Eugenija Pakutkienė

užrašė: Eugenija Pakutkienė

Nelangvas gyvenimas, jei liga ir sanatvė… Vaikystė da šokia tokia. Augau su trim sesutėm, dzvi mirė kaulų dzovu mažos. Buvo da du brolukai, ale abudu numirė: vienas brolis vyrausias, 11 metų už mani vyresnis buvo, o kitas buvo jauniausias – mažas, cik užgimis mirė. Da Agurkių kaimo kapinaitėse pakavotas. Tynajus sanovėj cik gimusius kavoj. Sesuoj užaugus išėj in marcas Pelaliuose, o aš likau viena pas tėvus.

Vyras da su mano tėti kasė šulnius. Buvo jam saugiau kasc, nor tėtė mano tadu jau vyresnis žmogus buvo. O kap numirė, mano vyru teko pacam. Tai kap jau liko vienas, buvo sunkiau ir ne visadu galėj pasicikėc kitu, kas priiminėj jo iškastų šulnin žamį – išsuka jo iškastų iš šulnio žamį… Kiek sykių barausi, sakiau: „Inlaisdzinėk graižus, bagi gali žamė užgrūc.“ Tai ne – visadu be graižų, ba patogiau ir smagiau, graicau kasasi, kap be inlaistų graižų. Nepaklausė ir vis be graižų kasė, rizikavo, kad gali žamė užvirsc. Iki čėsi, sako, viedras vandenį nešoja. Tep ir jam buvo. Cik ne iš šonų žamė gruvo, o nukrito sukamas viedras su žami… Ale lemtis visgi buvo, kad ne žamė užgruvo, o nukrito sukamas viedras su žamėm jam an kupros ir suluošino jau likusiam gyvenimu. Nugarkaulis neacistatė, ir liko prikauscytas visam laiku an vežimuko, ir man amžinas ligonis. Viena kaimynė, macydama, kap man sunku, tai ne sykį sakė: „Kode neaduodzi tu jo in senelių prieglaudų?“ Kap aš galėtau? Gi jaunystėj prisiekiau prieš Dzievų, kad nepaliksim vienas kito, kad ir dzidelian vargi, bėdoj ir ligoj. Tai kap aš galėtau? Va kap cik an trumpo papuola jam in ligoninį, tai jau man neramu ir vietos nerandu. Va kap žmogus pripranci ir visam gyvenimu lieki su kitu. Nebūna liūdna. Kad ir nesveikas ar luošas, ale vis ciek vyras, prisiega, ir vienas kitam raikalingi jaucamės.

Mano vyras Antanas, kad ir luošas, ale niekad nesiskundė, jau virš 30 metų neša kryžų. Negali vaikščoc, ale neguli išvien, vis ciek, kiek gali, tai nemažai nuveikia, ba rankos sveikos. Nenusimena, laiko bitukes, nepasėdzi vietoj, juda, kad ir su vežimuko pagelba, bet vis ciek. Nu aš jam kuom galiu, tai padedu, ir vis gerai, kad mudu sykiu, kad ir menkų jau sveikatų…

Papasakotau, kap jis, kad ir an vežimuko, ale privažuoja prie kožno avilio, aptvarko, žiemai paruoša. Va kap sumisno suvaldzyc spiecų. Žinia, vasara – bitukės tuoj spiecasi, kap aciranda nauja motina. Tai jis insitaisė an medzo zvanų. An medzo pakabino šaibų, o paskiau zvanų – varpų, kalvio darytų, ką seniau prieg rogių žiemon kabino, kad žinot kožnas, kap važuojas, girdėtųsi ir nesusitranktų. Tai va, kap pamato spiecų, paskambina tuom zvanu arba in šaibų, ir viena bitė kitos bitės dūzgimo jau negirdzi, ir toli nelakia, ba tas zvano garsas jom sutrukdo. Ir bitukės gražai sutūpia medzin, niekur toli nelakia. Aš paimu motinėlį ir nunešu in avilį, o bitukės visos gražai sugrįžta – suveina avilin. Tai va, tas garsas zvano sutrukdo jų byzgimų, ir nebėga, toli nenulakia, o sutūpia medzin. Ir šluotuki gražai in maišų, ir nunešu avilin.

Seniau labai žūrėj, kad prieg nabašnyko žibėt cikro bitių vaško žvakės per visas perdėm šarvojimo dzienas. Nu nemažai tokio vaško išlaisdzinėjom an karšto vandenio, nugraboji ir in kvarmų su knatu. Prie altoro ne syki tepgi žibytos mūs žvakės. Vyras padarė kvarmas: an pagaluko knatas vienan kvarmos gali ir kitan. Žmonės mylėj papeikc ir derėcis, o man atrodo, kad tas, kas laiko bites, tai žino, kiek raikia prieg jų darbo.

Vyras jei kur užkala lantukį, būtinai turi jų pagražyc. Tai kų nor an jos išdroža, ir jau. Va, kap išainu laukan, viskas vyro rankom – tvoros aplink trobų kap gražai, sanoviškai išpjautos, su išdrožtais raštukais, sudėci štakietai. Žinia, jau sanos tos tvoros ir mes jau sani, ale vis ciek dzaugsmas, kad da Dzievulis laiko an šito svieto. Ir pasidzaugiam viskuom, kuom galim.

Va da vienas atvejis, kap da klebonavo Punski kun. Ignas Dzermeika. Žinia, vežimukas negalėj skadais in bažnyčų, tai šitas kunigas mus su vežimėliu per zakristijų inlaido ir da kaktoj mano vyrų pabucavo. Tai kokios davatkėlės po Mišų jau kad priekaištavo: „Kode tep? Kode tep, o ne kitap?“ Nu žinia, vieni labiau supranta, atjauca, kiciem kitap atrodo, gal net pavydzi. Ale ko pavydėc? Ligos…

Mano tėtė Juozas Degucis iš Agurkių kaimo seniau buvo žinomas kap garsus kaimo muzikantas. Kur kam reikėj – tuoj pas tėtį. Jis turėj gerų klausų ir dainuoc, graic išmoko iš savo tėtės, tepgi tuom pacu vardu – Juozas Degucis, irgi iš Agurkių kaimo. Tėtė mano daug graino. Man jisai škadavoj savo armonikos. Nedasilaukiu progos, ale kap nugirstu, kad planuoja važuoc, aš jau visur vikrasnė, visus jų darbus aplakiu, kad cik graicau prisiliesc prieg uždraustų klavišų. Muzikų baisiai, neapsakytai kap mylėjau. Tai kap cik už vartų, tai, būdavo, kap abudu su mamu išvažuos in Punsko miestelį, aš tuoj insitempiu armonikų in svirnų ir aruodi, kap nėr grūdų, ale jei ir an grūdų, traukau, ir atsargiai prisliecu pirštus. Ir tai tep, tai anap mėginau graic. Ty kap man ėjos ir lyg savaimi žinojau, kap spausc – visadu gražūs garsai ir meliodija išaidzinėj. O man dzaugsmas, ale ir strokas, kad neužait kas, ba koroj už tokius dalykus neapsakytai. Seniau labai reikėj tėvų klausyc, ir jei pasakė – ne, tai – ne, o ne pasikavojus savo… Ale negalėjau išturėc – tep traukė kap magnesu, labai norėjau nor kiek pagraic. Ir tep misnau, ar kadu nor man teks, ar sulauksiu tų šviesių dzienų, kad man laistų be stroko graic… Kantrumo tai turėjau, ale neišturėjau tų draudzimų. Nesugadiau, delikatniai grainau ir palikdavau, kap radau. Kiba neintarė, kad judzyta… O tep tai tėtė stuboj palei pečų vis laikė savo armonikų, kad nesudrėktų. Tėtė ir guzikini graino, ir gražai. Jis mažu ne visai išmokino, ale pamokino ne vienų vyrukų graic, kad ir Jonų Šliaužį iš Kampuocų, Jurgį Zdanį iš Žvikelių, Juozų Nevulį iš Raiscinių, Vitų Uzdzilų iš Kreivėnų, Vitų Nevulį iš Navinykų, Sigitų Šliaužį iš Valinčų, ir da kitus.

O man tai tep buvo. Kap beigiau 8 klasį ir norėjau, ale nelaido mokycis Punsko licėjun, tai tokia ponia buvo atvažavus ir kiba pamatė mano gabumus ir klausų muzikavimu. Tai paskui mano tėvus inprašė, kad išlaist, ir nusvežė mani Varšuvon. Tai jau tep dzaugiaus, dzaugiaus be mieros. Pirmųsyk dzidelian miesti, ir nebile kokian, o Varšuvon. Nor neilgai teko dzaugcis, ale vis ciek… Tai žinokit – 8 mėnasius Varšuvoj mokinaus. Jau paskyrė man ir dovanų – gavau naujų armonikų. Vežaus traukiniu iki Trakiškių, o iš Trakiškių namo, in Agurkių kaimų, nešaus prisrišus dziržu nuog kalato.

Ale neilgai dzaugiaus. Tėtė pasakė: „Tu mokysies tep toli nuog namų atskirta, o gali ir karas kylc. Kur tu tep toli nuog namų…“ Ba apie karų tai tankiai minėj ir bijojos, kad gali vė kokias karas kylc. Pacys buvo matį net du karus… O man jų pasakymas tadu atrodė, lyg sakytų: „Grįžk, vaikeli, ba kas karves ganis…“ Nu ir nenuvažavau daugiau.

Toliau tynajus nesmokinau. Nu kap nenuvažavau, tai atvažau vė toj ponia, ką mani prikalbino, ir dovanų davė. Davai tėvų prašyc, o tas nenuslaisc. Buvo priversta paimc tos mano dovanos. Tai toj dziena man buvo baisiai graudzi – visko, rodos, netekau, žamė iš po kojų paslydo… Tai užlipus an aukšto spaliuose ciekas verkiau ir verkiau… Ale susitaikiau. Baisybė, kap tėvų raikėj klausyc, kad ir kaži kas.

Nu man rodės, kad su muziku ir dainu kasdzienybė gražesnė. Ir kap galėtau be to gyvenc? Man labai paciko, kiba jau kraujan gyslose to turėjau. Rodės, kad gyslose ne kraujas, o akordai teka. O kap da man toj mokykloj daug paaiškino, pamokino, tai visai jautiaus piemna, visai kap kapitonas laivi – man tep rodės tadu. Nu ir jau tėtė pavelino graic savu armoniku, da nuspirko akordeonų. Pamainiau sykį tėtį per vakarėlį, tai tep dzaugės ir jis, ir aš. Ir nuog to čėso jau ir man jis pavelino graic. Paskui apsižaninau, tai vyras iš Bartnyko Lazdzijuose nupirko man akordeonų. Turu ir dabar, kap kokį kraicį laikau, kap mano brangiausį turtų.

Seniau tai daug kur grainau ir dainavau – vestuvėse, šokiuose. Dalyvavau ir šventėse, kap sąskrydin, šeimos šventėj. Da su tėti teko muzikantų šventėn sudalyvauc. Konkursi laimėjom kokių gerų vietų. Tadu tėtė graino guzikini, o aš akordeonu „Miško polkų“, tai graži atmintis išliko. Kas kur paprašė, niekam neatsakiau. Mylėjau baic ir dainuoc, giedoc. Prisimenu, kap buvo kunigo Alfonso Jurkevičaus primicija, tai mūs Punsko chorų pasikvietė in savo namus. Kap gražai ir pagiedojom, ir padainavom jam cielas choras. Mažu neišaina ir nemandagu kvolycis, ale dainavau Punsko chori. Labai gražūs prisiminimai likosi. Jau cik prisiminimai…

Rašau ir gražai, net vediau Agurkių kaimo kronikų su nuotraukom. Nusivežė anūkutė in Amerikų, ale kadu mažu in muziejų aduos ar perrašis ca in „Aušrų“ mažu.

Mokėjau monologų ir vaidinimų rolių turėjau. Per sąskrydį sykį sakau, sakau ir kap tai an galo pamirštu, kap toliau. Nugi misnu – nepasmesiu. Ir kap pradėjau juokingai juokcis, ir visus prajuokyc man nusdavė. Tai kad paskui Aldutė Pečulių, Leončikienė mani iškvolino, sakė: „Nu kap tu, Anelyt, nepasmetei. Ot gerai ir graita sumisnai savo pradzų.“ Nu man daug sykių taikės rolį primiršč, tai savo prikuru, bile daugiau juoko išait. Tokias buvo ir Vitas Sandų. Jis pas Kuculius in žantus nuvėj paskui. Tai mokėj pridėc in duotų rolį nuog savį ir da kap juokingai.

Kap jauna buvau, tai apkūni, ir vienas in mano krūcines sakė: „Ot vaikam maisto būt.“ Nu sakau: „Vaikam maistas, o suvaikėjis laižos…“ Buvau sumisnus tokį apie laiškanešį kabaretų, tai visiem paciko. Mokėjau ir lenkiškų baikų. Tokias Povilas Pečulis sakydavo: „Savo kalbų mylėk, o kito – gerbk.“ Mylėjau šposų prigalvoc ir per vesailias darėm bromus. Norėjau daug kur dalyvauc. Vyras turėj aparatų „Smiena“, tai darydavo nuotraukas, vežė in Suvalkus traukiniu išdaryc.

Žamės 10 ha, tai vyras uždarbiavo apdzyrbis žamį. Kur kvietė, tai aidavom sykiu. Nu žmonės mažu pavydėj, kad mes nežinia kokius pinigus žėrėm, ale tep nebuvo, gyvenom, kap ir visi, cik mažu labiau su kitais suveidzinėjom.

Seniai nujaucimų turėjau, sakiau vyru: „Neik jau kasc“, kap užgruvo vienan šulnin jį, volas acikabino ir nukrito jam an pecų, labai sumušė. Sakiau: „Gausim rodų…“ Nu žinia, reikėj stacycis, pinigų brokau, tode kasė toliau. Nor sakiau gi – sprandų skauda. O jis: „Kap pradėjau, tai turu beigc…“ Prie Navinykų mokyklai kiba giliausį šulnį iškasis buvo – net an 30 graižų. Seniau labai reikėj turėc savo vandenį, kad nenešoc iš kaimynų. Kap katriej po du – vienas geramo vandenio sau, kitas prastesniu vandenužu arcau tvarto – gyvuliam gyrdzyc.

Paskui kap užkerėta – nepasisekimai mūs namam kliuvo ir visokios nelaimės. Mano vyrų Antanų 1981 metais šulnin užgruvo Vidugiruose… Baisus dalykas, neduok, Dzieve, kam nor. O kiek jis per savo gyvenimų kasis tų šulnių? Galybį. Kožnas norėj seniau savo kiemi turėc savo vandenį ir savo šulnį. Tai daug jis, galybį žmonėm iškasis buvo šulnių, ale nuog tos nelaimės jau nereikėj daugiau kasc. Be sąmonės 7 mėnasius Balstogės ligoninėj išgulėj. Paskui atgavo sąmonį.

Pasakyta, kad žmogus susitaiko su viskuom, ir su bėdu tepgi, tai mumiem irgi tep išėj. Nu kų padarysi, reikia toliau gyvenc… Esi jaunas, drūtas, o ca su sykiu netenki kojose jaucimo… Ilgai negalėj su tuom sustaikyc, nu vis ciek reikėj priprasc ir apsiprasc, susitaikyc. Tai antras po sūnaus mircies mumiem gyvenimo smūgis skaudus, bet turėjom toliau kepurnėcis ir gyvenc…

Mūs duktė Onutė po tos nelaimės neužilgo beigė Punsko licėjų. Gerai mokinos, galėj toliau mokycis, ale liko padėc ca mumiem. Paskui sukūrė šaimynų ir gyvena mano tėvelių ūkėn. Tai jinai vis kalbina rašyc prisiminimus. Buvau pradėjus rašyc, ale aš per jautri, cik ašaras spaudza ir negaliu nieko parašyc, nutrūksta mislys ir cik liūdnumas ima… Ale dzaugiuos, kad vis ne viena, kap bebūtų, abudu – tai vis paguoda vienas kitam, kad ir kap liūdna būtų, raikia laikycis.

Parimis kryžus prie sodybos su užrašu „Jėzau, pasigailėk mūsų. 1952 m.“ – tai padėkavojimas Dzievu. Pastatė cimencinį kvarmoj Stanelių žantas Juozas Vaicekauskas. Paskui, kap jis su žmonu Maryti išvyko in Amerikų, tai ūkelį perdavė mumiem, savo broliu Antanu ir man, Anelei Degutytei – Vaicekauskam. Atėjom ca iš Agurkių, acivežėm da savus avilius su bitelėm, viskų gražai vyras aptvėrė, pats išpjovė šitus štakietukus – gražos formukės.

Šita sodyba viena iš seniausių Vaitakiemin, ba ca iš Saivų dvaro, kap skyrė Staneliam (tadu Simonu Staneliu 1864 m.). Jis perdavė savo sūnu Antanu Staneliu, katris mirė 1920 m. Paskui jo vyrausias sūnus Juozas (1903–1970) perėmė, po to perdavė dukrai Marytei ir žantu Juozu Vaicekausku iš Vilkapėdzų. Mes 1990 metais perėmėm iš Marytės (Stanelytės) ir Juozo Vaicekauskų.

Vyras dalyvavo savam kaimi vaidinimuose, per tokius suvėjimus ir suspažinom, susdraugavom… Žanijomės visam gyvenimu sykiu. Seniau kaimuose buvo madoj vakarėliai, suvėjimai, pasibuvimai. Vieningesni nei dabar buvo. Užteko, kad paslagia karkų, sviesto, sūro, duonos, ir daugiausia pas mus suveidzinėj jaunimas. Mūs tėtė pagraina, buvo smagu. Prigraidzinėjau ir Aldutės Leončikienės ansambliuku, pagal natas išmokus buvau „Kazačokų“ – tai visi juokės, ba lenkiškai da nelabai kas tadu mokėj. O aš jau kap grįžau iš sostinės, tai jiem rodės, kad mokyta grįžau ir mandra. Neturėjau kuom mandrycis ir nebuvau mandra, mažu jiem tep cik atrodė. Rūpėj man repeticijos, o jų seniau beveik kožnan kaimi buvo, visi norėj suveic, veikc, dainuoc ir pasibūc krūvon.

In mokyklų ėjau Vaitakiemin, Navinykuose, paskui Punski. Tėtė žiemų užsodzina an kumelės ir nujoju, o atgal tai katris kaimynas, kap veža savo vaikus, tai ir mani pavėžėja. Mūs kap nuspirko televizorų, tai vė visas kaimas sulėkdzinėj. Kap dėdė da buvo kraučus, tai kap cielų nedėlių po žmones siuvis parvažuos namo dzviracu – lėkėm visi žūrėc. O jis numazgoja ir liepia nejudzyc to dzviraco. Labai jau škadavoj ir čėdzino.

Daug primezgiau škarpietkų, pirščinių. O katry tadu nemezgė? Nebuvo tadu tep, kap dabar, kad visko pylna krautuvėse. Jei kiek paskiau ir buvo, neturėj už kų pirkc…