V. Pečiulis prie 1959 metų laidos „Pontiac“ automobilio

Vytautas Pečiulis

Atvykau į Sudburio miestą (tai buvo mano pirmoji gyvenamoji vieta). Jis esąs kalnuotoje Ontarijo provincijos šiaurinėje dalyje. Čia pagrindinė pramonė – nikelio gamyba. Kasyklose iškasamas akmuo, kuriame daugiausia nikelio, mažiau aukso, sidabro, platinos, vario ir kitų metalų. Sakyta, kad išgautas auksas padengia visas darbo išlaidas, o kiti metalai duoda pelno.

Iš traukinių stoties važiuojant per miestą viskas atrodė pasakiškai – visur apšviesta, mirga reklamos. Labiausiai liko atmintyje pastatas, kurio sienoje buvo įmontuotas žmogaus stumiamas karutis. Jo ratas palengva sukosi. Atrodė, kad darbininkas jį stumia.

Buvo vėlyvas vakaras, kai pasiekėm butą, kurį mamos pusbrolis (toliau jį vadinsiu dėde) buvo išsinuomojęs lietuvių name. Susipažinus su nemiegančiais namo gyventojais, truputį pasikalbėjus atsirado mūsų atvežtų „stipresnių“ lauktuvių. Kažkas pasakė, kad būtinai reikia „džindžirėlio“ praskiesti stiprų gėrimą. Man tas žodis skambėjo kaip varpelis „dzin, dzin“. Pasirodė, kad lietuviai „džindžirėliu“ vadina limonadų giminės „Ginger ale“ (tariama džindžer eil).

Ne visai gaudžiausi, kai ėmė tartis, kieno mašina važiuos į parduotuvę, kuri veikė iki vidurnakčio. Neaišku buvo, kiek mašinų yra kieme. Pasirodo, septynios: šeimininko, dviejų sūnų, dviejų šeimininkės pusbrolių (vienas turėjo dvi) ir dėdės. Parvežus „džindžirėlio“, paragavus lauktuvių, reikėjo eiti ilsėtis. Kadangi buvo naktis, nebuvo matyti, kokioje aplinkoje mes atsiradom.

Rytą pro antro aukšto langą atsivėrė puikus vaizdas. Ne pastatai, o kalnai – kiek akys mato. Namas, kur apsigyvenom, buvo miesto pakraštyje. Stovėjo dar du namai ir jau baigėsi gatvė ir miestas. Matydamas tokią aplinką, prisiminiau Antano Baranausko eiles: „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai“. Kalnai nebuvo aukšti, bet be augmenijos, uolos pajuodusios. Tolumoje, už kokių penkių kilometrų, matėsi kaminai, iš kurių veržėsi dūmai. Ten buvo metalų tirpyklos. Vėjui pučiant į miesto pusę, iš dūmų nukrisdavo dulkių, kurios per daugelį metų kalnus tamsiai nudažė. Su lietumi iš dūmų nukrisdavo rūgščių, kurios naikino augalus. Kalnai atrodė nepatraukliai, kai juose nesimatė žaliuojančios augmenijos. Aplink namus augo žolė ir pasodinti medeliai, nes namai buvo lygesnėse vietose, čia buvę kiek (daugiausia atvežto) dirvožemio. Ant kalvų mieste ir kitoje miesto pusėje matėsi ne per didelių medžių. Su jais kalvos geriau atrodė. Toliau kalnuose buvo upių ir ežerų.

Matomoj gamykloj buvo tirpinamas iš kasyklų atvežtas susmulkintas akmuo. Kas keletą dienų ištirpinus ir atskyrus metalus specialiose puodynėse geležinkeliu išveždavo likučius ir pildavo į pakrantes. Tamsoje pilant įkaitusi masė apšviesdavo visą apylinkę. Žemyn iš kiekvieno vagono tekėdavo šviečiančios srovės. Atvėsę akmenys atrodė kaip stambus žvyras, kurį naudota tiesiant gatves ir kelius. Kai iš kasyklų į tirpyklą lėtai važiuodavo traukiniai, prikrauti akmens, nuo svorio drebėdavo geležinkelis, o posūkiuose ratai žviegdavo. Toliau už miesto veikė kasyklos, dvi tirpyklos ir metalų paskirstymo įmonės, kurios kaip centrifugos pagal paskirtį išimdavo reikalingus metalus. Nikelio pramonėje dirbo apie 34 tūkstančius darbininkų. Mieste, kur buvo apie 90 tūkstančių gyventojų, trečdalis dirbo nikelio gamyboje. Tais laikais Sudburyje buvo pagaminama 80 % pasaulinės nikelio paklausos.

Lietuvių mieste gyveno apie keturis šimtus. Vyrai dirbo kasyklose ir kitose su nikeliu susijusiose darbovietėse. Sekmadieniais rinkdavosi į anglišką parapiją, kur vikaras buvo lietuvis. Jį lietuviai vadindavo savo klebonu. Mišios buvo atnašaujamos parapijos salėje po bažnyčia, scenoje, prie kuriam laikui pastatomo altoriaus. Prisirinkdavo pilna salė. Žmonės sėdėdavo ant sustatytų kėdžių. Buvo pianino didumo vargonėliai, geras vargonininkas. Giedojo būrelis balsingų giesmininkų. Mišios buvo atnašaujamos lotynų kalba, tik įtarpinės giesmės giedotos lietuviškai.

Kitą dieną su dėde nuvažiavom aplankyti jo buvusius šeimininkus, pas kuriuos jis anksčiau gyvenęs. Pabendravus keletą valandų dėdė turėjo eiti į popietinę pamainą. Šeimininkė pasiūlė mums pasilikti. Grįžęs iš darbo vyras po vakarienės mus pavėžėsiąs namo.

Šeimininkas, sugrįžęs iš darbo ir pabendravęs su mumis, pasiūlė man kitą dieną su juo važiuoti į medžioklę. Mat jis su kitais dviem vyrais važiuosiąs stirnų medžioti. Sakė: „Duosiu šatganą, galėsi nušaut rabitą.“ Pasiūlymas man patiko.

Moterys pasiliko namie, o aš sugrįžau pas šeimininką nakvoti, kad nereikėtų rytą manęs paimti. Prieš užmigdamas svarsčiau, kas gali būt tas „rabitas“ ir „šatganas“. Buvo aišku, kad „rabitas“ tai koks nors žvėrelis, o „šatganą“ įsivaizdavau kaip automatą.

Nuvykus į medžioklės vietą padavė man vienavamzdį šratinį šautuvą. Paaiškėjo, kad „rabitas“ tai laukinis triušis, kuris atšalus ir pasnigus pabaldavo ir taip slėpdavosi. Medžiotojams neteko net pamatyti stirnų, o aš, vaikščiodamas su šeimininku, niekur nemačiau jokio „rabito“. Vis dėlto į pavakarę su manimi buvęs paėmė iš manęs „šatganą“ ir nušovė kiškį. Aš jį pastebėjau tik tada, kai jau pašautas spardėsi. Taigi grįžau iš pirmos medžioklės su laimikiu, kurio pats nesumedžiojau.

Kadangi rytą ir vakarą važiuojant buvo tamsu, labai įdomiai atrodė plentas, vingiuojantis kalnuotoje aplinkoje. Posūkiuose prie stulpelių, atrodė, žiba švieselės. Tačiau pravažiavus jos užgesdavo. Paklausiau, kaip švieselės veikia. Man paaiškino, kad prie stulpelių yra specialios medžiagos kvadratėliai, kurie atrodo žibantys mašinai apšvietus.

Toliau nuo miesto, kalnuose, buvo platūs miškai, kuriuose buvę stirnų, briedžių, meškų ir kitokių žvėrelių. Kur tik buvo vandens telkiniai, būta bebrų. Kartą teko matyti mešką – naktį važiuojant perbėgo kelią. Netoli miesto, kalnuose, buvęs sąvartynas, kur versdavo mieste surinktas šiukšles. Ten sutemus ateidavo daug meškų. Jos vartydavo šiukšles ir ėsdavo maisto likučius. Žvejojant kartą tolumoje pasirodė briedė su briedžiuku, atėję atsigerti vandens. Keliuose dažnai matydavosi užmuštų žvėrelių. Naktimis mašinų šviesų apakinti jie pakliūdavo po ratais.

Šeštadienį buvę dėdės šeimininkai surengė susipažinimo vakarienę. Pakviesti su žmonomis medžioklėje dalyvavę vyrai ir dar dvi poros. Susipažinus atėjo labai iškalbus vyras tamsiu kostiumu. Jį vadinta klebonu. Pirmą kartą pamatėm kunigą be sutanos, apsirengusį kostiumu. Tik balta apykaklė rodė, kad tai kunigas. Visi klausinėjo apie gyvenimą socialistinėje sistemoje, nes mes buvom pirmieji lietuviai iš Rytų Europos.

Sekmadienį nuvykom į pamaldas. Pradžioje atrodė keista, kad mišios atnašaujamos salėje. Tačiau greitai pripratom prie tokios tvarkos ir pradėjom jaustis taip, tartum būtume bažnyčioje. Mišios buvo giedamos. Kunigo giedojimams atsakydavo tvirtu balsu vargonininkas, o giesmes giedodavo giesmininkai ir mišių dalyviai. Buvo nemažai jaunimo, kuris tarpusavy kalbėjosi angliškai. Tėvai daugiausia supažindindavo su savo dukromis. Su mumis gražiai kalbėdavosi lietuviškai, bet tik nusisukdavo – ir tarp savęs jau angliškai varydavo. Nemokėjau anglų kalbos, tai jausdavausi taip, lyg apie mane kalbėtų. Nelengva buvo su jaunimu bendrauti, kai tarpusavy kalbėdavosi kitaip. Bendrą kalbą greičiau rasdavau su vyresniaisiais.

Dauguma ten gyvenančių lietuvių buvo karui baigiantis iš Lietuvos pasitraukę, Vokietijoje gyvenę pabėgėlių stovyklose. Tuomet dauguma buvo gyvenę Kanadoje 10–12 metų. Buvo taip pat vyresnių, kurie čia atvyko tarpukariu. Kalbėdami prieškariniai vartojo daug angliškų daiktų pavadinimų. Po karo atvykę pasakodavo apie karą, varginantį pasitraukimą iš Lietuvos, gyvenimą pabėgėlių stovyklose ir nelengvą pradžią nepažįstamoje valstybėje. Karui pasibaigus po keleto metų į pabėgėlių stovyklas pradėjo atvykti kompanijų atstovai rinktis darbininkų darbams aukso kasyklose ir miškuose, kur kirsdavo medieną popieriaus gamykloms. Tokiems darbams imdavo vyrus, kurie pasirašydavo sutartį, kad išdirbs metus laiko. Dirbdami gaudavo atlyginimus už kubinius metrus pagamintos medienos, gyveno barakuose, buvo maitinami ir aprūpinami darbo įrankiais bei drabužiais. Pasibaigus sutarties laikui galėjo toliau dirbti, bet dauguma vyko į miestus, kur nebuvo sunku gauti darbą. Daugiausia buvo viengungių. Vedusieji pasitaupę pinigų kviesdavosi Vokietijoje likusias šeimas, kūrėsi pirkdami namus, mašinas, prasigyvenę statėsi vasarnamius gamtoje. Taip pat iš stovyklų imdavo netekėjusias merginas darbams ligoninėse, fabrikuose, tarnaitėmis šeimose. Tais laikais visur trūko darbo jėgos.

Mums, atvykusiems, labai patiko daugybė didelių ir gražių automobilių. Mašinos buvo labai didelės, palyginti su matytomis gimtame krašte. Gražūs skirtingų gamyklų skirtingais metais išleisti modeliai. Matyti tokius automobilius buvo malonumas. Svajojau kada nors tokią mašiną nusipirkti. Pažįstami dažnai kviesdavo pasivažinėti po miestą ir apylinkes. Jausmas sėdint tokioje mašinoje buvo neapsakomas. Ją galėjo vairuoti sulaukusieji šešiolikos metų. Reikėjo tik išlaikyti judėjimo taisyklių egzaminą. Su mokinio leidimu negalima buvo vienam važinėti. Vairuoti buvo galima, kai kartu važiuodavo leidimą turintis asmuo. Po nustatyto laiko būdavo laikomas egzaminas, gaunamas tikras leidimas. Tuomet jau buvo galima važinėti pačiam.

Alkoholinius gėrimus galėta pirkti tik su leidimu. Leidimą gaudavo visi sulaukę dvidešimt vienerių metų. Jei įtardavo, kad sulaikytas nepilnametis gėręs, jis gaudavo sąlyginę bausmę. Bausdavo tą asmenį, kuris nepilnamečiui parūpino alkoholinių gėrimų. Vairavimo teisės, kur buvo gimimo metai, įrodydavo pilnametystę. Policija be reikalo vairuotojų nestabdydavo. Pastebėję, kad kas netvarkingai važiuoja ir sustabdžius įtardami, kad vairuotojas gėręs, liepdavo jam išlipti iš mašinos ir žingsniuoti linija, esančia gatvės pakraštyje. Jei eidavo tiesiai, nenukrypdamas nuo linijos, leisdavo važiuoti namo, perspėdami būti labai atsargiam. Bet jei nukrypdavo, liepdavo palikti mašiną ir eiti namo pėsčiomis. Viskas priklausė nuo sustabdžiusio policininko. Šiais laikais už neblaivumą vairuotoją griežtai baudžia.

Pamaži pradėjau susipažinti su miestu. Išeidamas pasiimdavau užrašų knygelę ir braižydavausi planą. Kai eidavau tiesiai, pažymėdavau gatvės vardą, sankryžose, kai pasukdavau, pažymėdavau gatvių vardus ir į kurią pusę sukau, ir koks pastatas ar parduotuvė ten esą. Nemokant kalbos paklydus nebuvo kaip pasiklausti. Taip palengva pripratau ir į pažįstamas vietas pradėjau vaikščioti, žinodamas, kaip sugrįžti atgal.

Kai kas nusivesdavo į kiną, kur visą laiką buvo rodomi du filmai. Mieste buvę šeši kinai. Jausmas buvo neapsakomas. Didelis ekranas, daugiausia spalvoti filmai. Pasijusdavai, tarsi pats būtum kadre. Įeiti į kiną dienos metu buvo pigiau negu vakare po šešių (beveik puse kainos). Vėliau pats nueidavau popietę. Jei patiko filmas, žiūrėdavau vakare antrą kartą. Būdavo trumpa pertrauka, bet neišėjus laukan nereikėjo vėl mokėti. Susimokėjus už bilietą salėje sėdynės nenumeruotos. Retai, bet būdavo filmų lenkiškų, vokiškų, itališkų ir kt. Mieste buvo girdima kalbant įvairiomis kalbomis, nes čia gyveno daug emigrantų.

Pasakota daug įdomių atsitikimų. Vienas pasakojęs, kaip vokiečių paimtas darbams pakliuvo į Italiją ir dirbo kariniame aerodrome. Kai laimėjo amerikiečiai, pasidavusiuosius laikė belaisvių stovykloje. Į stovyklą italai galėjo retkarčiais atnešti maisto belaisviams. Frontui nutolus italų šeima paprašė leisti parsivesti namo vakarienei. Namuose pavaišino skania vakariene ir net vyno stiklą įpylė. Pakviestasis padėkojo už vakarienę ir skanią mėsą, kokios seniai buvo valgęs. Italas didžiuodamasis pasakė, kad tai delikatesas – katino mėsa. Svečią tai išgirdus tuojau pradėjo pykinti. Vos spėjo išbėgti laukan. Skani vakarienė liko gyvatvorėje.

Kitas pasakojęs, kaip netoli Berlyno dirbo kariuomenei kraunant karo reikmenis. Pradėję puolimą amerikiečiai smarkiai apšaudė iš artilerijos. Radęs vietą sviedinio išmuštoje duobėje darbininkas bandė apsisaugoti. Nustojus šaudyti prie duobės privažiavo tankas. Tankistas, kramtydamas gumą, mojuodamas pistoletu ir garsiai keikdamas, liepė išlipti. Nepaskubėjus griebė už kareiviško kombinezono atlapo ir visą nuplėšė. Pavadino žmogų prakeiktu vokiečiu. „Pasakiau, kad aš ne „doič“, o „litauen“. Tuomet tas lietuviškai paklausė: „Kokį velnią čia darai su vokiečiais?“ Pasakiau, kad paimtas darbams. Liepė kuo greičiau nusivilkti aprangą, iš kažkur gavo kelnes ir švarką ir pasiuntė į pabėgėlių stovyklą.“ Kaip gerai, kad pasitaikė lietuvis. Kitaip viskas būtų liūdniau pasibaigę.

Mūsų dainuojamos partizanų dainos ne vienam išspausdavo ašarą.

Lietuviai, nemokėdami gerai kalbos, labai primaišydavo angliško žargono. Vietoje „taip“ sakydavo „šur“. Mašiną vadino „karu“ (angliškai „car“, tariama kar). Taip pridėdami lietuvišką galūnę vadindavo daug dalykų. Humoro žurnale buvo išspausdintas eilėraštis „Gražiai mes lietuviškai mokam“, kurio keletą eilučių pacituosiu: „Į gatvę išėję kas rytą, žygiuojam kaip liordai per strytą („street“ – angliškai gatvė), anglišką žodį pagaunam, lietuviškas kelnes užmaunam. Kai pradedam šitaip kalbėti, „umbrela“ paverčiam skėtį, batai „šūšais“ patampa, o „korneriu“ krikštijam kampą.“

Lietuviai buvo kilę iš įvairių Lietuvos kampelių, todėl kalbėjo įvairiomis tarmėmis. Mes taip pat kai ką pasakydavom dzūkų tarme ir taip sukeldavom juoko. Aš kartą pasakiau – „šapeco (šepečio) kotas“. Tai mano pašnekovas ilgus metus mane sutikęs vis tą „šapeco kotą“ primindavęs. Angliškas žargonas buvo dažnai girdimas. Pasakota, kad kartą lietuviai, gerdami alų ir bendraudami nutarė, jog už kiekvieną pavartotą nelietuvišką žodį reikės dėti dolerį. Paklausus, ar visi su tuo sutinka, visi kaip vienas atsakė „okei“ ir kiekvienas padėjo po dolerį.

Pirmas lietuvių susibūrimas buvo kariuomenės šventės minėjimas. Pamatėm trispalvėmis papuoštą salę. Paskaitą skaitė buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas. Išgirdom pirmą kartą giedamą Lietuvos himną. Minėjimas buvo patriotinio pobūdžio. Mus visi kalbino, teiravosi apie gyvenimą Lietuvoje, apie kurį mes labai mažai žinojom, nes ryšiai su Lietuva buvo tik užsimezgę ir lankytis joje neteko.

Prieš Kalėdas, gruodžio pradžioje, atvyko kunigas vesti advento rekolekcijų. Kunigą vadinta skrajojančiu kapelionu, nes jis neturėjo savos parapijos. Tai buvo jo paties pasirinkimas. Vasarą jis būdavo kapelionas skautų ir kitose stovyklose, o kitais metų laikais lankydavo vietoves, kur gyveno lietuvių, bet jie neturėjo parapijos ir savo kunigo. Šeštadienio vakarą dvasininkas klausė išpažinčių, pasakė pamokslą. Sekmadienį vėl tas pats pasikartojo.

Savaitės pradžioje pamačiau kunigą mieste. Jis, kaip ir aš, žiūrinėjo parduotuves. Priėjęs, kaip mūsų krašte buvo priimta, pasveikinau: „Garbė Jėzui Kristui.“ Jis atsakęs: „Per amžius.“ Ir paklausė: „Iš kur toks davatka atsiradai?“ Mat su kunigais daugiausia sveikintasi žodžiais „labas“ arba „sveiki“. Pasakiau, kad Kanadoje gyvenu tik mėnesį, atvykęs iš Lenkijos. Kadangi buvo šaltoka, pasiūlė užeiti į kavos barą ir pasikalbėti prie puodelio kavos. Daug klausinėjo apie viską, domėjosi. Išsiskiriant paspaudė ranką ir paliko keletą dolerių, sakydamas, kad tai gyvenimo pradžiai.

Antrąją Kalėdų dieną įvyko dėdės ir pas jį atvykusios merginos vestuvės. Mums su seserimi teko garbė būti vestuvių palydoje, punskietiškai tariant – pulke. Vestuvės buvo kuklios, vyko šeimininkų, pas kuriuos gyvenom, namuose. Dalyvavo tik artimiausieji, apie dvidešimtį asmenų. Pasivaišinus vyko šeimyninis pabendravimas su dainomis.

Geriausi atlyginimai buvo nikelio pramonės darbininkų, bet nemokant kalbos nebuvę galimybių gauti tokį darbą. Vienas lietuvis turėjo pažįstamą priėmimo įstaigoje. Šis pasiūlė ateiti pramokus kalbos. Pažadėjo padėti gauti darbą. Eidavau į vakarinę mokyklą du vakarus per savaitę, bet kalbą išmokti reikėjo ilgesnio laiko.

Mama tuojau pradėjo dirbti valytoja nedideliame viešbutyje, kur buvo lenkė vedėja. Reikėjo susirasti vietą gyventi atskirai. Išgirdę, kad ieškom patalpos gyventi, du lietuviai pasiūlė jų turimą bendrabutį, kur gyveno viengungiai vyrai, buvo valgykla. Iš mūsų, naujakurių, neėmė nuomos, tik sesuo turėjo padėti šeimininkei valgykloje. Tai buvo labai geras pasiūlymas. Tų dviejų viengungių pagalba buvo mums labai naudinga. Vienas iš jų vėlesniais metais nuvykęs susirado ir parsikvietė žmoną iš Suvalkų trikampio.

Pavasarėjant dėdė paprašė man darbo pas pažįstamą lietuvį, kuris vertėsi statyba. Davė laikiną darbą – kol bus užbaigtas pastatas, pritaikytas dirbtuvėms. Vienoje dalyje taisėsi sau sandėliavimo patalpas, o kitas nuomojo. Man parodydavo, kokius darbus turiu atlikti, o pats vykdavo į kitas vietas, kur dirbo nuolatiniai darbininkai. Dirbau septynias savaites, iki birželio pradžios, kol buvo užbaigtas pastatas. Pabaigus darbdavys pasakė, kad kai pramoksiu kalbos, turėsiu vairavimo leidimą, galėsiu vairuoti sunkvežimius, tuomet priims nuolatiniam darbui.

Stebėjausi naujo gyvenimo sąlygomis. Pieno į namus atveždavo du kartus per savaitę. Namo prieangyje buvo pastatomi tušti buteliai, į kuriuos įmesdavo pinigų už pieną. Pieno išvežiotojas paimdavo tuščius butelius, išsipylęs pinigus, palikdavo pilnus – tiek, kiek buvo pastatytų tuščių. Duonos taip pat atveždavo du kartus per savaitę, bet mes pirkdavom kepykloje vakarykštę už pusę kainos. Ji buvo ne tokia minkšta. Duona buvo balta, tai šviežia mums, valgiusiems namuose keptą juodą duoną, buvusi per lengva. Kartą mama paklausė savo pusbrolio, ar Kanadoje nėra tikros duonos. Šis atsakė, kad ta balta yra duona. Mama tarė, jog tai pyragas. Paskui jis visiems pasakodavo, kad duoną vadinam pyragu, nors tokios duonos pats nebuvo valgęs Lietuvoje. Surado europiečių kepykloje keptą duoną, panašią, kokia buvo kepama Punsko kepykloje. Daugiausia tokios ir pirkdavom. Nematytas buvo kečupas, kurio dėdė užpildavo ant iškeptų kiaušinių. Atrodydavo, kaip krauju aplaistyta. Siūlydavo paragauti, bet dėl išvaizdos nebuvo apetito. Tačiau kartą, kai nieko nebuvo namie, išsikepęs kiaušinių su lašinukais pabandžiau ir kečupo. Patiko skonis. Po to visuomet pagardindavau tuo pomidorų padažu.

Keldavo nuostabą gausybė prekių parduotuvėse, jų patrauklus išdėstymas. Malonu buvo tik pasižvalgyti ir pasigėrėti tokia įvairove. Maisto parduotuvėse mėsa buvo gražiai sutvarkyta. Buvo galima nusipirkti vištienos šlaunelių, kulšių, sparnelių ir krūtinėlių. Mes pirkdavom nesupjaustytos vištienos. Kiaulienos ir veršienos taip pat buvo visokių gabalų. Visą laiką buvęs didelis pasirinkimas vaisių. Gimtinėje to nemačius viskas atrodydavo pasakiškai.

Žurnalai buvo platinami spaudos parduotuvėse, o laikraščiai sudėti dėžėse prie didesnių gatvių sankryžų su metaline dėžute pinigui už laikraštį. Jokių užraktų nebuvo. Pasitikėta žmonių sąžiningumu. Užsisakiusiems laikraštis buvo atnešamas kiekvieną dieną į namus. Patogumai visokiausi.

Nuobodžiauti neteko. Lietuviai veždavosi žvejoti. Žiemą po ledu pagaudavau žuvų, o atšilus su laiveliu žvejodavom. Kartą žiemą išvažiavom kiškių medžioti. Sugrįžau su keturiais laimikiais. Naudoti šautuvą reikėjo turėti leidimą. Jį su vertėju nuėjęs į teismą gavau. Reikėjo tik prisiekti padėjus ranką ant Šventojo Rašto, kad nenaudosiu blogiems tikslams. Bet kokius reikalus tvarkant pasitikėta pasakymu. Reikėdavo prisiekti pas atitinkamą pareigūną, kad tai tiesa. Sulaužius priesaiką, buvo nustatyta kalėjimo bausmė. Paso taip pat Kanadoje nereikėjo turėti, tik vykstantiems į Europą buvo reikalingas užsienio pasas. Didžiausias dokumentas buvo vairavimo teisės, su kuriomis net į Ameriką buvę galima nuvažiuoti, nors įstatymas reikalavo turėti pilietybės dokumentus arba gimimo metrikus. Visi dokumentai buvę be nuotraukos, taigi neturintys pilietybės su pasiskolintais važiuodavo į Ameriką. Labai pasitikėta žmonėmis. Dabar viskas pasikeitę. Bet koks dokumentas yra su nuotrauka.

Pašto paslaugos buvo pigios: vietiniams laiškams reikėdavo lipdyti penkių centų ženkliuką, o į Europą – penkiolika centų. Kalėdų laikotarpiu siunčiant atvirukus su sveikinimais neužlipdytame voke reikėdavo dviejų centų ženkliuko (bet taip buvę tik prieš Kalėdas).

Malonu buvo nuvažiuoti į pažįstamų vasarnamius prie ežero arba upės. Negalima buvo suprasti, kur upė, o kur ežeras. Mat kalnų slėniuose buvę vandens telkiniai vietomis susiaurėdavo, kitur paplatėdavo. Paplatėję atrodė kaip ežeras, nors buvo nurodyta, kad tai upė. Visokių žuvų galima buvo pagauti. Tik lydekos ir ešeriai buvę panašūs kaip mūsų krašte, o dauguma žuvų kitokios, geros rūšies. Pavasarį, kai neršdavo stintos, sutemus bet kokiu samteliu galima buvo jų prisigaudyti. Vasarnamius pušynėlyje prie upės buvo pasistatę keturi lietuviai. Prie jų mašina privažiuoti negalėjo. Automobilį palikdavo aikštėje prie upės, kur buvo laivas. Laivu apie kilometrą plaukdavo iki vasarnamių. Dienomis žvejodavo, vakarais lošdavo kortomis. Taip atsipalaiduodavo po savaitės darbo. Kam iš Suvalkų trikampio teko lankytis Kanadoje, visi tikriausiai susidūrė ir su tuo „vasarnamišku“ gyvenimu.

Baigęs dirbti prie statybos, gavau pasiūlymą nuvykti vasarą padirbėti pas tabako augintoją. Vienas lietuvis parašė laišką savo pažįstamam, kuris augino tabaką ir samdė darbininkus vasaros darbams. Gavus atsakymą, kad galiu atvykti, birželio pabaigoje autobusu važiavau apie šešis šimtus kilometrų į pietinę Ontarijo provincijos dalį netoli Amerikos sienos. Apie gyvenimą ir darbus pas tabako augintoją reikia atskiros „pasakos“.

Nuotraukoje:

Tokio didumo automobiliai buvo mums atvykus. Stoviu prie 1959 metų „Pontiac“ modelio, kurį po dvejų metų naudotą nusipirkau. Tai buvo mano pirmasis automobilis.