Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Visos laisvę valstybei atnešusios šventės nevaldomai primena priklausomybės ir suvaržymo laikus, gniaužiančius žmonių prigimtį būti laisvomis būtybėmis. Tuo metu, kai šalį pasiekė dešimtmečiais laukiama žinia apie laisvą kraštą, atrodė, kad ja mokės naudotis absoliučiai visos naujos kartos. Vis dėlto pasaulio pokyčiai įrodo, kad žmogus moka net pačius gražiausius dalykus sutėplioti. Kas gali būti nuostabiau už galimybę gyventi laisvo žodžio ir gyvenimo valstybėje? Viso to praeities didvyriai mums būtų pavydėję. Šiandien mes galime drąsiai reikšti savo mintis, kalbėti savo kalba, daryti tai, kas patinka, dirbti pasirinktus darbus, mėgautis nevaržoma pasaulėžiūra. Atrodytų, tik gyvenk ir džiaukis. Visgi bėgantis laikas parodo, kad laisvės suvokimas gali būti labai iškreiptas ir neturintis nieko bendra su jai artimais žodžiais: pagarba, akceptavimu, atsakomybe.

Šį kartą mano dėmesys vėl krypsta į jauną kartą, gimusią nepriklausomoje aplinkoje, kurioje visi informacijos šaltiniai kalba apie jų galimybę naudotis laisve taip, kaip tik širdis geidžia. Dar tik bręstantis asmuo nežino, kokia yra jos kaina ir kokie yra neteisingo jos „naudojimo“ padariniai. Šis straipsnis gali sukelti įvairių emocijų, tačiau tai yra viena iš tų temų, kurios „Aušroje“ nebuvo paliestos, o pašnekėti reikia.

Pastaruoju metu masiškai pradėjo plaukti žinių iš viso pasaulio apie vis jaunesnių žmonių savižudybes. Vieną dieną viename interneto portale rašoma apie 13-mečio, o kitą rytą apie 10-mečio pasitraukimą iš šio pasaulio. Norisi paklausti: kas darosi šioje mūsų Žemėje? Kodėl, atrodytų, gyvenimo nepatyręs jaunimas drįsta pakelti ranką prieš visai neseniai likimo padovanotą galimybę kvėpuoti, jausti, tirti, tobulėti? Norisi atsakyti: gal čia silpna psichika? Priklausomybės? Lengvai prieinami narkotikai? Gal per geras gyvenimas? Norisi pridurti: gal jie patys nežino, ko nori? Norisi išrėkti: gal mes esame akli ir nenorime matyti, kas vyksta aplinkui ne nuo šiandien?

Nepilnamečių jaunuolių savižudybių skaičius pasiekė kritinę ribą – Europoje Lenkija yra antroje vietoje. Lietuvoje situacija ne ką geresnė. Toks aukštai pasiektas podiumas nedžiugintų nė vienos statistikoje atsiradusios valstybės. Pirmauja Vokietija. Norisi paklausti: puikių gyvenimo sąlygų, kurių pavydi ne vienas mūsiškis, šalyje vyksta didžiausios jaunimo tragedijos. Neįtikėtina… Ir kur čia šuo pakastas?

Jauno žmogaus mirtis, tai paskutinė gyvos būtybės stotelė, prie kurios išlipus eiti toliau neįmanoma. Nukirsto medžio nepakelsime, bet rėžiantį kirvį galima sustabdyti. Labai dažnai būna, kad tik įvykus tragedijai, sukruta aplinka. Pažarstoma keliais klausimais, spėliojimais ir tuo viskas pasibaigia. Nurimus šnektoms kasdienybė grįžta į savo vėžes. Tikriausiai galvojote, kad nėra prasmės kalbėti apie tokius baisius dalykus, jeigu nepilnamečių savižudybės nėra tiesiogiai susijusios su mumis. Ne be reikalo užsiminiau apie medžius rėžiantį kirvį. Kirvių tarp mūsų yra daugiau nei mums atrodo.

Užduosiu labai kvailą klausimą: kaip kirviu kertamas medis? Tikriausiai ilgai ir lėtai. Kiekvienas jo smūgis kapoja jo tvirtą kamieną, sviesdamas į šoną po mažą skeveldros gabalėlį. Vienu užsimojimu nepargriautų žemėn. Ne taip paprasta. Tas pats vyksta ir žmonių gyvenimuose. Mūsų liežuviai ir elgesys neretai būna aštresni už tą geležinę kirvio galvą. Būna, kad net nesuvokiame, kaip savo kalba galime pažeisti žmogų, ypač tą jauną, dar tik besivystantį, savęs ieškantį, lengvai pažeidžiamą asmenį.

Šiais laikais vis dažniau kalbama apie patyčias, agresiją, neapykantos kalbą (mūsų krašte jaunimas ją lenkiškai „hejt“ (angl. hate). Būtume labai naivūs, jeigu teigtume, kad patyčios mūsų krašte yra gana svetimas dalykas. Galite prieštarauti, teigdami, kad neapykantos kalba pasisėjo skaitmeniniame pasaulyje. Virtualioje erdvėje ji įgavo pagreitį, bet lipo prie liežuvių tuomet, kai neturėjome kišenėse nešiojamųjų telefonų ir nežinojome, kas yra internetas.

Puikiai žinau, kokį veidą nešioja patyčios ir neapykanta. Nemalonu visa tai prisiminti, bet dar nemaloniau pasidaro, kai visas pasaulis garsiau šneka ir verčia žinoti, kad neapykantos kalba papurto vis jaunesnius asmenis.

Atsimenu, kiek kartų girdėjau vyresnių žmonių kalbas apie jaunystės išdaigas, nekaltus pokštus ar juokelius. Pati kvatodavau iš pavienių istorijų, nes pokštas anuomet atrodė kaip paprasta išdaiga. Vis pagalvodavau, kodėl XXI amžiuje nemokame taip sumaniai išdykauti, kad nepažeistume žmogaus trapumo, „neužsikabintume“ ant saiko ir ribų neturinčių juokelių. Peršasi kažkur girdėti žodžiai: „Kartą paragavęs, negali sustoti“.

Kasdieną esame bombarduojami informacija apie žmogaus teises ir pareigas. Pastarosios nelabai išlieka galvoje, o teises sugebame ne tik atsiminti, bet dar ir paanalizuoti, pritaikyti gyvenime. Gerai, kai viskas vyksta saiko ribose, tačiau iki tobulybės mums toli, ir visai ne pakeliui. Žmogus vis ieško pusiausvyros visame kame, o vis su ja prasilenkdamas pasineria į kraštutinumus, sukeliančius pyktį, nepasitenkinimą, kartais agresiją. Po to emocijos užkliaukiamos kitam už apykaklės. Ateina malonumo jausmas, noras vėl būti viršesniam už kitą. Ir taip ratas užsisuka, kirvis dirba savo darbą, o auka tyliai ryja kartaus pažeminimo gumulą.

Mokykla – vieta, kurioje pečiais trinasi įvairiausi charakteriai. Vieni papildo antrus, treti skleidžia žiežirbas ketvirtiems. Į sienas atsitrenkia teigiamos ir neigiamos emocijos. Labai nusidėčiau ne tik mokyklai, bet ir jos atstovams, jeigu teigčiau, kad kiekvienas per ironijos prizmę išsakytas sakinys turi neigiamą atspalvį. Tiesiog, lengvas juokelis ir lieka juokelio rėmuose. Be to, šiandieninė padėtis mūsų mokyklose yra daug geresnė, bent toks susidaro įspūdis, lyginant su patyčių srautu „akis į akį“ prieš penkiolika metų. Anksčiau neapykantos kalba buvo liejama tiesiai į veidą, o dabar ji persikėlė į virtualias jaunimo paskyras socialiniuose tinkluose. Paaugliai nedrąsiai pripažįsta, kad skaudžių žodžių sulaukiama po paviešintomis nuotraukomis, visiems prieinamose paskyros savininko lentose arba susirašinėjimo programėlėse. Mokyklos koridoriuose sunku įžvelgti kažkokius priekaištus vieni kitiems, o jeigu ir vyksta blogi dalykai, jaunimas neparodo ir apie tai nekalba, nepasipasakoja. Visas problemas bando spręsti tarpusavyje, nesidalydami jomis su mokytojais ar tėvais. Tiesa, emociškai tvirtesni asmenys moka susidoroti su neapykantos kalba, tačiau jautresnio būdo paaugliai tyliai kenčia patirtos pagiežos bangą. Užspaustos emocijos ir ilgalaikis persekiojimas gali privesti prie psichologinių problemų, kurias būtina spręsti. Priešingu atveju vyksta lėtas savęs žlugdymas.

Teko šimtą kartų girdėti, kaip pravardžiuojami vaikai ir jaunimas, kuris lankosi pas psichologą. Patys suaugę žmonės yra tauškėję, kad pas psichologą pagalbos ieškantis asmuo yra durnas. Štai, kur šuo pakastas – vaikai kalba suaugusiųjų kalba. Nepažabotas pyktis neretai ateina iš uždaros bendruomenės – šeimos. Mes privalome patys keisti požiūrį į neapykantos kalbą, mokėti skirti nekaltų juokelių ribas, būti atidesni ir atviresni problemoms, kurios ne visada ateina iš paauglių susireikšminimo, pramanymų, dėmesio troškimo. Labai dažnai net sunku pastebėti, kad tarp mūsų yra problemiško jaunimo, kuris arba yra aukos ir kenčia, arba yra piktadariai ir kelia kitam skausmą.

Neapykantos kalbos problema yra labai plati, todėl neįmanoma jos aptarti keliose pastraipose. Šiuo tekstu norėta paliesti viso pasaulio jaunimo problemą, apie kurią vis dažniau pradėta kalbėti šių metų pradžioje. Atsiradus žmonių ryžtui atverti akis į patyčių padarinius sveikatai ir gyvybei, norima, kad tėvai, mokytojai ir visas jaunimas rimčiau pažvelgtų į šiuolaikinio jauno žmogaus jautrumą, mokėjimą kalbėtis apie gyvenimo laisvame pasaulyje ribas, gebėjimą atsargiai naudotis žodžio jėga.