Janina Macukonienė

Janina Macukonienė

Taip žaismingai buvo pavadinta internete paskelbta filmuota medžiaga, kur istorikai kalbėjo apie Kazimiero Prapuolenio knygą „Romos užrašai“, kurią, pagal autoriaus dienoraštį, rašytą daugiausia Romoje 1916–1921 m., sudarė, taip pat įžangą ir komentarus parašė Remigijus Misiūnas. Ją 2009 m. išleido Vilniuje leidykla „Bonus Animus“. Ta knyga prieš kelis mėnesius su kitomis dovanotomis pateko į „Žiburio“ mokyklos biblioteką. Apsidžiaugiau, kad gavome naujos medžiagos apie Seinuose leisto „Šaltinio“ redaktorių, o tuo pačiu ir apie miestą, tačiau peržvelgusi ir nedaug suradusi informacijos apie K. Prapuolenio gyvenimo Seinuose laikotarpį (nuo 1904 gegužės iki 1909 m.), knygą atidėjau į šalį. Tik „nuo koronaviruso“ gavusi daug papildomo laisvo laiko ryžausi visą gana storą (266 p.) knygą įdėmiai perskaityti ir pasidalyti su „Aušros“ skaitytojais savo įžvalgomis, taip pat supažindinti plačiau su šiuo kilniu, labai nusipelniusiu Lietuvai, bet, sprendžiant iš „Užrašų“, kiek kontroversišku žmogumi. K. Prapuolenis buvo labai gabus, geras, pripažintas diplomatas. Savo diplomatiniais gebėjimais daug laimėjo besikuriančiai Lietuvai, tačiau dienoraštį jis rašė sau, ir jame nėra jokios diplomatijos, o tik sodria kalba išreiškiami jausmai, kuriuos patirdavo besigrumdamas dėl lietuvių reikalų su lenkais ar aplenkėjusiais lietuviais.

Pagal knygos sudarytoją, K. Prapuolenis buvo neteisėtai primirštas ir, nors tarpukariu nepriklausomos Lietuvos apdovanotas Gedimino ir Vytauto ordinais, gavęs knygnešio premiją, nepagerbtas taip, kaip derėtų pagerbti veikėją, vertą tautos patriarcho vardo (taip jį vadino, pvz., amžininkas Juozas Keliuotis). Tai įvyko dalinai dėl to, kad 1921 m. Vilniuje lenkai konfiskavo K. Prapuolenio archyvus ir kitus daiktus, kuriuos jis išsiuntė į Kauną, grįždamas į tėvynę iš Romos. Sukauptą medžiagą pats autorius dar planavo panaudoti įvairiems darbams, tačiau ji buvo neprieinama pačiam autoriui, o po jo mirties 1935 m. ir kitiems lietuviams tiek užimtame Vilniuje, tiek sovietų valdomoje Lietuvoje. Taigi galima teigti, kad Prapuolenis mūsų kartai naujai „atrastas“, nors išsami jo biografija dar neparašyta.

kun. Kazimieras Prapuolenis

Būsimas kunigas gimė 1858 m. kovo 1 d. Lauckiemyje, Naumiesčio parapijoje (dabar Vilkaviškio raj.). Tėvas buvo aplinkinių dvarų urėdas, kalbėjo lenkiškai ir, K. Prapuolenio bendraamžio teigimu, „niekino lietuvių kalbą“, motina buvo Mažosios Lietuvos prūsaitė (gal lietuvė) ir kalbėjo savo vokiečių tarme. Dar namuose Kazimieras išmoko lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas. Turėjo seserį Barborą, kuri minima „Romos užrašuose“ – jam ten esant Šv. Stanislovo bažnyčios klebonu, sesuo buvo jo šeimininkė, ir brolį Joną, kurio dukra Zosė „Peterburge mokėsi dantiste“. Daugiau apie šeimą informacijos neaptikau. 1870–1876 m. K. Prapuolenis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur susipažino su Vincu Kudirka ir kitais žymiais lietuvių visuomenės veikėjais. Baigęs šešias klases, pagal tėvų valią stojo į Varšuvos kunigų seminariją, tačiau neilgai ten pabuvęs jau 1877 m. išstojo ir pora metų mokė vieno Varšuvos gubernijos dvaro vaikus, kad užsidirbtų studijoms užsienyje. Teigiama, kad paliko Varšuvos kunigų seminariją, nes negalėjo pakęsti lenkų tyčiojimosi iš lietuvių. Sužinojęs, kad Sankt Peterburge atidaryta kunigų seminarija ir skiriamos stipendijos, 1878 m. nuvyko į Rusijos sostinę ir buvo priimtas į II kursą. Baigęs labai gerais rezultatais 1881 m. įstojo į ten pat esančią dvasinę akademiją. Akademijoje, kaip ir seminarijoje, dar vyravo lenkiška dvasia, tačiau K. Prapuolenio kurse jau pradėjo reikštis lietuvių tautinio atgimimo daigai. Čia galutinai susiformavo jo, kaip besąlygiško kovotojo už lietuvybę, asmenybė. Prie to prisidėjo akademijoje perskaityta K. Skirmuntaitės „Lietuvos istorija“ (parašyta lenkų kalba), bendravimas su A. Dambrausku-Jakštu ir susibūręs lietuvių klierikų būrelis, kuris maždaug kaip Seinų kunigų seminarijoje nuolat konfliktavo su šovinistiškai nusiteikusiais lenkais. Kaip teigia R. Misiūnas – „Antra šio pasirinkimo [stoti lietuvių pusėje] priežastis – lietuvių persekiojimai ir lenkų šovinizmas.“

Pagarsėjęs kaip stropus ir talentingas studentas, 1886 m. K. Prapuolenis baigė akademiją šv. teologijos kandidato laipsniu ir iškart buvo paskirtas Mogiliovo–Petrapilio arkivyskupo Aleksandro Gintauto kapelionu ir jo raštinės sekretoriaus padėjėju. Tokiu būdu iškart atsidūrė tuometinės Rusijos imperijos katalikų dvasininkijos aukštuomenėje. Po trejų metų jis jau ėjo arkivyskupo sekretoriaus pareigas ir išbuvo juo penkiolika metų, vadovaudamas A. Gintauto, vėliau arkivyskupų Simono Kozlovskio, Boleslovo Klopotovskio, laikinai valdžiusių metropoliją prelatų Apolinaro Daugėlos ir Stepono Denisevičiaus bei vyskupo K. Niedzialkovskio raštinėms. A. Dambrauskas-Jakštas teigė: „Būdamas tokioje įtakingoje vietoje kun. Kazimieras mokėjo savo šefams įtikti ir juos visiškai patenkinti, o drauge su Tikybos Departamentu gerus diplomatinius santykius palaikyti.“

Šie Prapuolenio gebėjimai ir aukšta pozicija padėjo lietuvių tikintiesiems pasiekti nemažai laimėjimų. Pirmiausia jis pradėjo lietuviškai klausyti išpažinčių ir pirmasis pasakė lietuviškus pamokslus Jamburge ir Narvoje. Su kitais lietuvių inteligentais 1889 m. išrūpino iš prel. A. Daugėlos leidimą sakyti lietuviškus pamokslus Šv. Kotrynos bažnyčioje, 1896 m. lietuviški pamokslai ir giesmės buvo įvestos ir Sankt Peterburgo katedroje, o Prapuolenis čia per Visus šventuosius pasakė pirmą lietuvišką pamokslą. „[…] sunku suvokti, kiek pasiaukojimo ir jėgų galėjo pareikalauti kova už tokį elementarų dalyką, kaip pamaldos lietuvių kalba katalikiškoje Sankt-Peterburgo bažnyčioje ir kokį didžiulį poveikį jos turėjo vietos lietuviams.“ (R. Misiūnas)

Gyvendamas Peterburge, Prapuolenis prisidėjo ir prie kovos dėl lietuvių kalbos vartojimo Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. Manoma, kad šiuo reikalu parašė raštą Vilniaus vyskupui Steponui Zveravičiui, kurį, be jo, pasirašė dvasinės akademijos profesoriai K. Jaunius, J. Mačiulis-Maironis, Seinų kapitulos prelatas Juozapas Antanavičius ir kiti aukšti dvasininkai. Buvo prašoma pridėtinių maldų ir pamokslų lietuvių kalba, kaip yra Peterburgo metropolijos bažnyčiose. Tikslas dalinai pasiektas – Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje nuo 1901 m. tapo lietuvybės centru. Šie Prapuolenio žygdarbiai turėjo, žinoma, neigiamų pasekmių jam pačiam: „Darbai, dėl kurių K. Prapuolenis kaip Mogiliovo arkivyskupo sekretorius, metų metus buvo lenkų skundžiamas jo darbdaviams priminė kovas su vėjo malūnais.“ Kai 1904 m. arkivyskupo vietą turėjo užimti grafas J. Šembekas, lenkai skundais pasiekė tikslą ir iš sekretoriaus pareigų K. Prapuolenis buvo atleistas. Rusų valdžia jo ilgametį darbą įvertino ir skyrė 200 rublių per mėnesį pensiją bei apdovanojo Šv. Stanislovo pirmojo laipsnio ordinu. Tuometinio gero draugo prel. Antanavičiaus kvietimu K. Prapuolenis išvyko į Seinus. Vėlesniuose savo prisiminimuose taip komentuoja tą savo gyvenimo įvykį: „10 gegužės 1904 Šembeko atstatytas iš sekretorystės ir kitų Petrapylės priedermių, išvažiavau iš Petrapylės. Vasarą perbuvau pas kunigą Michalkevičių (tuomet dar geriausiąjį mano prietelį) Minske. Per Šv. Mykolą tais pačiais metais atvažiavau į Seinus, kur pergyvenau ligi 16 liepos 1909 m. […] Turiu stebėtiną laimę – atsiskirti su žmonėmis, kurie, kaip rodydavosi, buvo mano prieteliai, bet galutinai tik naudojosi manimi savo reikalams. Toksai buvo ir Antanavičius. Pakol buvau jam reikalingas kaipo gerai mokantis rusų kalbą ir turintis pažintį su gera marke pas rusų valdžią, šokinėjo apie mane kaip įmanydams. Kuomet gi ačiū mano patarimams ir raštams išgavo iš Vatikano pinigų konsistorijos namams, bažnyčios ir seminarijos pataisymui, tai persimainius laikams pasirodė, kad aš kaip jau nereikalingas – ir ėmė man, prastai sakant, „špygomis badyti į panosę“. Nenorėdamas atvirai susipykti aš jam pasakiau: „Dėde (taip jį vadindavau), kam manes pykti, velyk atsisveikinova“. Jisai sutiko, ir aš išvažiavau. Dabar antrieji metai gyvenu Kaune.“

Santykiai su J. Antanavičium pablogėjo dėl to, kad šis nuolaidžiavo lenkams, o Prapuolenis siekė įvesti Seinuose lietuviškas pamaldas ir kitais būdais plėtė lietuvišką veiklą. Apie Antanavičiaus antilietuviškus veiksmus Seinų kunigų seminarijoje, o vėliau jo bendradarbiavimą su labai priešiškai lietuvių atžvilgiu nusistačiusiu R. Jalbžykovskiu „Aušroje“ buvo jau nemažai rašyta. Tai matė K. Prapuolenis ir negalėjo būti abejingas. Manoma, kad jis A. Dambrausko-Jakšto redaguojamam satyriniam laikraštyje „Garnys“ ėmė skelbti straipsnius prieš J. Antanavičių. Tuo aiškinamas galutinis K. Prapuolenio sprendimas palikti Seinus: „[…] todėl jis, supratęs, kad peržengė ribas, 1909 m. išsikraustė iš Seinų“.

Nedaug galima iš užrašų sužinoti apie konkrečią K. Prapuolenio veiklą Seinuose, nes čia gyvendamas jis dienoraščio nerašė, tik vėlesniuose užrašuose kartais Seinus prisimindavo, komentuodamas panašaus pobūdžio įvykius Kaune ar Romoje. Iš kitų šaltinių žinoma, kad 1906 m. kovo 31 d. pradėjus leisti Seinuose „Šaltinį“, K. Prapuolenis redagavo 3 pirmus numerius. Be abejo, kunigas daug prisidėjo ir prie spaustuvės organizavimo. Jis, kaip turintis daugiau įtakos rusų valdžios sferose, taip pat pasirašinėjo „Šaltinį“ kaip oficialus leidėjas ir redaktorius, nors nuo 4 nr. leidinio atsakingasis redaktorius buvo J. Laukaitis. K. Prapuolenis, dar gyvendamas Petrapilyje, dėjo pastangas dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Jis įrodė, kad tokio turinio įstatymas nebuvo Dūmos patvirtintas. Dėl to vėliau aktyviai dalyvavo tą spaudą organizuojant, redaguojant ir rašant straipsnius. Jis 1908 m. daug prisidėjo prie kunigams skirto mėnesinio laikraščio „Vadovas“ įsteigimo ir jo leidimo Seinuose. Čia gyvendamas taip pat aktyviai skelbė straipsnius kitur leidžiamuose periodiniuose leidiniuose: „Lietuvių laikraštyje“, „Draugijoje“, „Viltyje“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvyje“. Juos pasirašinėdavo įvairiais slapyvardžiais: Kunigas, Apysenis, Bylaitis, Byla ir kt. Gyvendamas Seinuose, K. Prapuolenis pradėjo rinkti medžiagą Lietuvos bažnyčių istorijai, ir ja remdamasis, jau gyvendamas Kaune, lenkų kalba išleido knygelę „Polscy Apostolowie Litwy“, kurioje analizavo, kaip lenkai naudojasi Katalikų bažnyčia, siekdami Lietuvoje savo politinių tikslų. Šią knygelę parašė naudodamasis vien lenkiškais šaltiniais, tačiau ji sukėlė labai audringą lenkų reakciją: jie savo spaudoje pradėjo tiesiog visaip plūsti knygelės autorių. Tada Prapuolenis 1913 m. išleido jau moksliškai pagrįstą veikalą „Polskie Apostolstwo w Litwie (szkic historyczny 1387-1912)“, o vėliau šia tema paskelbė lietuviškai studiją „Vadove“. Minėta knyga buvo verčiama į prancūzų kalbą ir panaudojama siekiant tarptautinio Lietuvos pripažinimo po 1918 m. bei ginantis nuo lenkų puolimo ir įvairių intrigų. Tuo laikotarpiu, kai Prapuolenis gyveno Seinuose, 1906 m. gegužės 23 d. buvo išsiųstas įžymių lietuvių pasirašytas memorandumas popiežiui Pijui X „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“. Jame buvo prašoma pripažinti Lietuvos bažnyčios nepriklausomybę nuo lenkų, skirti Lietuvos teritorijoje lietuvių kalbą mokančius vyskupus ir įkurti arkivyskupiją Vilniuje. Prapuolenis buvo vienas iš to rašto iniciatorių. Atsakymo nesulaukta. Tada K. Prapuolenis su J. Basanavičiumi iškėlė idėją siųsti lietuvių dvasininkų delegaciją pas popiežių, kad papasakotų, kokią žalą tikintiesiems daro Lietuvos bažnyčios lenkinimas. Tuo tikslu 1907 m. atskira knyga buvo išleisti anksčiau rašyti Prapuolenio straipsniai. Knyga, pavadinta „Ze stosunków litewsko–polskich“, turėjo argumentuoti dvasininkų išdėstytą reikalą. Vėliau, gyvendamas Romoje ir gerai pažinęs popiežių supančią aplinką, Prapuolenis suprato, kad lietuvių raštus ir bandymus pas popiežių patekti blokuodavo lenkai ir viskam abejingi kai kurie kardinolai. Apie vieną iš jų, Merry de Val, 1916 m. balandį, prisimindamas veiklą Seinuose, su širdgėla rašo: „O mes iš Seinų per 100 su virš kunigų rašėme į tą „Baalą“, kad duotų mums vyskupą lietuvį. Nieko negavę, gavome Karosą […] Tiesa, Seinuose, kad neįsišokti lenkams jisai viską pavedė pralotui Antanavičiui et comp. (Blažys plius Jalbrzykowskis), o patsai miegojo.“ Aukštuosius dvasininkus, esančius Šventojo Tėvo aplinkoje, vadina fariziejais, sako, kad tai „bjauriausieji svieto biurokratai“. Atvirai piktinasi klastingais ir įžūliais lenkais: „[…] lenkai visi ir visame toki patys galgonai […] jie baisiai pavydi lietuviams […], savo patriotizmui skelbti ir palaikyti, jie kaipo baugūs, mėgsta svetimomis rankomis – jug didžiausi lenkų patriotai tai sulenkėję lietuviai mulkiai – ar dvasiškija, ar šiaip jau vyrai, tą parodo istorija, kad ir tik nuo Kosciuškos sukilimo iki šendien“. Daug vietos šiam teiginiui pagrįsti skiria aprašydamas su juo bendraujančio Romoje arkivyskupo V. Zalieskio veiksmus, bet ypač jaudinasi dėl parsidavusių, pataikaujančių lenkams ar tiesiog neveiklių lietuvių dvasininkų.

Grįžkime prie Seinų. Ne visiškai pavyko išsiaiškinti, kokios dvasininko pareigos jam buvo patikėtos čia atvykus. Kadangi jis neminimas tarp seminarijos dėstytojų nė tarp kapitulos narių, reikia manyti, kad turėjo parapijos vikaro  statusą, o visa kita veikla buvo visuomeniška. Tuometinio jo draugo Antanavičiaus motyvus, kviečiant Prapuolenį į Seinus, ir jų bendravimo istoriją, taip pat bendrą dvasininkijos ir tautinių santykių atmosferą iliustruoja dar vienas „Užrašų“ fragmentas (rašytas 1916 m.): „Antanavičius kvietė mane į Seinus parašęs Šembekui, kad toks vyras darys garbę Seinų vyskupijai. Seinuose pora metų labai geru gyvenome. Tik atsižadėjus man su juo lankytis po parapijas, jisai pradėjo šnairuoti […] negalėdamas gerti aš vengiau su juo dalyvauti pokyliuose). Blažio pasinaudota – jisai pakišo prelatui mintį, kad ašen ponas, nenoriu sėbrauti. Su juo prisidėjo Seinų lenkai, sukilę prieš mane, kam aš suėjau į pažintį su Seinų valdininkais rusais, kai su kun. Laukaičiu pirmutiniai pradėjova Seinuose lankytis pas rusus. Prisidėjo Varšuvos lenkai, įtikinę Antanavičių, kad jisai būtų tapęs vyskupu, jeigu nebūtų manęs priėmęs į Seinus, dargi į konsistoriją. Antan.[avičiui] labai norėjosi būti vyskupu. Kur galėdamas durdavo man į nugarą.“

Be jau minėtų darbų spaudoje, kuriuos dirbo Prapuolenis, gyvendamas Seinuose, ir čia vykdomų mokslinių tyrimų, jis dalyvavo taip pat seminarijos gyvenime. Mykolas Krupavičius savo prisiminimuose pasakoja, kaip Prapuolenis padėdavo klierikams laikant rusų kalbos egzaminus: „Prie atsakomųjų egzaminų būdavo 2-3 žmonės, kurių uždavinys būdavo kalbinti ir juokinti svečius. Labai gerai savo vaidmenį suvaidindavo tada Seinuose gyvenęs kanauninkas Prapuolenis – puikiai mokąs rusų kalbą, žinojęs daug anekdotų ir sąmojaus.“ Kai lenkų ir lietuvių santykiai po 1908 m., atvykus Jalbžykovskiui, tapo labai įtempti ir buvo bandoma pašalinti iš seminarijos kai kuriuos klierikus ar kunigus, Prapuolenis patardavo jiems, kaip elgtis, ir ragino kelti bylą ar net kreiptis į Romą. Seinuose, padedant Laukaičiui, jis patobulino savo lietuvių kalbos mokėjimą: „1904 parvažiavęs į Seinus nemokėjau lietuviškai. Ką rašydamas paskiau į pasirodžiusius mūsų laikraščius rašydavau lenkiškai ar rusų kalboje. Kun. Laukaitis išversdavo lietuviškai. Maniau, kad lietuviškai jau nebeišmoksiu. Kun. Laukaitis kitaip sakė, na ir jo tiesa, norint jo ne visame paklausiau, gramatikos duokim nesimokiau, o išmokau vien iš skaitymo su atida. Tas, anot manęs, yra geriausias būdas visom kalbom išsimokyti.“ Aišku, „nemokėjimo“ negalima suprasti pažodžiui, čia kalbama daugiau apie rašybą, nes, kaip jau buvo minėta, dar gyvendamas Petrapily jis lietuviškai sakė pamokslus, paruošė maldų knygelę su lietuviškomis giesmėmis ir su ten gyvenančiais lietuviais bendravo tik gimtąja kalba. Vienas Prapuolenio amžininkas straipsnyje jo 70 jubiliejaus proga teigia: „Kazimieras nuo pat jaunystės instinktyviai linko į niekinamąją lietuvių kalbą, brangino ją gimnazijos mokslus eidamas, neužmiršo jos ir Petrapilio seminarijon įstojęs.“ Kitame „Užrašų“ fragmente pats Prapuolenis taip aiškina savo ankstesnį rašymą lenkiškai: „Rašiau lenkiškai, nes lietuviškai nemokėjau, o kada jug neturėjome dar savo spaudos, nebuvo ir rašybos, tai ko ir stebėtis, ypatinga, kad aš buvau lenkiškai augintas. Ne mano tai buvo kaltė.“

Nuo 1909 iki 1912 m. gyveno Kaune, pakviestas savo gero draugo J. Michalkevičiaus. Ir vėl pasikartojo panaši situacija kaip su Antanavičiumi. Tas draugas, tapęs vyskupu, negynė lietuvių reikalų, o 1918 m. nepripažino taip pat Lietuvos nepriklausomybės, dėl to ilgainiui tapo Prapuolenio priešu. Jų santykiai, kaip rašoma 1915 m. užrašuose, jau tada buvo pablogėję: „[…] dabar jau suvis pusė metų, kaip liovėsi į mane rašęs. Mat kaip pirmutiniai krikščionys dėl Kristaus mokslo, taip ir mudu nežiūrint į senąją pažintį, atsiskyrėva iš priežasties tautystės, jisai „natione lithuania, gente polonia“, ašen grynas lietuvis, juodkaulis, jisai bajoras, o aš klopas.“ Kaune Prapuolenis intensyviai dirbo tyrinėdamas bažnyčių istoriją Lietuvoje ir rašydamas anksčiau minėtas knygas apie lenkų vykdomą tų bažnyčių polonizavimą.

Labai svarbus Prapuolenio gyvenime buvo Romos laikotarpis (nuo 1912 iki 1921 m.). Bendraminčių pasiųstas atstovauti Vatikane lietuvių interesams, nebuvo oficialiuoju atstovu, nes jo šioms pareigoms nepatvirtino Vyskupų konferencija. Tačiau kitais keliais patekęs į Romą, labai atkakliai grūmėsi dėl lietuvių bažnyčios reikalų, vėliau dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Gavęs iš rusų valdžios Šv. Stanislovo bažnyčios klebono ir prieglaudos prižiūrėtojo vietą, Prapuolenis labai intensyviai dirbo lietuvišką diplomatinį darbą, kurį gerai išmanė, ir platino žinias apie Lietuvą, taip pat paneigdavo neteisingas lenkų paskalas italų spaudoje. Kad galėtų dirbti šį darbą, gerai išmoko italų kalbą. Mokėjo nemažus pinigus, kad tie straipsniai būtų skelbiami (šiam tikslui pinigų atsiųsdavo Amerikos lietuviai). Kartais Prapuolenis pasijusdavo bejėgis toje nelygioje kovoje spaudos puslapiuose: „Ačiū lenkų intrigoms […] Vatikano įsakyta „La Vera Roma“ redaktoriui nepriimti mano straipsnių – lietuvio balsas nutilo. Tuotarpu be jokio konkurento lenkai rašo į jų papirktą „Il Corriere d`Italia“ […] na ir kitus laikraščius, by tik jiems užmoka. […] Kuo labiau stebėtis – Vatikano veikėjų kvailumu ar lenkų šunybe?“ Prapuolenio veiklą supažindinant Europos visuomenę su Lietuva ir ginant jos interesus nuo klastingos lenkų politikos, ypač 1918 m. paskelbus nepriklausomybę, galima palyginti su Oskaro Milašiaus darbais. Šis gynė Lietuvą Paryžiuje, rašydamas, skelbdamas paskaitas ir lankydamas įtakingus politikus prieš Taikos konferenciją, o Prapuolenis tokiais pačiais keliais vaikščiojo Romoje. Nė vienas iš jų nebuvo savųjų tinkamai įvertintas. Dėl to pasigirsta širdgėlos gaidelė: „Ašen pirmutinis ir vienintelis iki šiol lietuvis, ką išmokęs italų kalbos ėmiau rašinėti. Ir tik ačiū kun. Žilinskui ir Ališauskui turiu kuo apmokėti italams […]. Kiek man prisieina privaikščioti, priprašinėti, kad patalpintų straipsnelį. O kiek darbo padėjau išmokti italų kalbos.“ Nepaisant visų sunkumų, Prapuolenis sugebėjo, pvz., 1918 m. paskelbti net 115 straipsnių ar notų italų spaudoje. Prisidėjo prie to, kad Šventasis Tėvas paskelbtų lietuvių dieną, kada galima būtų rinkti aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Dalyvavo 1917 m. vykusioje lietuvių konferencijoje Berne.

1. Prapuolenio darbų ir nuopelnų Lietuvai sąrašas tikrai ilgas. Norėtųsi dar skaitytojus supažindinti ir su įdomiomis, novatoriškomis bei kiek „eretiškomis“ idėjomis, kurias randame „Užrašuose“. Tačiau tai palikime jau kitam „Aušros“ numeriui.