R. Dmovskio paminklas (iš: pl.wikipedia.org)

Petras Maksimavičius

Dar šį mėnesį Varšuvoje duris turėtų atverti Romano Dmovskio (Roman Dmowski) ir Ignaco Paderevskio (Ignacy Paderewski) vardu pavadintas Tautinės minties paveldo institutas (Instytut Dziedzictwa Myśli Narodowej im. Romana Dmowskiego ir Ignacego Paderewskiego).

Apie instituto steigimą neseniai pranešė Lenkijos kultūros ir tautinio paveldo ministras prof. P. Glinskis (P. Gliński). Tai dar viena iniciatyva stiprinti visuomenės patriotinį auklėjimą, populiarinti tautines idėjas. Prieš kelerius metus Lenkijos vyriausybė paskelbė, jog įvairiuose Lenkijos miestuose ketina steigti Lenkijos istorijos tyrimo ir populiarinimo institutus bei muziejus. Šie pažadai įgyvendinami. Naujos institucijos jau veikia arba netrukus pradės veikti Vroclave, Ščecine, Olštyne, Opolėje, Poznanėje… Verta priminti, kad taip pat Seinuose, buvusios Seinų kunigų seminarijos rūmuose (dominikonų vienuolyne) ketinama įkurti Lenkijos paribio (lenk. Kresy) muziejaus padalinį. Centrinė įstaiga kuriama Liubline ir veiklą pradės 2022 metais.

Naujo instituto steigimo iniciatoriai – kultūros ir tautinio paveldo ministras prof. P. Glinskis  ir buvęs Lenkijos senatorius prof. J. Žarynas (J. Żaryn), kuris ir taps naujos įstaigos direktoriumi, pranešė, kad tokiu būdu siekiama įamžinti lenkų tautinį paveldą bei dešiniosios politinės minties istoriją, kuriai pradžią davė du iškilūs lenkai R. Dmovskis ir I. Paderevskis. Pasak jų, tai padės užpildyti Lenkijos istorijoje vis dar esamas „baltas dėmes“. Mat ligi šiol trūko sąžiningos ir argumentais pagrįstos diskusijos apie tautinės ir katalikiškos pakraipos veikėjų indėlį į Lenkijos valstybingumo atkūrimą. „Šie nuopelnai įvairiose srityse buvo falsifikuojami, todėl verta parodyti, kaip galima tas jų puoselėtas vertybes perkelti į dabartį. Remdamiesi šių iškilių lenkų įdirbiu galime ugdyti jaunąją kartą, kuri kurs nuostabią Lenkiją“, – ministerijos pranešime spaudai cituojamas prof. J. Žarynas.

Taigi kuriamo instituto kolektyvas vykdys istorinę politiką, didžiausią dėmesį kreipdamas į tautinės, konservatyvios ir krikščioniškos politinės minties populiarinimą, skatins mokslinius tyrimus, rengs parodas, konferencijas, kurs edukacines programas, skirs stipendijas, redaguos knygas. Jau dabar dešiniosios pakraipos nevyriausybinės organizacijos, užsienyje veikiantys lenkų išeivių centrai raginami bendradarbiauti ir prisidėti prie iškeltų tikslų įgyvendinimo.

Tačiau taip pat reikia pabrėžti, kad ne visiems ši iniciatyva Lenkijoje patinka. Visų pirma dėl būsimo instituto globėjų pavardžių ir kadaise jų keltų idėjų. Jeigu I. Paderevskis, garsus kompozitorius ir politikas, kuris stipriai prisidėjo prie nepriklausomos Lenkijos atkūrimo idėjos garsinimo užsienyje ir vėliau de jure jos pripažinimo, nekelia neigiamų emocijų, tai R. Dmovskio tuo metu propaguojamoms idėjoms daug kas nepritarė ir nepritaria.

Nekyla abejonių, kad abiejų politikų aktyvi veikla atkuriant Lenkijos nepriklausomybę, kontaktai su to meto Vakarų vyriausybėmis, JAV prezidentu, dalyvavimas 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje prisidėjo prie Lenkijos pozicijos sustiprinimo ir nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau R. Dmovskis taip pat laikomas pagrindiniu lenkų nacionalizmo ideologu. Kai 2006 m. Varšuvoje buvo atidengiamas jam skirtas paminklas iškilmėse nedalyvavo svarbiausi valstybėje asmenys, nors matyt, neoficialiai paminklo statybos idėjai pritarė, o sostinės valdžia išdavė reikiamus statybai leidimus. Į paminklo atidengimo iškilmes, kaip skalbė to meto spauda, susirinko tik apie du šimtus jo gerbėjų, kalbas sakė dešiniųjų, tuo metu didesnės įtakos šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime neturinčių, organizacijų atstovai. Vėliau paminklas kelis kartus buvo išniekintas, apipiltas dažais. Atrodė, kad nacionalistinės idėjos Lenkijos visuomenei, o ypač varšuviečiams yra svetimos. Taip šį įvykį tada komentavo daugelis žiniasklaidos priemonių ir politikos apžvalgininkų.

Per dešimtmetį padėtis radikaliai pasikeitė. Prie R. Dmovskio paminklo pradėjo rinktis ne du šimtai, bet kelios dešimtys tūkstančių piliečių. Galų gale nuo jo prasidėdavo arba baigdavosi Lenkijos prezidentų vedamos iškilmingos, Lenkijos nepriklausomybės atkūrimui paminėti skirtos eisenos. Taigi globalėjantis pasaulis, silpnėjančios Europos Sąjungos institucijos ir prastėjanti geopolitinė padėtis regione vertė ieškoti naujo atspirties taško. Daliai, ypač jaunųjų lenkų, R. Dmovskio idėjos pasidarė patrauklios. Jie nori, kaip patys argumentuoja, stiprios valstybės ir tautiškai susipratusios, savo nacionalinius interesus ginti norinčios visuomenės. Tai galime rasti R. Dmovskio apmąstymuose. XX a. pradžioje jis kvietė kurti stiprią, savo vidinėmis galiomis pasitikinčią valstybę, kurioje pirmiausia būtų paisoma lenkų interesų. Sudėtinga tai buvo padaryti vien dėl to, kad nepriklausomybę atkūrusi ir po karo ekonomiškai nualinta valstybė tik buvo pradėjusi kurti savarankišką gyvenimą, o tautiniu požiūriu nebuvo vienalytė. Joje gyveno daug tautinių mažumų atstovų, įvairiuose regionuose buvo kalbama ne tik lenkų, bet ir ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, rusų kalbomis. Griežtos tautinės politikos šalininkai neišvengiamai turėjo susidurti su įvairiais iššūkiais. Lenkijos istoriografijoje R. Dmovskis vertinamas nevienareikšmiškai. Daug istorikų jį kaltina nacionalizmo propagavimu, antisemitizmu, siekiu polonizuoti Lenkijoje gyvenančius kitų tautų atstovus. Reikia pabrėžti, kad R. Dmovskis buvo ne tik aktyvus politikas, bet ir publicistas. Parašė daug programinio pobūdžio dokumentų, straipsnių. Sukūrė tautinės ideologijos Lenkijoje pamatus. Pateisino „tautinį egoizmą“, kuris reiškė savos tautos interesų iškėlimą į pirmąją vietą. Pasak jo, taip pat Lenkijos Katalikų bažnyčia turi būti neatsiejama nuo lenkų tautos ir sudaryti vieną ir tą patį tautinį organizmą.

 Beje, reikia pripažinti, kad dviejų Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo architektų R. Dmovskio ir J. Pilsudskio politinės pažiūros gerokai skyrėsi. Vienas didesnę grėsmę Lenkijai matė iš Rusijos pusės (Pilsudskis), kitas iš Vokietijos (Dmovskis). Skyrėsi taip pat požiūris į mažesnius kaimynus. Tiek vienas, tiek kitas Lenkiją norėjo matyti didžiųjų, galingiausių Europoje valstybių gretose. Jeigu Pilsudskis bent formaliai kaimynams siūlė kurti federacinio pobūdžio valstybę, tai R. Dmovskio koncepcijoje Lietuvos kaip savarankiško valstybinio organizmo nebeliko.

1917 m. Lozanoje (Šveicarija) įkurtam ir R. Dmovskio vadovaujamam Lenkijos tautiniam komitetui (Komitet Narodowy Polski) Lietuvos klausimas nebuvo pirmaeilis. Į atsikuriančią Lietuvą buvo žiūrima per Lenkijos ir Rusijos arba Lenkijos ir Vokietijos tarpusavio santykių prizmę. Tačiau tais pačiais metais R. Dmovskis jau siūlė Anglijos vyriausybei į Lenkijos sudėtį įjungti Kauno, Vilniaus, Gardino gubernijas ir dalį Minsko. Taip pat ir vėlesniuose pasiūlymuose Vakarų Europos valstybių diplomatams argumentavo, kad lietuvių gentį (sąmoningai nevartojo žodžio tauta) galima išsaugoti tik tuomet, kai visos lietuviškos etnografinės sritys bus prijungtos prie Lenkijos. Jo manymu, lietuvių per mažai, kad gebėtų sukurti savarankišką valstybę. Pabrėždavo, kad todėl ir reikėtų padėti lietuviams, kadangi jie išpažįsta Romos katalikų tikėjimą ir nesąžininga būtų juos palikti Rusijos įtakai. Vadinasi, Lietuvai apsaugoti būtina ją prijungti prie Lenkijos. Tiesa, R. Dmovskis svarstė galimybę lietuviams suteikti kalbinę ir kultūrinę autonomiją Lenkijos valstybės sudėtyje, tikėdamasis, kad bendra praeitis ir civilizacinis bendrumas, laikui bėgant, švelnins lietuvių priešiškumą Lenkijai. „(…) Be jokių abejonių, Lenkija kaip demokratinė valstybė nedarys jokių kliūčių laisvam lietuvių tautos vystymuisi“, – teigė (Engelgard J., Litwa w polityce Komitetu Narodowego Polskiego w latach 1917–1919, „Niepodległość i Pamięć“ 17/1 (31), 57–64. p. 58).

R. Dmovskis, matydamas tuometinio Lietuvos politinio elito kategorišką pasipriešinimą šioms idėjoms, Vakarų valstybes stengėsi įtikinti, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas – tai Vokietijos planas, kuriuo siekiama silpninti Lenkijos valstybę. Kartojo, kad Lietuva nepajėgi egzistuoti kaip savarankiška valstybė. Netrukus į Paryžių atvykusi Augustino Voldemaro vadovaujama Lietuvos delegacija kategoriškai šiuos pasiūlymus atmetė ir pradėjo intensyvų diplomatinį darbą, stengdamasi paneigti Lenkijos atstovų argumentus. Verta priminti, kad itin svarbų tuo metu vaidmenį atliko lietuviškai nekalbantis, bet Paryžiaus „koridorius“ puikiai žinantis ir už savarankiškos Lietuvos atkūrimą kovojantis Lietuvos delegacijos atstovas Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz). Vėliau R. Dmovskis apgailestavo, jog (…) šiaurinėje mūsų rytinės sienos dalyje susikūrė valstybėlė – Lietuvos Respublika. Didžiosios imperijos jos oficialiai nepripažino, tačiau ją parėmė visi tie, kurie priešinosi stiprios ir savarankiškos Lenkijos atkūrimui“ (ten pat, p. 60).

R. Dmovskis greit suprato, kad visų užsibrėžtų tikslų Lietuvos atžvilgiu įgyvendinti nepavyks, o diskusijos apie tai su lietuviais yra bergždžios. Nepavykus susitarti dėl Lietuvos geranoriško prisijungimo prie Lenkijos ir kalbinės autonomijos lietuviams suteikimo, beliko ruoštis jos inkorporavimui.

Varšuvoje steigiamas institutas gali padėti daugiau sužinoti apie to meto įvykius, atskleisti naujus istorinius šaltinius, taip pat tuos, susijusius su Lietuvos valstybingumo atkūrimu. Lietuvos ir Lenkijos santykiai XX a. pradžioje istorikų darbuose gana neblogai išnagrinėti, tačiau tuos darbus reikia tęsti, o jų rezultatais dalytis su plačia visuomene, siekti kuo labiau priartėti prie tiesos ir vengti politikų įtakos. Tai turi daryti tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istorikai.