Bundantis pavasaris

Petras Maksimavičius

Gavėnia – tai krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas. Sakoma, kad tai sena tradicija, kuri siekia ikikrikščioniškus laikus, tačiau jos prasmė beveik nepakitusi iki mūsų laikų. Malda, atgaila, geri darbai, susimąstymas, maisto ar gėrimų kiekio ribojimas. Visa tai reikalinga žmogui, kad… sustotų, pailsėtų, pagalvotų apie savo gyvenimą ir jo prasmę.

Ar pasaulis po šios viruso pandemijos pasikeis? Kaip atrodys švietimo ar sveikatos apsaugos sistema? Gal sustos globalizacijos procesas? Ar sugrįš tikėjimas, jog žmonėms svarbu ne tik šalies ekonomikos augimas, bet ir dvasiniai dalykai? Ar vėl iškils valstybių sienas žyminčios tvoros? Labai daug įvairių klausimų, kuriuos kelia ne tik žurnalistai, bet ir filosofai, dvasininkai, istorikai, etikai… Kai skaitysite šį straipsnį, mano išvardyti klausimai galbūt skambės banaliai ir bus jau mažiau aktualūs už tuos, kurie kils per ateinančias kelias dienas ar savaites. Šiandien panašių klausimų kyla daug kam. Tai gerai. Pats metas sustoti, neskubėti ir pagalvoti, kokia gyvenimo prasmė, kokia toliau bus pasaulinė tvarka, kas šiame gyvenime svarbu, o kas laikina.

Žmonės skubėjo, norėjo gyventi čia ir dabar, vis labiau nespėdami pasisemti iš įvairių gėrybių aruodo tiek, kad – kaip jiems atrodydavo – pakaktų. Ir štai lyg filme balsas užkulisiuose sako: „Nebespėjate, bet vis vien skubate? Dar ko nors trūksta? Gerai. Tai aš jums gyvenimo tėkmę dar šiek tiek paspartinsiu.“

Taip jau nutiko, kad šis sudėtingas metas mums, katalikams, sutapo su gavėnios ir šv. Velykų laikotarpiu. Teisingai rašo mūsų geras pažįstamas prelatas Edmundas Putrimas: „(…) dabartinė ypatinga padėtis skatina peržiūrėti ir apmąstyti save ir savo gyvenimą. Ar pakankamai dėmesio skiriame savo artimiesiems, bendruomenėms, ar stipriname savo ryšį su Dievu? (…) Mūsų pasaulis sustojo, ir turime laiko patirti asmeninę ir visuotinę gavėnią bei ruoštis vilties šventei – šventoms Velykoms.“ Gražūs ir prasmingi žodžiai. Galime ramiai atsisėsti ir apmąstyti ne tik savo gyvenimą, bet ir tai, kas vyksta aplink mus. Šiandien labai populiaru sakyti, kad po šios pandemijos pasaulis atrodys visai kitaip nei ligi šiol.

Ar taip bus, sunku pasakyti. Kai 2011 m. rugsėjo 11 d. pamatėme į Niujorko dangoraižius įsirėžiančius teroristų pagrobtus lėktuvus, taip pat manėme, kad pasaulis, kurį pažinojome, negrįžtamai pasikeitė. Tai, kas tada įvyko, beveik jau pamiršome, nors pasaulis iš tiesų dėl minėtų įvykių kai kuriose srityse gerokai pasikeitė. Taip bus ir šį kartą. Tačiau, mano galva, pasikeitimai būsią gilesni, susiję ne tik su piliečių teisėmis ir pareigomis, bet ir daugeliu kitų gyvenimo sričių. Keisis požiūris į mokymo organizavimą. Labiau bus varžomos piliečių laisvės, daugės biometrinės kontrolės mechanizmų, didės renkamos informacijos kiekis. Galiausiai padaugės „nereikalingų“ žmonių, nes išbandžius nuotolinį darbą paaiškės, kad visai nebūtina ištisą dieną visiems vienu metu sėdėti darbe, o nuotoliniu būdu tą patį darbą efektyviau ir greičiau gali atlikti mažesnis darbuotojų skaičius.

Jau girdime, kaip keičiasi požiūris į liberalią, atvirą ekonomiką ir jos trapumą įvairių, net trumpalaikių, krizių metu. Kai užsidaro sienos ir bankai stabdo virtualių pinigų dalijimą, burbulas greit sprogsta. Matyt, laisvosios rinkos, nevaržomo prekių ir asmenų judėjimo propaguotojai taip pat jau pastebėjo, kad ramiu metu ši sistema veikia efektyviai, bet anksčiau ar vėliau įvykus krizei pasekmės sunkiai prognozuojamos ir beveik nevaldomos.

Juk pripratino mus būti didelės grandinės dalimi, mažu sraigteliu. Nuolatos gąsdino BVP (bendrojo vidaus produkto) mažėjimu, infliacija, internetinio ryšio sulėtėjimu, brangstančiais lėktuvų skrydžiais, nekilnojamojo turto recesija, nedarbu, krentančiu ar augančiu euro/zloto/franko kursu. Atsimenu, sakydavo: kai kursas krenta – blogai, kai auga – irgi blogai. Kai infliacija didėja, tai blogai. Kai ateina defliacija (atvirkštinis procesas), taip pat blogai.

Paskelbus karantiną, po poros savaičių buvo pranešta, kad jeigu ekonomika bent trumpam „sustos“, pasekmės kiekvienam žmogui bus katastrofiškos. Negi moderni XXI amžiaus valstybė dviejų mėnesių tokiomis sąlygomis tikrai neišgyvens?! Tai kaip tiek šimtmečių, nepaisant besikartojančio bado ir maro, išgyveno Romos imperija ar Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė?

Kaip bebūtų, kol kas gyvename globaliame pasaulyje, besivadovaujančiame savomis taisyklėmis, kurios ne visada pasiteisina ir ne visada saugo pamatines žmonijos vertybes. Juk jau teigiama, kad tai ne virusas, bet sustojusi gamyba, pardavimai, didėjančios elektros kainos ir „McDonald‘s“ tinklo uždarymas pribaigs pasaulį. Dar nedrąsiai, bet siūloma verčiau gelbėti ekonomiką, o nei dairytis į pagyvenusių žmonių likimą. Taip. Sako, kad pagyvenę žmonės moderniai, naujosiomis technologijomis besiremiančiai valstybei nereikalingi. Yra dar baisesnė žinia, bet jokiu būdu šiandien dar negalima apie tai garsiai kalbėti, kad tarp žmonių nekiltų panika. Tiesiog paniškai bijoma ištarti žodį – internetas. Lyg jo atjungimas galutinai pribaigtų žmoniją per vieną savaitę. Paradoksalu, bet pasitvirtinus tokiam scenarijui daugiausiai šansų išgyventi turėtų pagyvenę žmonės, tokie kaip aš ir daugelis Jūsų, mieli „Aušros“ prenumeratoriai.

Vienas mano mėgstamiausių autorių, Jeruzalės universiteto profesorius, istorikas Yuval Noah Harari neseniai (2020-03-20) žurnale „Financial Times“ pabrėžė, kad žmoniją ištikusi globali krizė privers pasaulio lyderius per kelias savaites priimti sprendimus, kurie gali nulemti mūsų gyvenimą dešimtmečiais. Jis perspėjo, kad valstybės institucijos, pandemijos metu įdiegusios įvairius apribojimus, jai pasibaigus nebūtinai norės kai kurių piliečių stebėjimo mechanizmų atsisakyti. Maža to, jeigu piliečiams bus teigiama, kad dalies savo privatumo turi atsisakyti dėl jų sveikatos ir saugumo užtikrinimo, jie tam neprieštaraus.

Profesorius taip pat pažymėjo, jog pandemijos metu gali galutinai žlugti europinio solidarumo idėja, o jos vietą užimti nacionalistiniais principais besiremiantis valstybių izoliavimasis. Juk chaotiškas ir tarpusavy nesuderintas sienų uždarymas – geriausias šios tendencijos pavyzdys. Tikėjimas, kad pati valstybė, uždariusi savo sienas ir nesijungianti į bendrą kovą su pasaulį ištikusia katastrofa, gali sėkmingai ilgainiui apsaugoti savo piliečius ir sukurti jiems gerovę, yra utopinis. Pasak jo, šie procesai labai pavojingi. Jeigu tai įvyktų, neišvengiamai krizė tęstųsi žymiai ilgiau, o laikui bėgant privestų prie dar didesnių nelaimių.

Aš esu tikras, kad žmonės, patyrę šią pamoką, bus vieni kitiems geresni. Klausimas tik, ar tai ilgai truks ir kiek iš to bus pasimokyta. Istorija rodo, kad neilgai. Tačiau šio bei to išmoksime. Mūsų gyvenimas keisis. Jau išmokome ir supratome nemažai. Pasitikrinome, kaip atrodo Europos Sąjungos šalių, net artimiausių kaimynių, solidarumas, netikėtai uždarius savo valstybės sienas. Ne, ne gyvūnus ar prekes vežti uždraudė, bet žmonėms grįžti namo neleido. Pamatėme, kaip veikia ir kiek atspari laisvoji (virtualioji) rinka, kai bent porai savaičių sustoja gamyba ir smunka pardavimai. Supratome, kad neišvengiamai keisis švietimo sistema ir požiūris į darbo kai kuriose srityse organizavimą. Taip pat sumenko tikėjimas, kad XXI a. žmogus jau beveik valdo viską, kas vyksta pasaulyje. Pasirodo, kad jis silpnas ir bejėgis.

Štai kokią gavėnią mums suplanavo. Visuomet patogu buvo žinoti, kada, kur ir kaip sutiksime šv. Velykas, tikrąjį prisikėlimą. Svečiai ir giminaičiai būdavo iš anksto sukviesti, pyragai iškepti, mėsos ir alkoholio pripirkta, margučiai pašventinti, automobiliai nuplauti, filmai Netflix‘e rezervuoti. Ką dar užmiršau paminėti? Tikriausiai dar labai daug ką užmiršau. Šiandien mūsų pasaulis „sustojo“, kaip rašo prelatas Edmundas Putrimas. Bent man atrodo, kad šiandien tikime tik tuo, jog šv. Velykos, tikrasis prisikėlimas, kada nors ateis. Tačiau kada tai įvyks, dar visiškai neaišku. Gal toks ir buvo Jo sumanymas ir siunčiama žinia žmonijai?