„Geležinės uždangos” likučiai Lietuvos-Lenkijos pasienyje

Petras Maksimavičius

Straipsnio pavadinimą galite suprasti arba aiškinti taip, kaip Jums labiau patinka. Tai gali būti kelios nepriklausomybės pasienyje arba (vienos) nepriklausomybės pasienis. Manau, kad tiek vienas, tiek kitas apibūdinimas mūsų kraštui gali būti tinkamas. Nerašysiu apie 1918 ar 1990 metų istorinius įvykius. Daugiau ar mažiau apie tai žinome. Informacijos daug ir ji nesunkiai pasiekiama.

Pamąstyti apie įvairius nepriklausomybės simbolius paskatino dvi šventės – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Jos skirtingos, bet kartu kai kuriais aspektais labai panašios. 1918-ieji ir 1990-ieji tapo reikšmingų pokyčių, kurie vyko Lietuvoje ir šalia jos, kulminacija.

Nuo neatmenamų laikų žmonės ieškojo įvairių simbolių, kuriais apibūdindavo savo siekius, išreikšdavo emocijas, parodydavo vertybes, kuriomis jie vadovaujasi. Tai būdinga tiek individams, tiek bendruomenėms ar dar platesniems dariniams, tarkime –  tautoms. Tokia jau žmogaus prigimtis. Jis ieško prasmės tame, ką daro, arba įvairiais simboliais pateisina savo sprendimus. Taigi, vieni stato tikrus arba „nematomus tiltus“, kiti įtvirtina arba ardo sienas, dar kiti ieško atsakymo, kodėl taip, o ne kitaip pakrypo žmonių ar tautų likimai. Tokių simbolių daug atrandame taip pat pas mus, Seinų–Punsko–Suvalkų krašte. Tai natūralu, kadangi visą gyvenimą gyvename „pasienyje“. „Pasienis“ neturi reikšti nuošalios vietos ar užkampio. Jis gali suteikti daugiau kūrybinės energijos, naujų patirčių. Kita vertus, norėdami išsaugoti savo tapatybę ir nevirsti mitologiniu, neaiškios kilmės „pasienio žmogumi“, turime dėti daugiau pastangų, nuolatos tobulėti, jausti ryšį su praeitimi ir bandyti ją ne tik suprasti, bet iš jos ir pasimokyti. Tai galima apibudinti jau seniai vieno Lenkijos valdininko išsakytu teiginiu: „…niekas Jums niekada nežadėjo, jog būti Lenkijos lietuviu bus lengva“. Tai tiesa. Noras ir sąmoningas siekis būti Lenkijos lietuviu kartais sukelia nepatogumų, tačiau tokio apsisprendimo teigiamų padarinių daug daugiau. Nevardysiu jų, kadangi nepakaktų „Aušros“ puslapių. Pakanka vien priminti, kad tie, kurie gyvendami Lenkijoje apsisprendžia saugoti savo lietuvišką tapatybę, neišvengiamai turi daugiau dirbti ir mokytis, dažniau dalyvauti visuomeninėje veikloje, skirti savo laiką vienai ar kitai idėjai įgyvendinti, daugiau dėmesio kreipti vaikų auklėjimui ir mokslinimui, domėtis praeitimi arba susigrąžindami tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose lietuvišką pavardę pratinti kaimynus prie lietuviško jos skambesio. Ar tai blogai? Tai pozityviai veikia žmogaus gyvenimą, padaro jį prasmingesnį. Juk kiekvienas siekiame su(p)rasti gyvenimo prasmę.

Mes jau daugiau kaip šimtą metų gyvename Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Todėl abiejų valstybių poveikis mūsų gyvenimui buvo ir yra unikalus. Po 1918 m. greit atsidūrėme už demarkacijos, laikinai žymėjusios Lietuvos ir Lenkijos sieną, linijos. Buvo kelios demarkacijos linijos, ir nė viena jų tada netapo oficiali, pripažinta Lietuvos ir Lenkijos valstybine siena. Linijos buvo brėžiamos siekiant sutaikyti Lietuvą ir Lenkiją, sustabdyti karo veiksmus. Tačiau, demarkacijos linijos nesukliudė Lenkijai prisijungti Vilniaus kraštą ir neišsprendė daugelio kitų problemų, taip pat tų, kurios ligi šiol jaučiamos mūsų krašte. Atvirkščiai, 1919–1920 metų įvykiai komplikavo abiejų valstybių ir tautų santykius šimtmečiams. Gal kai kam nuskambės keistai, tačiau man atrodo, jog praėjus šimtui metų, tie įvykiai labiau kamuoja Seinų krašte gyvenančius lenkus, nei lietuvius. Todėl, kad šio krašto lietuviai XX a. pradžios negandas skaudžiai išgyveno tarpukario laikotarpiu ir šiandien jiems tai jau nekelia didesnių emocijų. Tuo tarpu Seinuose vis dar atgimsta raginimai – nesitraukti nė žingsnio ir garsiai sakyti, kad Seinai – lenkiškas miestas. Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto mokslininkė Svetlana Červonnaja (Swietłana Czerwonnaja) atkreipia dėmesį, kad 1919 m. vadinamojo „Seinų sukilimo“ minėjimai labai specifiniai. Pasak jos, siekiama ne tiek pagerbti to meto įvykių aukas ir didvyrius, kiek įvardyti priešus. Minėjimai primena „pergalės“ paradus. Mokslininkė stebisi tokiais scenarijais ir svarsto, kaip jų metu jaučiasi vietos lietuviai. „(…) Tais priešais čia buvo ne kitų planetų gyventojai, grobikai, užsieniečiai, ateiviai, bet šios žemės gyventojai lietuviai, autochtonai, tos pačios šalies piliečiai, tačiau kitaip matantys krašto istorinę praeitį ir kitaip įsivaizduojantys jos ateitį. Jiems ši žemė buvo lietuviška“ (Czerwonnaja S. Pogranicze litewskie (Sejny-Puńsk): problemy stare i nowe. Polskie pogranicza w procesie przemian. Wałbrzych, 2011. T. II. S. 122–123).

Tiesa, nors tarpukario laikotarpiu pasienyje gyvenimas buvo sunkus, demarkacijos linija dar nereiškė „geležinės uždangos“, kurios ypatumus po kelių dešimtmečių čia gyvenantiems lietuviams teko patirti.

Demarkacijos linija buvo žymima užakėtu žemės ruožu, žiemą kartais ją žymėdavo ir šiaudais. Abipus demarkacijos linijos gyvenantys žmonės vis dėlto bendraudavo su kitapus likusiais giminėmis, šeimos nariais. Kai kurie užsiimdavo ir kontrabanda. Jauni vyrai sienos dažnai visai nepaisė ir vakarais traukdavo jau seniai pramintais takais per sieną į gretimų kaimų šokius. Nors 1920–1938 m. Lietuva ir Lenkija nepalaikė diplomatinių santykių, bet buvo minimalus mažasis pasienio susisiekimas. Kai kurie gyventojai turėjo žemės (ganyklų, ariamų laukų) kitapus sienos. Tačiau šis laikotarpis nebuvo palankus šio krašto lietuviams. Demarkacijos linija reiškė spartėjantį nutautėjimą, švietėjiško ir kultūrinio gyvenimo saulėlydį. Nepriklausomos Lietuvos pasiekimai švietime, kultūroje, moksle ar sporte lengvai neprasiskverbdavo į šį pasienį. Lietuviai turėjo išmokti gyventi tautinės mažumos sąlygomis.

Prasidėjusi Lietuvos sovietinė okupacija dar labiau pablogino čia gyvenančių lietuvių padėtį. Ne tik nusileido „geležinė uždanga“, bet tarpukaryje Lenkijos vykdomą tautinių mažumų nutautinimo politiką pakeitė kita, ne mažiau skaudi lietuviams. Lenkija prarado savarankiškumą ir tai nieko gero nežadėjo taip pat lietuviams. Buvo metas, kada Lenkijos komunistų partijos funkcionieriai ir Bažnyčios hierarchai „lenktyniaudavo“ tarpusavyje, kurie labiau ir skaudžiau apribos lietuvių norus jaustis lietuviais. Tai daug pasako apie ano meto realijas. Slinko dešimtmečiai, o „geležinė siena“ buvo nepajudinama. Atsimenu, kaip kelis kartus per metus į mano gimtąjį Rakelijos kaimą nuo akylai saugomos okupuotos Lietuvos sienos pusės ateidavo „pabėgėliai“ ir vietos lietuvių prašydavo „pagalbos“. Žinoma, gyventojams tai nebuvo naujiena. Jie žinodavo, kad tai eilinės Lenkijos pasieniečių ir kitų specialiųjų tarnybų pratybos, kuriomis siekta patikrinti vietos gyventojų lojalumą socialistinei Lenkijai.

Gyvenimas pasienyje formavo mūsų pasaulėžiūrą, santykį su Lietuva ir kaimynais. Kitaip ir negalėjo būti. Kai viduramžiais jotvingiai per Seinus tekančią upę pavadino „Seina“, matyt net negalvojo, kad praėjus šimtmečiams, žodis „siena“ bus kertinis šio krašto gyventojams. „Siena“ visai neturi turėti neigiamos reikšmės. Siena gali atskirti, tačiau taip pat gali ir saugoti. Jau mano minėta mokslininkė S. Červonnaja Punską vadina „mažuoju lietuvišku Paryžiumi“. Todėl, kad ilgiems dešimtmečiams punskiečiai atsidūrė specifinėje padėtyje. Tasai pasienis ir aplink juos įtvirtintos įvairios sienos nulėmė šios gyvenvietės raidą – ekonominį, kultūrinį, religinį, tautinį gyvenimą. Jau vėl nebeliko aiškiai matomų sienų. Taigi, ar pavyks Punskui minėtą vardą išsaugoti?

1990 m. kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasikeitė taip pat mūsų gyvenimas. Lygindamas tai, kas buvo anksčiau, noriu tik pasakyti, kad Lenkijos lietuviai šiandien išgyvena savo „aukso amžių“. Tikriausiai man prieštarausite sakydami, jog labai nutautėjome, o „aukso amžius“ galutinai nugrimzdo užmarštin kartu su Seinų kunigų seminarijos likvidavimu, „Šaltinio“ leidyklos iš Seinų iškėlimu, „Žiburio“ gimnazijos Seinuose uždarymu 1920 m., ar tuomet, kai Punskas neteko klebono Motiejaus Simonaičio. Tai buvo kiti laikai. Mano galva, neturėtumėm pavydėti ano meto lietuviams turėtų švietimo įstaigų, išleistų knygų kiekio, parašytų eilėraščių ir romanų ar ryšių su ano meto svarbiais kultūros ar politikos centrais, kokiais antai buvo Kaunas, Vilnius, Varšuva, Marijampolė… Šiandien mes visa tai ir daug daugiau turime, nei ano meto lietuviai. Tik nuo mūsų pačių darbštumo ir sumanumo priklauso, kaip ilgai išliksime lietuviai ir kaip saugosime savo nepriklausomybes.