kun. Antanas Staniukynas

Janina Macukonienė

Papildant nusipelniusių Seinų kunigų seminarijos auklėtinių sąrašą, būtina artimiau susipažinti su klieriku, vėliau kunigu, teologijos mokslų daktaru Antanu Staniukynu. Jis minimas visuose rašytiniuose šaltiniuose apie klierikų lietuvybės puoselėjimą Seinų kunigų seminarijoje, nes būtent jis 1888 m. subūrė čia slaptą klierikų draugiją šiam tikslui įgyvendinti, jis sudarė lietuviškų knygų bibliotekėlę ir vykdė svarbius knygnešystės bei švietimo darbus pačioje seminarijoje ir už jos ribų. Dėl tautinės veiklos, A. Staniukynas, kaip jaunas kunigas, nors labai troško dirbti savo tautiečiams, buvo tremiamas į pačias nuošaliausias ir skurdžiausias lenkiškas Lomžos gubernijos parapijas, nuolat jas keičiant. Kai 1901 m. grįžo po studijų užsienyje su teologijos daktaro laipsniu Seinų vyskupas Antanas Baranauskas žadėjo jam patikėti seminarijos profesoriaus pareigas, bet vyskupui netikėtai mirus, prelatas J. Antanavičius priėmė kitokį sprendimą. Įdarbintam vikaru Berznyke A. Staniukynui pavyko įvesti į šios parapijos bažnyčią lietuvių kalbą, bet dėl to, kaip nepataisomas „litvomanas“, greit turėjo palikti ne tik Berznyką, bet ir gausiau lietuvių gyvenamas teritorijas. Į JAV Staniukynas išvyko taip pat ne ieškodamas sotesnio gyvenimo, o vykdydamas svarbią tarnystės savo tautiečiams misiją. Mirė nualintas sunkių darbų, pasiaukojimo kitiems, nesulaukęs senatvės, nuo džiovos, kaip ir kiti didieji mūsų tautos patriotai.

Tiek labai glaustai apie šį didįjį, bet tikrai kuklų Seinų kunigų seminarijos auklėtinį, apie kurį plačiau galima sužinoti dr. Antano Kučo knygoje „Kunigas Antanas Staniukynas“. Šia knyga Romoje veikianti Lietuvių katalikų mokslo akademija pradėjo seriją leidinių, pavadintą „Negęstantieji žiburiai“, ir 1965 m. ja norėta pažymėti daug nusipelniusio lietuvių išeivijai kunigo, visuomenininko 100-ąsias gimimo metines. Jos autorius išsamiai aprašė A. Staniukyno veiklą Amerikoje: naujų lietuviškų parapijų steigimą, katalikų vienijimą, Šv. Kazimiero moterų vienuolyno steigimą, lietuvių kunigų susivienijimo įkūrimą ir visus vargus, kuriuos reikėjo pakelti įgyvendinant šiuos ambicingus išeivijos lietuvių planus, ypač tada, kai palūžo kunigo sveikata. Kadangi knygoje visapusiškai atskleidžiamas visas kunigo gyvenimas, randame joje nemažai vertingos informacijos ir apie mūsų krašto sielovados istoriją ir šioje srityje nuveiktus A. Staniukyno darbus, apie jo drąsą ir ryžtingumą kovoje dėl lietuvių kalbos seminarijoje ir šio krašto bažnyčiose.

Antanas Staniukynas gimė 1865 m. gegužės 4 d. Saltininkų kaime, Krosnos parapijoje. Buvo jauniausias iš šešių Jono ir Elžbietos Jogytės Staniukynų šeimos vaikų. Pasiturinčių ūkininkų šeima buvo dora ir religinga, ypač dideliu maldingumu pasižymėjo motina, kuri buvo taip pat nusižeminimo, kantrumo, darbštumo pavyzdys, vaikams perteikė tautinius papročius ir tautosakos lobyną. Tėvas mirė netrukus po to, kai Antanas įstojo į kunigų seminariją, taip pat dar jaunystėje mirė brolis Jonas ir sesuo Kotryna. Seserys Marijona ir Morta ištekėjo, o tėvų ūkį perėmė vyriausias brolis Ignas.

Antanas nuo pat mažens buvo labai rimtas, linkęs į mokslus, net gyvulius ganydavo su knyga, taip pat domėjosi tautosaka, rinko dainas ir pats jas rašė. Pradžios mokyklą 1872–1876 m. lankė Krosnoje, kur tuo metu mokė susipratęs lietuvis Tomas Žičkus, o religijos pamokose kartais talkindavo Krosnos vikaras Staugaitis [vardas nepateiktas – aut. past]. Mokytojas, Krosnos vikaras ir klebonas Valavičius buvo tikri lietuviai patriotai, mokė lietuviškų dainų, rūpinosi gimtosios kalbos išlaikymu – jie, be abejo, darė įtaką Antano asmenybės formavimuisi. Krosnos mokykloje A. Staniukynas buvo paruoštas į antrą Suvalkų gimnazijos klasę ir čia baigė penkias klases. Suvalkų gimnazijoje, kaip neprivalomas dalykas buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Besimokant Staniukynui ją dėstė mokytojas lietuvis Požerskis-Požėraitis, o tas pamokas noriai lankė ne tik lietuviai, bet ir kai kurie lenkai, nes pažymys iš lietuvių kalbos brandos atestate suteikdavo teisę gauti lietuvišką stipendiją ir galimybę mokytis Rusijos universitetuose. Gimnazijoje gana daug buvo lietuvių. Laisvu laiku mokiniai lietuviškai dainuodavo, kartais ir lenkai bandydavo prisijungti ir, kaip teigiama knygoje: „stengėsi lietuviams įteigti lenkiškojo patriotizmo ir neapykantą rusams. Būdavo net tokių dramatiškų scenų, kaip rusiškų knygų deginimas ant laužo“. A. Staniukyno patriotinės nuostatos gimnazijoje dar labiau sustiprėjo ir čia besimokydamas rinko lietuviškas dainas, pasakas.

Nuo vaikystės jautęs pašaukimą kunigystei 1884 m. Antanas įstojo į Seinų kunigų seminariją. Vos po kelių savaičių gavo skaudžią žinią, kad mirė jo tėvas, kuris buvo tikras darbštumo pavyzdys ir susirgo nuo per sunkių svorių kilnojimo. Antanas nežinojo, ar po laidotuvių galės grįžti į seminariją, tačiau brolis, perėmęs ūkį, suteikė jam tokią galimybę. Tautinę Seinų seminarijos situaciją, pradėjus čia mokytis A. Staniukynui, knygos apie jį autorius taip apibūdina: „Kadangi ji [seminarija] daugiausia kandidatų gaudavo iš turtingesnių lietuviškų Suvalkijos parapijų, ne iš suvargusių Mozūrų, tai seminarijos auklėtinių tarpe vyravo lietuviškas elementas. […] Profesūroje taip pat vyravo lietuviai, tačiau seminarijoje nuo seno dėstomoji kalba buvo lotynų ir lenkų. Kasdieninėje kalboje taip pat buvo vartojama lenkų, nors oficialiai nebuvo draudžiama kalbėti lietuviškai.“ Gilus A. Staniukyno tautinis sąmoningumas neleido jam taikstytis su tokia situacija. Jis labiau už kitus suprato, kad labai svarbu puoselėti mūsų gimtąją kalbą, ją vartoti kasdieniame ir viešajame gyvenime, rūpintis tautos istorija ir kultūra. Šia linkme prieš jį veikė anksčiau seminarijoje besimokę Petras Kriaučiūnas, Antanas Radušis (1870–1875), o maždaug nuo 1982 m. susipratusiais lietuviais jautėsi jau bemaž visi, atėję iš Marijampolės gimnazijos klierikai (Petro Kriaučiūno, Petro Armino, Juozo Jasulaičio, Vinco Staniškio ugdytiniai). Tačiau organizuota lietuviškoji veikla seminarijoje prasidėjo būtent nuo Staniukyno: „Tikrai organizuotam lietuviškam judėjimui seminarijoje pradžią davė Antanas Staniukynas, mokęsis nuo 1884 ligi 1889 m. Jo darbštumas ir visada tyli bei maloni nuotaika patraukiančiai veikė kitus klierikus. Seminarijoje jis išstudijavo visas lietuviškas knygas, kurias tik galėjo gauti. Nuodugniai perskaitė Daukšos lietuvišką Postilę, Valančiaus ir Daukanto raštus, prenumeravo „Aušrą“ ir gaudavo visokių kitų lietuviškų knygelių. Pagaliau jis sudarė lietuviškų knygų bibliotekėlę, iš kurios dalino knygas skaityti kitiems klierikams. Iš to ir prasidėjo organizuotas lietuviškas sąjūdis, kuris netrukus išaugo į slaptai suburtą draugiją (1888 m.).“ Svarbiausi draugijos uždaviniai buvo pažinti savo tautos istoriją, kultūrą, užrašyti tautosaką, tobulinti gimtąją kalbą, ugdyti ją savarankiškai rašant pranešimus („referatus“) ar kūrybinius darbelius, ir žinoma, skatinti visus lietuvius visada drąsiai tarpusavy kalbėti lietuviškai. Draugijos tikslas buvo ruošti kunigus, kurie ateityje galės palaikyti žmonėse lietuvišką dvasią, mokės sakyti pamokslus ir rašyti gryna lietuvių kalba be barbarizmų, gražiu stiliumi.

Pirmuoju draugijos pirmininku buvo išrinktas Tomas Žilinskas, o iždininku ir bibliotekininku („knygininku“) Andrius Dubinskas. „Tikrasis viso sąjūdžio vadas, Antanas Staniukynas, pasiliko nuošaliau. Jis jau buvo bebaigiąs seminariją ir orėjo palikti patyrusius veikėjus.“ Kiekvienas narys buvo įsipareigojęs per metus mokėti po 3 rublius mokesčių, kurie buvo skiriami lietuviškai spaudai remti  ir naujoms knygoms seminarijos bibliotekai įsigyti. Taip pat kiekvieno nario pareiga buvo per metus parašyti bent vieną lietuvišką referatą, o to įsipareigojimo neįvykdęs turėdavo į bendrą kasą įmokėti 3 rublių baudą. Draugijos susirinkimai vykdavo rekreacijos metu nuošalesniame miegamajame arba pasivaikščiojimui gamtoje skirtu laiku. Susirinkime buvo skaitomi referatai, draugijos narių sukurti eilėraščiai, kiti darbai, po to vykdavo diskusijos, kurių metu daug dėmesio skirta kalbos stiliui ir taisyklingumui. Rektoriaus pareigas nuo 1883 m. einant Pauliui Krajewskiui seminarijos vadovybė nebuvo priešiškai nusiteikusi prieš lietuvius, tačiau tuo metu seminarijos gyvenimu vis daugiau domėjosi rusų valdžia, kuri darė spaudimą įvesti rusų kalbą, užtat ir lietuvišką veiklą reikėjo slėpti nuo pašalinių akių. Lietuviškų knygų bibliotekėlė buvo paslėpta „žiurkyne“ – sandėliuke, kuriame buvo laikomi asmeniniai klierikų daiktai ir jų atsivežto maisto atsargos. Skurdų tos „bibliotekos“ vaizdą P. Būčys lygina su pačiu jos įkūrėju: „Bibliotekos vedėjui ir skaitytojams rūpėjo esminė dalyko svarba, bet jie nepaisė, kad tą svarbą galima matyti iš išvaizdos. Šituos du bruožu lengva pastebėti visame kun. Staniukyno gyvenime. Jis svarbiausias dvasios brangenybes slėpdavo menkuose išorės reikmenyse“. Aktyvistai klierikai dėjo pastangas, kad literatūra apie Lietuvą, nors ir ne lietuvių kalba, būtų aprūpinta ir legali seminarijos biblioteka: Vincas Kudirka ir Justinas Pranaitis prikalbino kitus klierikus ir buvo kreiptasi į vadovybę prašant, kad lėšos, kurias seminarija gaudavo kaip aukas iš seminariją lankančių svečių ir būdavo skiriamos bendroms vaišėms, būtų panaudotos pirkti knygas, o pobūviams skirti tik nedidelę jų dalį. Vyriausybė palankiai priėmė tokią klierikų iniciatyvą ir biblioteka praturtėjo lituanistinė mokslo ir grožinės literatūros.

A. Staniukynas taip pat buvo aktyvus lietuviškos spaudos bendradarbis ir organizatorius. Ieškodamas bendradarbių „Varpui“, o vėliau „Ūkininkui“ plačiai susirašinėjo su Varšuvos ir Maskvos studentais, kuriems Seinų seminarija buvo savotiškas lietuvybės centras. Sukauptą didelį pluoštą korespondencijos slėpė Kalvarijoje pas vikarą knygnešį Adomą Grinevičių, tačiau beslapstant juos prieš artėjančią kratą laiškai dingo. Pats A. Staniukynas kartu su kitais klierikais ir kunigais sumaniai dirbo knygnešystės darbus.

Kunigu Antanas Staniukynas įšventintas 1889 m. birželio 15 d. Seinuose. Šventino vysk. Wierzbowskis. Draugai lietuviai klierikai padovanojo jam mišiolą su lietuvišku įrašu ir visų parašais. Primicijas aukojo gimtosios parapijos Krosnos bažnyčioje, kurioje šia proga susirinko labai daug žmonių. Kaip teigiama knygoje, kunigas labai jaudinosi ir pradėdamas aukojimą labai įkvėptai ištarė žodžius, kurie atskleidžia jo dvasingumą, labai gilų pasitikėjimą Dievu ir pasiaukojimą: „Aš prisiartinsiu prie Dievo altoriaus. – Teisk mane, Dieve, ir gink ano bylą nuo nešventos giminės; gelbėk mane nuo neteisaus ir klastingo žmogaus. – Siųsk savo šviesą ir savo tiesą; jos mane ves ir nuves į šventąjį kalną ir į tavo padangtes…“.

Už intensyvią lietuvišką veiklą seminarijoje A. Staniukynas lyg ir nepatyrė persekiojimų, tačiau dar prieš šventinimus sklido gandai, kad bažnytinė vyriausybė neskirs jo į lietuviškas parapijas, kaip troško kunigas. Tie gandai labai greitai tapo tikrove. „Jis gavo vykti vikaru į Slucz, tikrą užkampį Mozūruose, Lomžos gubernijoje. Tai buvo pati prasčiausioji ir neturtingiausioji parapija visoje Seinų vyskupijoje. Klebonu ten buvo kun. Nagórka, aštuoniasdešimties metų, senas ir suvaikėjęs. Gyvenamas namas buvo po vienu stogu su tvartais.“ Kunigui Antanui skaudėjo širdį, kad negali tarnauti savo tautai, kildavo nerimas kokios sunkios senatvės galima sulaukti tokioje aplinkoje, ir gimtosios Krosnos tikinčiųjų ilgesys. Tačiau su deramu kunigui nusižeminimu priėmė tokį likimą. „Pusbadžiu gyvendamas, trejus metus negaudamas jokios algos, jaunasis kunigas su visu dvasios uolumu ėmėsi apaštalavimo darbo tarp suvargusių ir tamsių mozūrų. Toks uolus ir šventas kunigas jiems atrodė iš dangaus nužengęs. Jis juos mokė, su jais kalbėjosi, guodė juos varguose ir stengėsi pažinti kiekvieną parapietį. Atliekamu laiku gilinosi į teologijos mokslus ir asketiką. Pastaroji jam buvo reikalinga, kad galėtų pakęsti aplinkui siaučiančią netvarką ir nešvarą.“

Sąžiningos ir kantrios Staniukyno tarnystės vaisiai nustebino Slučo parapiją vizitavusį prelatą Wyżykowskį, ir kunigas buvo perkeltas į kiek geresnę Ščepankavo parapiją. Netoliese vikaravo jo mokslo draugas Jonas Krikščiukaitis. „Abudu liūdėdavo, kad savo laiką ir jėgas turi vartoti tarnaudami kitataučiams, kuomet savoji šalis taip labai reikalinga darbininkų.“ Besikalbėdami nutarė, kad seminarijos mokslo nepakanka, kad reikia toliau šviestis, ir abu savo lėšas skirdavo knygoms pirkti, o laisvalaikį joms studijuoti. Pasitaikius progai taip pat susisiekdavo su Justinu Staugaičiu, kuriam pavyko gauti darbo Balbieriškyje ir Alytuje. Labai laukė skyrimo į Lietuvą ir tiedu, bet perspektyvų nebuvo. A. Staniukynas ryžosi taupyti pinigus, kad galėtų toliau tobulintis užsienio universitetuose. 1898 m., po devynerių vikaravimo metų, jam pavyko išsirūpinti leidimą gydytis užsienyje ir pasilaisvinti iš vikaro pareigų. Oficialiai studijuoti ne Rusijos universitetuose kunigams nebuvo leidžiama, bet daugelis išvykdavo „gydytis“ ir studijuodavo užsirašę svetimomis pavardėmis.

Antanas Staniukynas su savo kukliomis santaupomis ir užsitikrinęs finansinę paramą iš savo giminaičio kun. Vinco Aleksandravičiaus ir artimo draugo kun. Tomo Žilinsko išvyko oficialiai gydytis į Šveicariją, o iš tiesų įstojo į Fribūro universitetą, kaip Augustinas Gerulis, studijuoti filosofiją. Ten jau panašiomis sąlygomis studijavo lietuvių būrelis. Po aštuonių mėnesių A. Staniukynas persikėlė studijuoti teologijos į Romą, o sužinojęs, kad didelio masto mokslininkas Marie-Joseph Lagrange naujais metodais tyrinėja Šv. Raštą Biblijos institute Jeruzalėje, apsisprendė ten gilinti savo žinias ir 1899 m. rugsėjį išvyko į Palestiną. Staniukynas buvo įžvalgus, gabus ir kantriai sugebėdavo visas jėgas atiduoti mokslui, negailėdamas net savo sveikatos. Minimoje knygoje labai išsamiai aprašomos jo kelionės ir mokslai. Straipsnyje paminėsiu tik, kad studijavo Šv. Raštą, dogmatinę ir moralinę teologiją, geografiją ir topografiją, žydų tautos istoriją, archeologiją, hebrajų, graikų, arabų ir asirų kalbas. 1901 m. liepos 14 d. jam suteiktas teologijos mokslų daktaro laipsnis. Vienas iš profesorių prisiminė Staniukyną kaip vyrą „pavyzdingo maldingumo, švelnumo ir ypač nepaprasto darbštumo“. Dar planavo mokslus tęsti, tačiau valdžia nepratęsė užsienio paso galiojimo.

Sugrįžęs iš užsienio ir keletą dienų pailsėjęs tėviškėje, Staniukynas, kaip minėta straipsnio pradžioje, nuvyko į Seinus pas vyskupą A. Baranauską prašyti, kad būtų priimamas į tiesioginį kunigo darbą. Šis, sužinojęs apie kunigo išeitus mokslus, planavo netolimoje ateity priimti jį kaip dėstytoją į Seinų kunigų seminariją, tačiau įvyko kitaip: „Ištisas mėnuo praslinko kol gavo pirmą paskyrimą – vėl į lenkišką vyskupijos dalį, vikaru į Piontnicą. Po dviejų mėnesių perkėlė į Simną. Iš ten po aštuonių mėnesių į Krosną. Vos penkis mėnesius išbuvęs gimtoje parapijoje, gavo įsakymą keltis į Seirijus. Po penkių mėnesių vėl atgal į Krosną. Iš Krosnos po keturių mėnesių gavo keliauti į Beržininkus, o iš čia po trijų mėnesių į Jeleniavą.“ Kodėl taip skaudžiai buvo mėtomas iš vienos vietos į kitą labai geras, švelnaus būdo, nuolankus, protingas, labai išsilavinęs kunigas? Kodėl taip elgėsi bažnytinė administracija su žmogumi, kurį, peržvelgus visus liudijimus apie jį ir jo paties užrašus, norisi pavadinti šventuoju? Kol bandysime atsakyti į šį klausimą, dar viena citata iš kunigo užrašų knygutės, kurioje rašė pastabas sau: „1. Visur ir su visais neužmiršti savo vietos […] 3. Guodoti kitus ir jų link savo pareigas sąžiningai atlikti, 4. Neužsiiminėti dalykais neprigulinčiais prie savo pareigų, 5. Prieš kitus niekad ant nieko nesiskųsti, 6. Reik mažai šnekėt ir mažai valgyti, idant būtų sveika, 7. Nevalgyti niekad kiek noris, 8. Rūpintis gyventi be užmetimo“.

Jeigu 1902 m. nebūtų miręs Seinų vyskupas Baranauskas arba jeigu į jo vietą nebūtų atėjęs nepalankus lietuviams prelatas Antanavičius, gal A. Staniukynui būtų surasta vieta pagal jo nuopelnus, išsilavinimą ir troškimus. Tačiau tuo metu Seinų vyskupijoje jau buvo įsiliepsnojusi tautinė nesantaika. Lenkų dvasininkų ir aplenkėjusios visuomenės akimis dėl lietuviškojo atgimimo, ir lietuvių kalbos puoselėjimo bažnyčiose kalti lietuviai kunigai, išėję iš Seinų seminarijos, o ypač A. Staniukynas, kuris tylomis organizuotą lietuvišką veiklą pradėjo. Nors seminarijoje lietuviai veikė slapta, greitai jų veiklos vaisiai buvo pastebėti ir „imtasi priemonių“. Viena iš tokių priemonių buvo regento Jalbrzykowskio veikla, kuris seminarijoje sekė lietuvius klierikus, visaip persekiojo, įdarbindavo lenkų tautybės dėstytojus… (apie tai jau buvo rašoma „Aušroje“), o kita – jaunų lietuvių kunigų siuntimas į tolimas lenkiškas parapijas. A. Staniukynui buvo taikomas ypatingas kerštas dėl veiklos seminarijoje, o vėliau dėl bandymo atlietuvinti Berznyko parapiją. A. Kučo knygoje taip pristatoma Staniukyno istorija, susijusi su Berznyku: „Vos spėjęs apsipažinti su parapija, jis rado, kad joje buvo du trečdaliai lietuvių ir tik vienas trečdalis lenkų ar sulenkėjusių, bet visos pridedamos pamaldos, giesmės ir pamokslai buvo vien lenkiškai. Tai atrodė didelė skriauda didžiumai parapiečių. Jis įtikino kleboną kun. Tomą Kedį, kad reikėtų įvesti ir lietuviškus pamokslus. Taip buvo ir padaryta: vieną sekmadienį prieš sumą lenkiška pamokslas, kitą lietuviškas. Tas labai pradžiugino didžiumą parapiečių, bet nepatiko lenkams. Panašiai pradėjo tvarkyti ir giedojimus […] Dvarininkų delegacija viena po kitos važinėjo į Seinus, skundė kunigą Staniukyną, o slaptai kurstė lenkuojančius į pasipriešinimą. To pasekoje kun. Staniukynas buvo iškeltas į Jeleniavą.“ Kun. dr. V. Batuška liudijo, kad prelatas Antanavičius, pasišaukęs Staniukyną, jam pasakęs: „Nuo šio laiko tau Lietuvoje vietos nėra.“

Nors kun. Staniukynas buvo klusnumo ir nuolankumo pavyzdys, nelinkęs skųstis, kovojantis su bet kokios puikybės požymiais, tačiau, sutikime su knygos apie Staniukyną autoriumi, kad: „Ir didžiausioji kantrybė galėjo pasiekti dugną“. Kunigas Antanas jautėsi labai pažemintas ir jam buvo labai skaudu, kad negali tarnauti saviesiems, dalytis su jais žiniomis, įgytomis studijų užsienyje metu, ugdyti juose patriotinius jausmus…

Jo bendramintis, buvęs Seinų seminarijos auklėtinis Antanas Milukas (pašalintas iš seminarijos už lietuvišką veiklą), atliekantis kunigo tarnystę JAV, jau anksčiau, dar Staniukynui studijuojant Romoje, kalbino jį atvykti į Ameriką, padėti sielovados darbuose tarnaujant gausiai išeivijos bendruomenei. Kunigas svarstė taip pat galimybę vykti į Jeruzalę dirbti mokslinį darbą Biblijos institute ir tapti dominikonų vienuoliu. Vis dėlto apsisprendė tarnauti saviesiems Amerikoje. Jo užrašuose rašoma: „Bekalbinant amerikiečiams pas juos atkeliauti, jau nuo rudens pereitų metų nekurį laiką trukau, svarstydamas dalyką. Atsitikimas bet įvykęs Berzniko parapijoje svyravimą pakreipė į amerikiečių pusę ir jau pareikalavau nuo jų prisiuntimo reikalingų pinigų dėl aprūpinimo savo reikalų ir ant kelionės“. Kol sutvarkė visus reikalus, susijusius su kelione, Jeleniave Staniukynas dar dirbo 9 mėnesius ir 1904 m. liepos 1 d. jau išvyko į Ameriką. A. Kučo knygoje tiksliai aprašoma kun. Staniukyno kelionė ir daug medžiagos pateikiama apie jo didelius, pilnus pasiaukojimo darbus Amerikos lietuvių sielovadai: kuriant seserų kazimieriečių vienuolyną, tarnaujant lietuviškose parapijose, organizuojant labdarą, kuriant Našlaičių namus…

Kunigas Antanas Staniukynas mirė 1911 m. gruodžio 15 d. sulaukęs vos 46-erių metų. Daug dirbo net sunkiai džiovos išsekintas, nedejuodamas kentė skausmus ir paskutinėmis dienomis. „Ketvirtadienį gruodžio 12 d. jau atrodė mirštąs. Subėgusios seserys, didžiai susijaudinusios ir verkdamos, suklaupusios kalbėjo maldas prie mirštančiojo. Kai jis pakreipė galvą ir pravėrė akis jos prašė palaiminimo. Bejėgia ranka darydamas kryžiaus ženklą jis tarė: „Tegul Dievas laimina jus ir jūsų darbo vaisiai tebūna gausūs“. Paskui kiek nutilo ir po valandėlės tyliai pratarė: „Šiandien dar nemirsiu, dar turiu kentėti tris dienas“. Kunigo gyvybė užgeso kaip tik po trijų dienų. Atlikti tiek darbų, nugalėti įvairias pagundas ir ištvermingai nešti kankinystės kryžių galėjo turbūt tik žmogus paženklintas šventumo aureole – toks buvo Antanas Staniukynas.