minint lietuvių ir lenkų konflikto šimtmetį Berznyko kapinėse „dingo“ patvoryje buvęs paminklas su įrašu, neva čia įamžinamas lietuvių karių, įžengusių su Raudonąja armija į Lenkijos teritoriją, atminimas. Beje, šalia pietos, skirtos čia palaidotiems kariams, vis dar yra Panerių obeliskas, kuriam čia visai ne vieta. Švęsdami valstybės šventes nepamirškime aplankyti Lietuvos karių ir čia uždegti atminimo žvakelių. Tegul liudija mūsų atmintį.

Vasaris mūsų visuomenėje prasidėjo vizitais iš Lietuvos. Vasario 6 d. Seinuose lankėsi Lietuvos politologai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, jie susitiko su Seinų savivaldybininkais, vėliau su lietuviškų organizacijų vadovais, domėjosi, Lenkijos lietuvių teisine padėtimi bei gyvenimo tikrove. Klausė, ar esame išnaudoję visas galimybes bandydami iškelti iš Berznyko kapinių Panerių paminklą. Tą pačią dieną vizitą pas Lenkijos lietuvius pradėjo Užsienio reikalų, Švietimo, mokslo ir sporto bei Kultūros ministerijų atstovai. Jie lankėsi Punske, Seinuose, Suvalkuose. Iš svečių sužinojome, kad vis dėlto Lietuvoje neplanuojama rengti atskiros etninių žemių lietuvių paramos strategijos, apie kurią pastaruoju garsiai ir kaskart dažniau buvo kalbama.