Rytis Motiejūnas

Šių metų pavasaris atėjo netikėtai. Regis, ką tik mus puolė netikėtos kovo šlapdribos ir vėjai (šiaip žiemos juk beveik ir nebuvo), o jau šv. Velykų išvakarėse sulaukėme tikros kaitros. Gamta palengva pražysta žaluma, o nustebę paukščiai žiūri į tuštokus laukus ir pievas.

Šiemet iškilmingai minėtas Kovo 11-osios trisdešimtmetis greitai pasimiršo, užgožtas kitų svarbių įvykių. Kas dabar dar atsimena pasipiktinimą, sukeltą vienos uostamiesčio lietuviškos gimnazijos rusų kalbos mokytojos, pamokoje išdergusios Lietuvą? Ar buvusią „metų mokytoją“ [!], Kaune savo mokiniams pasakojusią apie būtiną eutanaziją seneliams? Atšventę 30-ąjį valstybės atkūrimo gimtadienį ir dar suspėję dalyvauti kasmetėje Kaziuko mugėje Vilniuje, lietuviai pasinėrė į kovą su naujosiomis ligomis. Iš pradžių diskutuotojai dalijosi į tuos, kurie bijojo epidemijos masto, ir tuos, kurie sakė, kad ši liga visai nebaisi, nes tai neva tik nauja gripo atmaina. Pastarieji, beje, dabar gerokai pritilę. Ką mes turime? Nežinomos kilmės agresyvų, ypač limpantį virusą, kuris kimba prie daugelio, tačiau negailestingai šienauja senolius ir žmones su silpna imunine sistema, turinčius papildomų lėtinių ligų. Ši liga kilo Kinijoje ir jau spėjo ten nuslopti, tačiau su dideliu pagreičiu renka savo aukas Europoje ir JAV. Labiausiai nukentėjo Italija ir Ispanija, savo eilės laukia šiaurės amerikiečiai, nes pas juos daugiausia ligonių. Kol nesukurta vakcina, sąmokslo teorijų mėgėjai šiurpina visus apokaliptinėmis prognozėmis.

X X X

Įvairiausios epidemijos nuo seno lankydavosi Lietuvoje. Kiekvieną šimtmetį nuo pat valstybės susikūrimo mus nusiaubdavo kokia nors didelė neganda, nors šiaip viduramžiais įvairios pragaištys rusendavo dešimtmečiais. Pirmoji žinoma ir mus palietusi didelė maro epidemija, atnešta irgi iš Kinijos (kažkodėl daugelis epidemijų ateina iš Rytų), nusiaubė Europą XIV a. viduryje. Skaičiuojama, kad tuomet išmirė keletas ar keliolika milijonų kontinento gyventojų, bet pagoniškos Lietuvos ji smarkiai neužkabino, tik teigiama, kad kelerius metų nebuvo kryžiuočių antpuolių… Po to didesnės ar mažesnės epidemijos būdavo beveik be pertrūkio, ir žmonės, matydami jose Dievo kerštą už savo nuodėmes, prie jų savotiškai „priprato“. Labai dažnai mirtinos epidemijos sutapdavo su karais, nederliaus ir bado metais. Bijota ir kometų pasirodymo. Pati didžiausia XVIII a. pradžios epidemija sutapo su karu su Švedija ir sumažino etninės Lietuvos gyventojų skaičių trečdaliu, tada išmirė ir dauguma Mažosios Lietuvos lietuvininkų. Tai vaizdingai aprašyta I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likime“. Prūsijos kunigaikščiui teko į ištuštėjusį kraštą kviestis austrus, vokiečius, šveicarus. XIX a. visus gąsdino choleros epidemija, keliomis bangomis siaubusi Lietuvą amžiaus viduryje ir antrojoje jo pusėje. Žymiausia XX a. pradžios epidemija, vadinamasis ispanų gripas, šienavęs daugiausia 20–40 m. amžiaus vyrus, nusiaubė ypač JAV ir Vakarų Europą, nors užkabino ir Lietuvą. Bet tada vyko 1918–1920 m. kova už mūsų valstybingumo atkūrimą, karai ir revoliucijos, kas pasimetė bendrame kruvinų įvykių fone. Šita epidemija pirmoji, vykstanti jau globaliame pasaulyje, gal todėl tokia bauginanti.

X X X

Masinė epidemija yra ribinis iššūkis tautai ir valstybei. Jos metu pasirodo tikrieji žmonių veidai, labai dažnai nukrenta kaukės. Bepigu keikti Vyriausybę, kai esi opozicijoje. Tačiau žiniasklaidoje kilęs triukšmelis, kai rinkimus pralaimėję politikai pareiškė pasiruošę perimti valdžią, glumina. Mielieji, o jūs jau laimėjote rinkimus? Truputį gaila ir sveikatos apsaugos ministro A. Verygos, su olimpiška kantrybe atsikirtinėjančio nuo oponentų pelnytų ar nepelnytų priekaištų. Ministrui prikišamas lėtumas, organizacinių gabumų ir šiaip patirties stoka. Bet palaukite, kas iš oponentų turi tokio pobūdžio patirtį grumtis su pandemijų iššūkiais? Kas pandemijos pradžioje šaipėsi iš perteklinių ministro priemonių? Kadenciją baigęs sveikatos eurokomisaras V. Andriukaitis dar prieš mėnesį bandė postringauti apie COVID-19 nepavojingumą, bet dabar dingo iš horizonto. Štai sostinės meras nusprendė pasipuikuoti ir paskelbė mieste karantiną net prieš Vyriausybės sprendimą, tačiau toliau girtis jam nelabai sekėsi. Paskelbęs privalomą karantiną mieste ir pabandęs apgyvendinti jame įvairiausio plauko grįžusius emigrantus, jis vos po kelių dienų atsisakė savo sumanymo… O ir karantinuotieji gana skirtingi ir ne visada atsakingi. Ilgai keikti įvairūs turistai, dažniausiai vadinti „slidininkais“ (slidinėjo Alpėse), nebuvo tokie skandalistai kaip kai kurie darbo emigrantai, įsigudrinę girtuokliauti ir triukšmauti net saviizoliacijoje. Matyt, tikrai ne visi į užsienį išvykę ir dabar Lietuvon sugrįžę tautiečiai (mėgstantys pakeiksnoti savo gimtinę) yra mokslo šviesuliai ar darbo spartuoliai, garsinantys mus užsienyje. Jau ko verti du pusamžiai vyrai, susipešę karantine Vilniuje ir per muštynes vienas padūręs kitą. Gerai nors, kad ne mirtinai…

Sunkumai sutelkia žmones. Daug žmonių, ypač jaunimo, savanoriškai padeda vienišiems senukams, dalyvauja dalinant maistą. Tačiau išryškėjo ir tamsiosios žmonių charakterio pusės. Žiniasklaidoje pilna naujienų, kai pasinaudoję krize įvairūs sukčiai internete siūlo (dažniausiai žymiai brangiau) įsigyti apsaugos kaukių, dezinfekcinio skysčio ar net vaistų (kurie dar nesukurti) nuo šios ligos. Triukšmelis kilo, kai tokiu būdu bandė užsidirbti vieno dainininko brolis, buvusio KGB tardytojo sūnus. Sugėdintas jis ištrynė skelbimą… Bet ko norėti iš tokių žmonių, jei keikiami gydytojai, kuriems trūksta įrangos ir specialių drabužių, netgi medicininių kaukių, o tuo pat metu TV ekrane išvysti kokį pasipūtusį Seimo narį ar valdininką, užsidengusį veidą naujausia, patikimiausia medicinine kauke? Beje, tokių nelaimių metu visada atsirasdavo žmogaus vardo nevertų ypatų, žiūrinčių tik savo naudos. Štai, pavyzdžiui, prieš 400 metų, vienos nesmarkios epidemijos laiku (per „rusenančią“ epidemiją), žemaičių bajorai visai nesigėdydavo priglausti savo mirusių kaimynų turtą, maisto atsargas ar pinigus, persikelti riboženklį ar ežią, pasididinant savo arimą ar pievą. Apie tai rašoma teismų knygose. Deja, žmonės visais laikais tokie panašūs!

Bjauriausiai elgiasi mūsų žiniasklaida. Nežinau, ką sako Lenkijos kanalai, bet Lietuvoje žiniasklaida elgiasi tikrai chamiškai. Dauguma jos atstovų neriasi iš kailio, stengdamiesi rasti kokį nors kuo baisesnį reportažą apie epidemijos eigą Lietuvoje ar užsienyje. Arba maitina mus iki koktumo nusibodusio ir šiandien visai neįdomaus netikrų žvaigždučių „gyvenimo“ naujienomis.

Šiaip – kaip kalbėjo ir Prezidentas, ir Vilniaus arkivyskupas – tokiu atsakingu tautai ir valstybei momentu derėtų susivienyti kovai su liga, o ne platinti gandus, kurie tik didina galimą paniką.

X X X

Visos epidemijos anksčiau ar vėliau pasibaigia ir gyvenimas tęsiasi. Baigsis ir ši neganda. Belieka visiems palinkėti stiprios sveikatos ir gražių šv. Velykų. Sveikatos ir tvirtybės Jums, mielieji!