Elena Krakauskaitė-Grigutienė

Alicija Krakauskienė

Žmogus nuo senų laikų bandė suteikti savo aplinkai neįprastą išvaizdą. Gyvenamieji namai, rankų darbo kūriniai ar namų apyvokos reikmenys buvo reikalingi ne tik kasdieniam gyvenimui, bet ir tam, kad džiugintų ir viliotų jo akis bei sielą. Gyvendamas gamtos apsuptyje suprato įvairius pasaulio reiškinius ir pradėdavo puošti jį supančius daiktus, kurti ornamentiką. Puošyba turėjo jam ir mistinės reikšmės. Kurdamas menines formas, žmogus stengėsi bendrauti su paslaptingomis gamtos jėgomis ir suprasti jos dėsnius. Kiekvienas puošybos raštas ir būdas turėdavo atitinkamą gilesnę reikšmę, simbolinę prasmę. Būtent tautodailėje atsispindi to laiko ir krašto žmonių tikėjimas, pasaulėžiūra, o tautodailė arba liaudies menas yra svarbi etnokultūros, tautos dvasinės ir materialinės kultūros dalis.

2020-uosius Lietuvos Seimas paskelbė Tautodailės metais, pabrėždamas, kad tautodailininkų kūryba sklinda per nacionalines šventes, parodas, kūrybines stovyklas, plenerus, seminarus, galerijas, parodomąsias dirbtuves. Ją kuria savamoksliai, vietiniai meistrai. Mums neįkainojamą vertę turi sukaupti tautodailės eksponatai Juozo Vainos muziejuje, Senojoje klebonijoje arba Buities muziejuje, kurie pasakoja apie Punsko ir Seinų krašto materialinį etnokultūros paveldą. O įkurtos dirbtuvės „Šimtavirvis“ – tai galimybė prisilieti prie senų audimo staklėmis, pynimo, nėrimo ir kitų darbų tradicijų. Didžiulė padėka ir pagarba tiems, kurie mokėjo išsaugoti ir kuriems buvo svarbu sukaupti Punsko ir Seinų krašto liaudies meno kūrinius ateities kartoms. Verta pastebėti ir tai, kad atsiranda asmenų, kurie atsižvelgdami į dabarties poreikius, bando kūrybiškai pratęsti arba įvesti naujas liaudies meno tradicijas mūsų krašte. Turime atsiminti, kad svarbus šiuolaikinės tautodailės pagrindas – senojo tradicinio liaudies meno palikimas ir jo ryšys su dabartimi.

Vieni iš šiuolaikinio liaudies meno meistrų mūsų krašte yra Elena Krakauskaitė-Grigutienė ir jos vyras Juozas Grigutis iš Kampuočių. Tai dvi asmenybės su menininkų sielomis. Tiek Elena, tiek ir Juozas paveldėjo tai iš savo tėvų: abu buvo staliai, darė baldus, duris, drožė… Elenos tėtė statė ir medinius namus, kūrė skulptūrėles. Jo sukurtas rūpintojėlis iki šiol pasitinka kiekvieną praeinantį pro Punsko bažnyčios šventorių, o įėję į bažnyčią pasimelsti atsisėdame ant Elenos tėčio padarytų suolų. Jau nuo mažens Elena mėgo stebėti tėtį, kuriantį užsakyto baldo brėžinį, o vėliau ir pati plaktuku bandydavo kažką sukalti arba įkalti į lentą ar sau netyčia į koją. Išmokusi valdyti adatą Elenos pamėgo siuvimą. Pati siuvosi drabužius, o išmokusi megzti, ir nusimegzdavo. Ne visi turbūt žino, kad Elenos sesuo Onutė Gustaitienė (beje, praeitų metų pavasarį iškeliavo amžinybėn) – dailininkė, dailės mokytoja, gyvenusi ir dirbusi Marijampolėje, ne vienam mūsų krašto mokiniui padėjusi žengti pirmuosius žingsnius piešimo pamokose. Ir pačią Eleną išmokė senosios Rytų tekstilės marginimo tradicijos – tapybos ant šilko. Elenos kūrybiniai gebėjimai atsiskleidžia ir keramikoje, ir floristikoje, ir tapyboje. Nuvykusi į floristikos mokymus Varšuvoje sužinojo, kad tai ne tik gėlių komponavimas, bet ir dekoratyvinio meno rūšis, tad turi pasimokyti piešti. Taigi Elena ne vienus metus lankė piešimo, tapybos pamokas Suvalkų kultūros centre. Ilgainiui Elenos pomėgiai virto gyvenimo būdu, o įkūrus Floristikos meno studiją – kartu ir pragyvenimo šaltiniu. Apsilankius čia, galima pasijusti tarytum neįprastoje meno galerijoje, kur tarp floristinių kompozicijų galime ne tik pasigrožėti, bet ir įsigyti Elenos ar jos vyro Juozo sukurtų meno dirbinių.

Juozas taip, kaip ir Elena nuo mažens mėgo stebėti savo tėvą, kažką kuriantį iš medžio, o šis iš savo tėvo, kai gamino namų apyvokos reikmenis. Čia verta pridurti, kad Grigučių širdyse jau kelintą šimtmetį nenuilstamai alsuoja meilė medienai. Mat Juozo senelio brolis Martynas Grigutis (iš Šlynakiemio, vėliau – nuėjęs užkurion – iš Raistinių kaimo) taip pat buvo stalius, gebėjęs prijaukinti medį. Išsaugoti jo darbai – koplytėlė, medinė laikrodžio dėžutė, nuotraukų rėmeliai ir keletas namų altorėlių, kurių bokšteliai primena Punsko bažnyčią – iki šiol džiugina ir stebina ne tik artimuosius. Juozas paklaustas, ar bandęs tobulinti savo gebėjimus kažkokiuose mokymuose, atsako, kad gyvenimiška patirtis ir mokėjimas ją pritaikyti praktikoje – geriausia mokykla. Taigi jo kūrybos procese įsirašė ir nusivylimo, ir bandymų, ir gryno džiaugsmo akimirkos. Mėgstamiausia Juozo medžiaga – ąžuolas. Jis tvirtas ir ilgaamžis. Autoriaus sukurti ąžuoliniai maži dailūs darbai: (dubenėliai, lėkštutės, lentelės) ir didelių formų dirbiniai (stalai, suoleliai, spintelės) puikiai dera net tik namų viduje, bet ir gamtoje ar lauko erdvėje. Bet visuose sukurtuose darbuose yra svarbiausia tai, kad juose atgimsta baltų simboliai. Juozui ir Elenai svarbi senolių palikta baltų simbolika, kuri įrėžta medyje ar molyje arba nupiešta popieriaus skiautelėje tarsi atgyja ir kviečia kiekvieną susipažinti su jose įrašytais pasakojimais. Dažnai vasarą užsukę turistai dėmesingai klauso Elenos ar Juozo paaiškinimų, o ir mus pačius verčia suklusti ir susipažinti su mums paliktais paslaptingais rašto ženklais. Jų darbuose tvyro ir jų širdies bei sielos dalelė, jų gyvenimo įrašytos akimirkos. Taigi pirkdami tautodailininko ar menininko kūrybos darbus, perkame ne tik jo sukurtą daiktą!

Vertėtų prisiminti menotyrininkės Michalinos Adomavičienės žodžius: „Turime patys pažinti savo krašto kultūros paveldą, dabarties poreikius ir suvokti, bet neatmesti vykstančių pokyčių. Meistras, sugebantis perimti ir kūrybiškai pratęsti tautinio meno tradicijas, visais laikais buvo ir yra pagarboje.“