Vidugirių mokyklos bendruomenė

Gražina Kibyšienė

tėvynė dainoje suskamba

per arimą nužingsniuoja

atsispindi žiluose plaukuose

glaudžiasi sudiržusiose rankose

nuaidi koplyčios varpo dūžyje

suplazda iškeltoje trispalvėje

gražėja mažyčių tautiniuose rūbeliuose

auga viltimi mokyklos suoluose

Vasario 17 d. 10 val. per Vidugirių kaimą nuvilniję koplyčios varpo dūžiai kvietė gyventojus melstis už Tėvynę. Šventovė prisipildė žmonių. Susirinko ne tik vidugiriečiai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai, atėjo Vidugirių mokyklos mokytojai ir tautiniais rūbais pasipuošę moksleiviai. Mišias atnašavo Punsko parapijos klebonas Česlovas Baganas ir vikaras Povilas Slaminis. Pamokslo metu kunigas kalbėjo apie laisvę. Sakė, jog tautos laisvė kyla iš mūsų pačių laisvės, iš žmogaus asmens laisvės. Dvasininkas ragino nepamiršti ir atsakomybės jausmo, nes jei neturime atsakomybės, pradedame piktnaudžiauti laisve, pradedame savyje auginti savanaudiškumą, egoizmą. Kuo žmogus atsakingesnis, tuo jis yra laisvesnis, – teigė kunigas.

Po šv. Mišių iš bažnyčios minia, plazdant trispalvėms, nuvilnijo į mokyklą, kur juos pasitiko muzikantų Jurgio Vaznelio ir Jurgio Kraučeliūno virkdomų armonikų garsai. Mokykloje Vasario 16-osios – Lietuvos Valstybės atkūrimo – minėjimo šventė prasidėjo suskambus Lietuvos Respublikos himnui. Scenoje – pakiliai nusiteikę, pasipuošę tautiniais drabužiais vaikučiai, salėje – Lietuvos gimtadienio švęsti susirinkę žiūrovai. Scenoje pasirodė visi mokyklos moksleiviai ir kaimo kapela. Išgirdome daug prasmingų eilių, negailėta gražių Tėvynei skirtų žodžių. Moksleiviai smagiai ir linksmai pašoko „Pjaunikėlį“, „Kurpių šokį“, „Lezginką“. Meilė Tėvynei spinduliavo aidint dainoms: „Gintarėlis“, „Myliu Lietuvą tėvynę“, „Svarbiausi žodžiai“, „Einu per žemę“ ir „Kalba gimtoji“. Širdį virpino aštuntoko Edvino Vaznelio elektriniais vargonėliais atliekamo kūrinio „Raudoni vakarai“ akordai. Mokinių pasirodymą baigė merginų nuotaikingas šokis pagal dainą „Baltas paukštis“. Koncertą vainikavo Vidugirių kapelos muzikinių kūrinių pynė.

Po iškilmių mokyklos direktorė susirinkusius pakvietė pabendrauti prie puodelio kavos ir saldžiojo stalo. Žiūrovai mielai apsilankė mokyklos svetainėje ne tik pasišnekučiuoti. Pasirodo, šventės dalyviai – dainingi. Skambėjo viena po kitos jų atliekamos lietuviškos dainos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai paprasta šventė – žmonės pasimeldė, dalyvavo minėjime, padainavo. Bet reikia džiaugtis, kad mūsų kaime avis dar aidi lietuviškas žodis, skamba lietuviška daina, plevėsuoja trispalvės, o šventės dalyvių akyse spindi susijaudinimo ašarėlės, širdys plaka meile ne tik artimam, bet ir savo kraštui, Tėvynei. Galėjome pasigrožėti Vidugirių mokyklos vaikų ir mokytojų kūrybiškumu, išradingumu ir meniniais gebėjimais. Jie su aistra groja, dainuoja, šoka. Galime didžiuotis, kad mūsų kaimuose gyvena žmonės, kurie su meile ne tik dirba savo protėvių žemėje, bet suranda laiko lietuviškam žodžiui, puoselėja lietuviškas tradicijas, su viltimi žvelgia į ateitį. Vyresnieji šį neįkainojamą kraitį palieka ateinančioms kartoms. Ir tik nuo jaunesniųjų priklausys, ar tie lobiai pakelėse neišsibarstys, o keliaus iš kartos į kartą. Tokios šventės – tai neeilinės patriotizmo pamokos, manau, ne tik vaikams ir jaunimui, bet dažnai ir vyresniems. Esame lietuviai, esame laisvi – tai pats didžiausias turtas ir pasididžiavimas. Tegul laisvė skamba mūsų širdyse, tegul skamba visame pasaulyje. Mylėkime ir gerbkime Tėvynę!