Kovo 11-osios signatarai. Aštuntas iš dešinės Vidmantas Povilionis

Irena Gasperavičiūtė

Šiais metais Kovo 11-ąją Lietuva švenčia 30-ąjį Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Prieš 30 metų Lietuvos Aukščiausioji Taryba skelbė, kad atkuriamas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos Nepriklausomybės Aktu, kuris niekada nenustojo teisiškai galioti. Vienas signatarų – Vidmantas Povilionis 1994–1997 metais Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose, vėliau ambasadorius Graikijoje. Su juo kalbuosi apie 1990-uosius metus ir nepriklausomą Lietuvą.

Irena Gaspravičiūtė: „Aušros“ skaitytojai Jus puikiai pažįsta iš tų laikų, kai buvote Lietuvos konsulas Seinuose. Nuo to laiko praėjo ketvirtis amžiaus, žmonių atmintyje išlikote kaip Lietuvos patriotas, disidentas, Kovo 11-osios Akto signataras. Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį norėčiau Jūsų paklausti ne tik apie tuometinius 1990 metų įvykius, bet ir apie Lietuvos nueitą kelią, kaip jį vertinate. Į 1990-ųjų Aukščiausiąją Tarybą patekote neatsitiktinai, jau sovietmečiu rinkotės ne patogų karjeros kelią, o disidento likimą. Kaip atrodė tuometinė Taryba? Ar visi į ją pateko vedami to paties tikslo? Ar daug buvo idealistų?

Vidmantas Povilionis: Į šį jūsų klausimą norėčiau atsakyti šiek tiek plačiau. Vargu ar kas sąmoningai renkasi gyvenimo kelią. Į tą kelią nukreipia pats gyvenimas. Vienoks jis yra, jei pasirenki gyventi nemeluodamas nei sau, nei kitiems ir nebijodamas išsakyti savo nuomonės nei draugams, nei priešams. Kitoks, jei renkiesi gyventi mele, baimėje ir kurti savo gerovę griaudamas kitų gyvenimus. Man dėl savojo kelio abejonių nebuvo. Galbūt tai lėmė giminė, šeima, auklėjimas, aplinka. Ir disidentu sovietmetyje tikrai nebuvau. Buvau tautinio išsivadavimo ir pasipriešinimo okupacijai dalyvis. Nuo to amžiaus, kai save jau prisimenu, jaučiausi esąs lietuvis, gyvenantis savoje, bet laisvę ir nepriklausomybę praradusioje valstybėje. Tokie buvo mano tėvai, tokie, matydami jų gyvenimo pavyzdį, be jokių aukštų žodžių ir ypatingų išvedžiojimų, augome ir jų vaikai. Disidentais (kitaip manančiais) tuometinėje Lietuvoje, mano nuomone, buvo okupantų rusų kolaborantai: kagėbistai, stribų liekanos, komunistai ir jų šeimų nariai. Tik tuo metu naiviai galvojau, kad jų, palyginti su lietuviška tautiškai mąstančia visuomene, yra tik sauja. Dabartis rodo, kad, deja, buvo ne taip.

Į AT, galima sakyti, kad patekau irgi atsitiktinai. Žmonių su panašiomis biografijomis ten buvo tik keletas. Jų reikėjo kaip prieskonio, kaip uogos ant torto, bet ne sprendimams priiminėti. Jau Sąjūdžio pradžioje, kolegos iš Sąjūdžio tarybos, su kuriais „poufnie“ pabendraudavo KGB, man prasitardavo, kad jų prašyta neviešinti ir neeksponuoti manęs, nes buvęs kalinys gali pakenkti Sąjūdžio ir tuometinės valdžios geriems santykiams. Teko nesiafišuojant pastovėti už nugarų, kad tik pokyčiai judėtų pirmyn. Kitu atveju, galėjau būti anksčiau laiko įvertintas kaip netinkamas jų numatytam „panaudojimui“ ir nieko nenuveikęs išmestas iš barščių. Kas ir įvyko 1992 m. pabaigoje, valant iš parlamento nepaklusniuosius.

Anuometinė AT atrodė solidžiai, jei vertintume išsimokslinimo lygį, užimamas pareigas ir žinomumą visuomenėje. Keliai į ją buvo labai įvairūs. Savaime suprantama, kad Persitvarkymo sąjūdžio sumanytojai apgalvojo, koks kontingentas galėtų įtakoti visuomenę, pakelti ją į manifestacijas, uždegti kalbomis ir įsiūbuoti nuotaikas. Tipinė Sąjūdžio taryba, priklausomai nuo vietovės ypatumų, atrodė panašiai: žinomiausi kūrybinės ir mokslo inteligentijos atstovai, darbininkas, žydas, rusas, vienas kitas žalias ar etnofolklorinis aktyvistas ir užpildas masuotei – įtakos agentūra naudojama reikiamu momentu vandeniui drumsti ir panikai kelti.

Buvau vienas iš tų, kurie aiškiai suprato, kas vyksta ir tikėjausi išnaudoti tą metą tautinio sąmoningumo gaivinimui, o jei pasisektų, ir tvirtesniam pasipriešinimui okupacijai organizuoti. Be to, keliant dideles bangas, visko sukontroliuoti nebuvo įmanoma, atsitikdavo visokiausių nukrypimų nuo perestroikos dirigentų suplanuotų veiksmų, atsirasdavo įdomių, viešumoje iki tol nematytų žmonių ir tame kelerių metų gaivališkame judėjime, išlaisvintų minčių fontanuose buvo tam tikro žavesio, kurio negali neprisiminti. Visa tai mums, sąjūdiečiams, nepertraukiamai tęsėsi iki pat kovo 11-osios vakaro.

I. G.: Tikriausiai puikiai atsimenate Akto pasirašymo momentą. Kokie jausmai, kokios mintys tuomet lydėjo?

V. P.: Žinote, per tuos 30 metų atmintyje susipynė tiek įvykių, kvapą gniaužiančių nutikimų, kad meluočiau tebejaučiąs tos dienos būseną. 1991-jų sausis perkirto pirmųjų Nepriklausomybės metų atmintį. Dabar mes matome save filmuotoje medžiagoje ir bandome prisiminti. Žinau tik tiek, kad visi tų dienų ir tų kelerių paskutiniųjų metų iki 1990-jų rinkimų į AT įvykiai buvo svarbūs, vieni su kitais susiję ir vieni iš kitų sekantys. Su kylančiais besipildančių vilčių ir į juodas pralaimėjimo bei nusivylimo duobes krentančiais jausmais. Kažkodėl šiandien nekalbama apie tai, kad iki paskutinės minutės, kol buvo paskelbti balsavimo rezultatai, niekas nežinojo ar pavyks. Ypač po to, kai kai kurie Sąjūdžio kandidatai netikėtai pradėjo agituoti už kompartijos kandidatą į AT pirmininkus. Gal KGB per savo agentūrą AT jau buvo apskaičiavusi apytikrį rezultatą, bet tie, kas nebuvo pašvęsti, jo net nujausti negalėjo. Negalėjo nujausti net ir eiliniai agentėliai, kas labai aiškiai matėsi iš jų pasimetimo. Jei lenkuojančios prastuomenės deputatai būtų žinoję kuo visa baigsis, niekada nebūtų susilaikę. Lenkuojančiųjų partinė diduomenė abejonių neturėjo. Dar kiti nebūtų veržęsi į Maskvą, neva labai skubiais reikalais, kurie iki šiol taip ir nepaaiškėjo. Treti kaip neraštingi nebūtų rašę savo balsavimo kortelėse ir „taip“, ir „ne“, nes nebuvo gavę paskutinės instrukcijos, kaip balsuoti. Bet dvi grupės užpildė balsavimo biuletenius ramiai: tie, kas buvo gavę nurodymą būti „nepriklausomybininkų“ pusėje, ir tie, kas buvo bešališkai už nepriklausomybę. Vėlesni 1991-ųjų sausio perversmo įvykiai tą aiškiai parodė. Ne taip seniai, berods, prieš porą metų B. Genzelis viešai prasitarė, kad komisijoje, dirbusioje su prisipažinusiais sovietinio saugumo agentais, po 1991 m. pučo buvo žinomas sąrašas tų AT deputatų, kurie kartu su jų šeimos nariais turėjo būti represuoti arba KGB rezervistų likviduoti. Nukrypstant nuo temos: tie sąrašai iki šios dienos nepaviešinti. Aš pats tik atsitiktinai 2007 m. sužinojau, kad esu Lietuvos Respublikos pavojingų valstybinių nusikaltėlių sąrašuose. Po netrumpo susirašinėjimo su vidaus reikalų ministru pavyko jį įtikinti, kad prieš 35 metus KGB nutraukta mano antisovietinė veikla nėra pavojinga nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Galų gale gavau to paties ministro raštą, patvirtinantį, kad esu išbrauktas iš to sąrašo ir paliktas ramybėje. Bet ar esu išbrauktas iš 75 metams įslaptintų kagėbistų planų ir sąrašų – visai nesu tikras. Nes nepaviešintas likviduotinų buvusiems ir būsimiems okupantams pavojingų asmenų ir jų šeimų narių sąrašas tebėra kaip ir veikiantis, neduodantis galimybės „tarybų valdžios priešams“ išvengti pavojaus. Tai kaip gali jaustis 30-aisiais Nepriklausomybės metais Lietuvoje partizanai, politiniai kaliniai ir jų artimieji?

Gal iš to, kad kai kuriems kitiems AT deputatams apie tuos sąrašus buvo žinoma, išplaukė jų paniška laikysena 1991 m. sausio dienomis? Išlikusiose nuotraukose nematome signatarų elgesio ir laikysenos krizinių momentų metu, bet panikos apraiškų būta labai ryškių. Todėl, nors visuomenei signatarai atrodo vieningi ir ryžtingi nepriklausomybininkai, mūsų pačių atmintyje vieni kitus matome daug spalvingiau.

Balsuodamas tą kovo 11-osios vakarą, žinojau, kad per artimiausias dienas reikės balsuoti ir dėl kitų svarbiausių valstybės išlikimą užtikrinančių įstatymų, kurie neabejotinai susikirs su okupantų planais ir tikslais. Kad nebeleisime imti savo vyrų į svetimos kariuomenės rekrūtus. Kad kursime savo kariuomenę, galinčią atsakyti jėga į jėgą. Turėdamas santykių su KGB patyrimą, beveik neabejojau, kad po tokių žingsnių visi už valstybės atkūrimą balsavę AT deputatai, greitai atsidursime KGB rūsiuose Vilniuje, Maskvoje ar dar kur toliau – už Uralo. Nežinojau tik vieno: kiek iš mūsų sugebės atlaikyti grasinimus ir kankinimus ir, ar Lietuva pakils mus paremti? Atsitiko taip, kad tokių išbandymų išvengėme. Pirmųjų metų konfrontacijos su SSSR neperaugo į tiesioginį susirėmimą, bet tarpusavio susirėmimai AT viduje vis stiprėjo. Prisimenu, kaip mus, kokią dešimtį „nesutaikomųjų“ deputatų AT pirmininko kabinete, jam nepavykus mūsų įtikinti, keli pakviesti „nuolankieji“ deputatai su ašaromis akyse įkalbinėjo balsuoti už moratoriumą nepriklausomybei. Mes atsakėme, kad tai tolygu Kovo 11-osios Akto atšaukimui, nes sustabdžius akto veikimą, belieka tik išvaikyti parlamentą ir teisiškai valdymą gali perimti SSSR be jokios galimybės mums pakartoti balsavimą. Metų pabaigoje destrukcija ir įtampos AT viduje jau buvo pasiekę virimo tašką. Gal to nesimatė iš išorės, bet prasidėjusi įžanga į Sausio perversmą užstojo 1990-ųjų vyksmus nuo politikos analitikų bei istorikų dėmesio.

I. G.: Praėjo 30 metų. Ar lūkesčiai pasiteisino, ar šiandien Lietuva tokia valstybė, kokią kūrėte 1990 metais? Kas pasisekė? Kas ne?

V. P.: Valstybę atkūrėme, Lietuvos – ne. Lietuvis šioje valstybėje yra paskutinėje vietoje. Ir kaip pilietis, ir kaip asmuo. Laisvės vėjo šitos valstybės burėse nėra. Laivą neša ne tautos valios ir siekių srovė.

Galime sakyti tiesiai, kad Lietuva kaip valstybė, kaip lietuvių tautos namai nepasisekė. Ji egzistuoja kaip administracinis vienetas tokiu pavadinimu, bet pats žodis neturi turinio. Šiame administraciniame vienete diskutuojama tik apie materialinio išgyvenimo ar pragyvenimo klausimus, o siekiamybė suvedama į „orų gyvenimą“, t. y. didesnį vartojimą, negu kaimynas gali sau leisti. Tada jaučiamės oriau ir pilnavertiškesni.

Ar galėjome ką geresnio sukurti? Dabar sakyčiau, kad ne. Nesant visuomenę jungiančios idėjos, neskiriant gėrio nuo blogio, neatsisakant bendrauti su akmenį užantyje nešiojančiais, atiduodant ar pigiai parduodant svetimiesiems ko pats negali apsėsti, išsiunčiant savo vaikus į prapultį degraduojančiose visuomenėse, puikiai žinant, kad tavo ir tavo tėvų kapai užžels be priežiūros, o įvairiaspalviai vaikaičiai jau nekalbės tavo kalba, ko dar gali norėti iš Tėvynės?

Prisidengiant kilnumo ir susitaikymo idėjomis, buvo prastumti Lietuvai kenksmingi ir pavojingi pilietybės, švietimo, kalbos, nuosavybės grąžinimo, privatizacijos, rinkimų ir t. t. įstatymai, kurie kaip uždelsto veikimo minos iki šiol tebeveikia mūsų kelyje į išsilaisvinimą. Iki šiol visuomenėje nesuvokta (tuo pačiu išduodant latvius ir estus), o kartais net ir pasididžiuojama aiškinant savo neišmanymą kaip toleranciją, kad vien tik pilietybės suteikimas kolonistams ilgam iškreipė ir taip nepatikimus balsavimų rezultatus bei lėmė mūsų atsilikimą nuo protingą kelią pasirinkusių kaimynų. Kaimynų, kurie būdami daug blogesnėje padėtyje negu mes, pasiekė geresnių rezultatų telkdami visuomenę ir tautą.

Labai sumaniai buvo pasinaudota ypač smarkiai intelektualiai nukentėjusiu sluoksniu – kalbininkais, iškeliant neišmanėlius į kalbos įstatymo kūrėjus, kai pats įstatymas pirmiausia turėjo būti politikų reikalas. Tas pats padaryta su švietimu. Lietuvos mokykla ugdo ne savo, bet keleto svetimų šalių piliečius, ir tuo viešai dar giriasi nepastebėdama kaimynų pašaipų. Sovietinės pedagogikos dvasia tebesklando lietuviakalbėse Lietuvos mokyklose ir visu pajėgumu ruošia emigrantus. Mokytojai maištauja dėl atlyginimų, bet niekas nekelia balso dėl mokymo turinio.

Sovietmetis, po trumpučio metus ar pusantrų trukusio atsikvėpimo, yra jau visiškai restauruotas ir vaĨdžios su „liaudies masėmis“ seniai sugrįžo į senąsias vėžes. Ir net keista matyti, kad po 1990-ųjų gimęs jaunimas įsijungia į senąją saviapgaulę, manydamas, kad ją atpūtė pažangūs Briuselio vėjai. Stebina, kad jaunoji karta priima okupacinio režimo taisykles, tebelaiko tiesų ir atvirą kalbėjimą blogu tonu, o atvirą melą ir nutylėjimus, vertina kaip profesionalią politiką ir aukštąją diplomatiją.

Tauta nespėjo subręsti. Per daug buvo nukentėjęs ir sunaikintas genofondas. Laisvų ir laisvai mąstančiųjų buvo tiek maža, kad jie negalėjo nustumti pečius surėmusios senosios sistemos nomenklatūros ir stoti prie atkurtos valstybės vairo, lemti jos politiką švietime, ūkio pertvarkoje, užsienio ir vidaus politikoje. Viltys, kad vakarai parems demokratines pertvarkas Rytų Europoje, išsisklaidė labai greitai. Apie tai, kas vyksta, perspėjo kolegos iš buvusiųjų Rytų bloko satelitinių šalių. Vakarams po savo sparnu reikėjo paklusniai valdomų šalių be jokių siurprizų, kokių galima būtų laukti iš tautinio išsivadavimo išaugintų vadų, ir jie pasirinko gerai apmokytus partnerius iš KGB struktūrų bei vietinio kompartinio elito nutautinamoms „masėms“ valdyti. Greitai juos priėmė į savo tarnybas, klubus ir ložes, suteikdami laisvę slopinti tautiškumą savosiose šalyse. Lietuvoje tai pavyko geriausiai. Turime pripažinti, kad nuo Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų mūsų tauta nukentėjo skaudžiausiai, o nuostoliai buvo ne vien tik kiekybiniai. Bendrąjį žemą žmogiško ir tautinio sąmoningumo lygį atspindi dabartinis politinis elitas. Nėra iš ko reikalauti to, ko juose nėra. Jie neturėjo galinčių išminties duoti tėvų, neturėjo tikras žinias teikiančios, pavyzdį rodančios ir žmogų ugdančios mokyklos. Jų dauguma išaugo mele, jie buria panašius į save ir atsitiktinai pasitaikantys atskiri atvejai, kaip sakoma, „pagados nedaro“.

Lietuvių istorinis santykis su katalikų Bažnyčia ir jos poveikis bei jos ryšys su tautinio išsivadavimo judėjimu yra atskira ir labai plati tema, todėl jos neliesiu, tik atkreipsiu dėmesį, kad tylaus susitaikymo su okupacija, rezignacijos, neaktyvaus kolaboravimo ir tikėjimo derinys vertas didesnio dėmesio, nes iš jo išplaukia ir šiandieninė mūsų visuomenės laikysena. Bažnyčia nutylėjo savo skaudulius ir problemas, tyli ir dėl tautos, savo kaimenės nykimo. Aukštieji hierarchai, tarsi, į mėnulį atvykę dairosi ir nežino kokia kalba kalbėti su čiabuviais. Iš Bažnyčios laikysenos nuo tradicijos nutolusi visuomenė suprato, kad galima taip ir toliau gyventi, laukti ateinančios „gerovės“ nesuvedus sąskaitų su sąžine.

Gaila, bet ko norėti: prieš karą turėjome tik 20 metų laisvės, o po to vėl 50 metų karo. Tautai subręsti reikia šimtmečių. Šviečiasi blogas scenarijus: kol suprasime, kas esame ir kur einame, mūsų čia jau nebebus. Belieka laukti stebuklo. Gal ir sulauksime, jei galų gale įtikėsime, kad esame išrinktoji tauta tarp kitų išrinktųjų tautų.

 I. G.: Etninių žemių lietuviai ne mažiau entuziastingai sutiko Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kaip visa Lietuva. Baltarusijos lietuviai tapo kitos valstybės piliečiais, jiems daug kas susikomplikavo, tačiau mums, Punsko ir Seinų krašto lietuviams, atsirado galimybė nevaržomai važiuoti į Lietuvą. Ryšiai atgijo. Sulaukėme rimtos paramos iš Lietuvos valstybės. Kaip Jūs vertinate Lietuvos politiką etninių žemių lietuvių atžvilgiu?

V. P.: Lietuva yra vi̇́ena, Lietuvos Respublika – kíta. Jų geografinės ribos skiriasi, o lietuvybė jas vienija. Jei Lietuvos Respublikoje nėra lietuviško turinio, tai gal greičiau užribių Lietuva gali jai padėti? Paribių Lietuva glaudžiasi prie kamieno ir turi bendrą šaknų sistemą. Deja, apie išeiviją to negalime pasakyti: šiais globalizmo laikais matome, kad ji yra nukirsta šaka ir jos likimas – tik laiko klausimas. Nes mūsų nevienija lietuvybė kaip tikėjimas. O vien tikėjimas „geresniu“ gyvenimu jau pražudė Lietuvai milijonus per praeitus šimtmečius ir dabar jau žudo antrąjį milijoną. Išeivija – tai gyvenimas iki nusigyvenimo.

Kartais atrodo, kad tautiečiai už LR sienų mūsų politikams yra kaip akmenukas bate. Jais domimasi tik dėl akių, kad nėra kaip jų išvengti ir dėl to, kad dėl simetrijos tenka mėgdžioti kaimynus, kurių laikysena sau priskiriamų mažumų atžvilgiu vis tiek mūsų politikams protu nesuvokiama.

Kartais atrodo, kad tautiečiai likę už valstybės ribų yra tyliai nugyvenami. Tol, kol neliks. Svarbu, kad tyliai. Todėl tokia ir globa. Kas dar karksi, tam pabersime lesalo. Rytų Lietuva, likusi Baltarusijos Respublikoje tyliai miršta. Lenkijos Respublikoje likę tautiečiai auga ir gyvena kitos istorinės, politinės kultūros bei tradicijos krašte, todėl jie nepalyginamai gyvybingesni. Bet viskas, net metalo atsparumas, turi ribas. Lietuvos Respublikos politinėse viršūnėse lietuvybės jau seniai neskauda. Laikas kapsi ir jūsų Suvalkų krašto lenkiškoje pusėje. Turėkite vilties ir pasitikėkite tik savo jėgomis. Iki šiol buvote puikus pavyzdys mūsų pusei, kaip gali ir turi gyventi laisvas lietuvis.

O praktinis mano patarimas toks: šita valdžia apie tautą ir jos likimą negalvoja, bet juda tada ir ten, kur reikalas spaudžia. Žinant ko konkrečiai reikia ir nuolatos spaudžiant, galima tikėtis veiksmų ir iš jų pusės.

I. G.: Prieš metus LR premjeras Saulius Skvernelis pasiūlė sukurti etninių žemių lietuvių paramos strategiją, šiuo metu, atrodo, atsisakyta šio sumanymo. Kaip manote, ar tai būtų naudinga?

V. P.: Negaliu nieko pasakyti apie tuos reikalus spendžiančius žmones ir jų sumanymus, nes jų nepažįstu. Nežinau jų išsilavinimo ar įsigilinimo į problemas laipsnio. Mano nuomonės niekas niekada nėra klausęs. Niekada nesu girdėjęs jų diskusijų už Lietuvos Respublikos sienų likusios Lietuvos klausimais. Anuomet, kaip žinantis padėtį abipus Lietuvos valstybės sienų, buvau Sąjūdžio ir AT tais reikalais užsiimančių komisijų narys. Todėl žinau, kas dešimtmečiais patarinėjo tautiečių (ir kitų mažumų!) klausimais visiems mūsų „pirmiesiems“. Tačiau tai buvo ne mano rato, o dabar ir ne mano laiko žmonės.

I. G.: Po 30 metų Nepriklausomos Lietuvos susiduriama su, sakyčiau, netikėtais ir nesuprantamais kai kurių politikų veiksmais, ypač pastaruoju metu vykstančios diskusijos ir veiksmai, susiję su buvusio Lietuvos diplomato Kazio Škirpos atminimu, kelia nusistebėjimą. Štai Vilniuje K. Škirpos alėja pervadinama Trispalvės alėja, mokytoja, stovėjusi su trispalve suimama. Kaip tokie dalykai įmanomi Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip Jūs tai vertinate?

V. P.: Kaip vertinu, gal nusakysiu keliais pavyzdžiais. Jau 2013 metais Kovo 11-osios eiseną lydėjo iki dantų ginkluoti, pėsti, raiti ir važiuoti policininkai, pasiruošę visą savo techniką panaudoti prieš taikią tautinę eiseną ir jos priekyje einančius Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarus. Tada pajutome ir supratome, kad mūsų vilčių ir idėjų laikas jau baigėsi. Atėjo nauji žmonės ir būsime varomi kitu keliu. Nuo to meto aiškiai pajutome, kad laikui bėgant, nepastebimi buvę sovietmečio pasipriešinimo dalyviai tapo disidentais ir jau gali būti jais vadinami tikrąja to žodžio prasme. O buvę kolaborantai ir kagėbistai galutinai perėmė valdžios vadžias į savo rankas ir pasiskelbė tautos vedliais. Tam jie šimtui metų įslaptino savo veiklą, ryšius ir biografijas. Nes jų „įdirbis“, kaip sakydavo p. Prunskienė, už kurį jie dabar gauna rentas, pensijas ir apdovanojimus, apima ne tik 75 metus po, bet ir ketvirtį amžiaus iki 1990-jų.

Turiu su kuo šią Vilniaus valdžios (su tyliu visų aukštųjų valdžių rūmų pritarimu) akciją palyginti. 1983 metais, keli autobusai keliautojų, aplankę Dariaus ir Girėno gimtines Žemaitijoje, sustojome Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose prie Karių kapų, kuriuose buvo perlaidoti mūsų didvyriai lakūnai. Arti šimto žmonių būrys padėjo gėlių, uždegė žvakutes ir kažkas pradėjo deklamuoti eiles. Jį pertraukė kažkoks iš pašalės priėjęs vyriškis, pareiškęs, kad žvakių deginti, kalbų sakyti čia negalima. Visiems pritilus, paklausiau, kas jis toks. Pareiškė, kad yra iš KGB. Atsakiau, kad čia yra kapinės, kad KGB čia nekomanduoja ir pasiūliau eiti šalin, jei nenori tyliai stebėti. Jis atsitraukė, žmonės atsipalaidavo ir toliau skaitė eiles. Pasibaigus minėjimui, einant pro kapinių vartus prie manęs prišoko keli vyrukai, užsuko rankas ir įstūmė į šalia stovėjusį „gaziką“. Greitai atvedė dar vieną, bandžiusį mano suėmimą nufotografuoti. Nuvežė į Kauno KGB ir pasodino prie durų „prinokti“. Gal jie blogai apskaičiavo, bet man davė laiko instruktuoti „kolegą“, kaip laikytis ir ką sakyti tardomam. Po to, aišku, nusivedę po vieną, ilgokai gąsdino, grasino, bet staiga netikėtai pareiškė, kad galiu eiti namo. Išėjęs iš tardytojo kabineto nustebau: vestibiulis ir koridorius buvo pilnas žmonių „iš gatvės“. Pasirodo, mūsų kelionės bičiuliai, susėdę į autobusus atvažiavo prie KGB ir suėję reikalavo pasimatyti su suimtaisiais, sakydami, kad jokio nusikaltimo nebuvo, o kagėbistą be uniformos palaikė paprastu pagėrusiu praeiviu. Palaukėme, kol paleis antrąjį suimtąjį, ir visu būriu išėjome iš KGB lauk. Buvo keistas jausmas, taip iškart būti paleistam ir, turbūt, pirmasis toks įvykis pokario istorijoje su nepabūgusių piliečių masuote.

Visokių klausimų ir palyginimų kyla, kai Lietuvos sostinės širdyje keturi valdiški ekipažai užpuola keturis Trispalvės alėjoje su Lietuvos trispalve taikiai stovinčius asmenis. Gal Vilniaus valdžia norėdama paniekinti 1919-aisiais mūsų vėliavą iškėlusius vyrus ir jų vadą, pervadindama gatvę visai ne Lietuvos trispalvę turėjo minty?

Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei šiandien laisvi piliečiai pasiųstų taip pat, kaip anuomet šalin tą patį milicininką ar kagėbistą, tik jau Lietuvos Respublikos tarnyboje ir jos vardu reikalaujantį skirstytis ar aiškintis dėl ko jie vaikšto gatve? Tarnybų braižas tai tas pats. O visuomenė ar pasikeitė?

Įdomu, ką jie darytų, jei ten būtų stovėję ne tie keli žmonės? Gal iš tiesų su Lietuvos trispalve reikia vaikščioti ne po keturis, o po keturis ar keturiasdešimt tūkstančių?

I. G.: Kaip Jūs vertinate Lietuvos istorinės atminties politiką?

V. P.: Nei vertinti, nei nevertinti Lietuvos istorinės atminties ir, apskritai, politikos neturiu galimybės, nes jau 20 metų aš, kaip eilinis pilietis, tik stebiu tai, kas vyksta išorėje, bet tų vyksmų ištakos man neprieinamos…

Matau Lietuvoje besiskleidžiančią Lenkijos, Rusijos ir net Vokietijos (neaišku, ar ne tos pačios Rusijos stimuliuojamą) istorinės atminties politiką. Iš Lietuvos pusės matomi tik ją griaunantys. Vieni kūjais daužo paminklines lentas, kiti universitetuose nuodija jaunimo protą. Tiems suteikta visiška išraiškos laisvė. Ta negausi, tarsi, pasamdyta grupė draugų, kurių pavardes visi žino, yra agresyviai uzurpavusi viešąją erdvę ir kaip šakalai puola istorinę atmintį žadinančią ar palaikančią iniciatyvą. Nepastebiu, kad kas daugiau iš politinių „elitų“ viešai istorinės atminties tema kalbėtų ir bent kokias aiškiai suformuluotas mintis reikštų. Jei ir veblenama, tai be jokio ryšio.

Be jokios oficialios politikos įsikišimo, daugiausia jaunimo iniciatyva, kyla panašūs judėjimai, kokiuose mes dalyvavome septintajame XX a. dešimtmetyje. Tai rodo ateinantį pavasarį į tautos istorinės atminties laukus. Gal kiek vėluojantį, nes prisimenančiųjų vis mažiau. Todėl ir įslaptintai agentūrai pavojus sumažėjęs. Iki tiek, kad žinomas KGB agentas leidžia sau prie atkurtos žeminės jauniems žygeiviams paskaityti paskaitą apie partizanų kovas. Tuo pačiu oficialiųjų atminties kuruotojų pastangos nukreiptos dėmesiui palaikyti ties jau nutolusiu laikotarpiu, bet visiškai ignoruojama pasipriešinimo istorija nuo ginkluotosios kovos pabaigos iki atgimimo. Laukiama, kol ir šie liudininkai išeis.

I. G.: Viena skausmingiausių šiandienos Lietuvos problemų – emigracijos mastai. Kaip manote, kas lemia tokią masišką emigraciją iš Lietuvos? Ar buvo galima to išvengti?

V. P.: Priežastis labai aiški: jau kelis dešimtmečius tikslingai stimuliuojamas nusivylimas. Tyčinis išvarymas. Lietuvių tautos orumo niekinimas, bendruomeniškumo naikinimas, vulgari teisėsaugos imitacija, visiškas teisingumo nebuvimas teisingumo sistemoje, prieš asmens saugumą ir laisvę, tautiškumą, tautos vertybes puoselėjančius asmenis nukreipto represinio režimo stiprinimas. Atviras tautos ūkio grobimo iš užsienio skatinimas, monopolistų globa ir visuotinis vidutinio bei smulkaus lietuviško verslo žlugdymas. Ne vien duoną atimant, o prasmingą gyvenimą Lietuvoje darant nepakeliamu bandoma atlaisvinti kol kas dar švarią ir gražią teritoriją.

Ar tauta to pati nusipelnė? Juk po Nepriklausomybės paskelbimo sutiko su viskuo, kas jai buvo daroma. Laukė, kad kažkas iš pašalės atneš gerovę ir teisybę. Bet pamiršo, kad neatsiskaičius su praeitimi ir jos nusikaltimais ateities nebūna. Kol laukė, ne lašas po lašo, o labai intensyviai vyko senosios sistemos restauracija. Įslaptinus senąją KGB agentūrą visam šimtmečiui beliko juos įterpti į teisėtvarką, teisėsaugą, saugumą, kariuomenę, mokslo ir kultūros įstaigas, verslą, diplomatiją ir tokioje aplinkoje laisvam, nesusijusiam su interesų gaujomis, žmogui bei jo veiklai vietos nebelieka. Pavienis laisvas žmogus negali kovoti su sistema, todėl jis pasitraukia į šalį – pasirenka vidinę ar išorinę emigraciją.

I. G.: Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuvių tautai trisdešimtmečio proga?

V. P.: Linkiu, kad kiekviena nauja lietuvių karta išaugintų savo vaikuose meilę Tėvynei, savai kalbai, kultūrai, išugdytų pareigą begalinių protėvių kartų statytiems Tautos namams – savo Valstybei kaip tvirtovei ginančiai mūsų šeimas ir kiekvieną iš mūsų – toliau statyti ir globoti. Be lietuvių niekas daugiau Lietuvos nesukurs ir neišsaugos. Kiekviena lietuvių karta turi supilti savo piliakalnius. Materialius ir dvasinius. Ir perduoti ateinantiems.