Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Visai neseniai, prieš kelias savaites, mūsų Punsko parapijoje tarnaujantis kunigas Povilas Slaminis „Aušroje“ rašė, kad žmogaus gyvenime būna sustojusio laiko akimirkų, kai „kalbantis žmogus nutyla, planuojantis pamiršta savo užmojus ir darbus, skubantis žmogus sustoja. Mes liaujamės darę, veikę, mes tiesiog būname čia ir dabar „nieko neveikdami“, „nieko nemąstydami“. Tuomet perskaityti žodžiai trenkė lyg žaibas iš giedro dangaus. Valstybėje imta kalbėti apie koronaviruso plitimą ir artimiausios ateities pranašystes. Kunigas rašė apie sustojimą maldoje per gavėnią. Niekas netikėjo, kad šiemet laikotarpis iki Velykų gali būti tiesiogine to žodžio prasme paskendęs įvairiaspalviuose susimąstymuose.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną išplitusi pasaulyje SARS-CoV-2 epidemija buvo paskelbta pandemija. Ji sukėlė tam tikrą paniką, tačiau didelė dalis žmonių atsakingai priėmė šią žinią. Stipriai pristabdėme savo gyvenimus, atsitraukėme nuo šurmulio ir, kaip tie keturiomis šliaužiojantys vaikučiai, iš naujo ėmėme mokytis pagrindų. Pratinomės atsipūsti ar net ilsėtis tikėjimo užantyje.

Skamba keistai, kai tenka pasakyti, kad šiuo metu ieškoma atspirties krikščioniškajame gyvenime, tačiau neperdedu teigdama, jog mes stipriai nutolome nuo religijos. Metai iš metų mokėmės ieškoti priežasčių, kaip pateisinti atotrūkį nuo bažnyčios ir maldos. Dabar niekieno neverčiami iš pasąmonės gelmių ieškome pokalbio su neregima jėga.

Keista matyti ir būti tokioje aplinkoje, kur daugelį metų rašytiniai ir žodiniai tekstai apie gyvenimo sulėtėjimą apibūdindavo tik vienetus, o šiemet kovo ir balandžio mėnesiais jie palietė kiekvienos kartos asmenį. Tam tikra prasme mūsų pasaulis sustojo. Per gavėnią. Atsitiktinumas, tačiau daugiau davęs, nei atėmęs. Net nebandysiu liesti padidėjusio nedarbo problemos, nes šį kartą norisi pasidalinti tik teigiamomis mintimis, pasinerti į dvasinius dalykus ir šeimos suartėjimo laiką.

Sunku patikėti, kad XXI a. teko sulaukti žmogaus laisvės apribojimų, suvaržymo ir tokios pandemijos, kokia, atrodė, naujais laikais mūsų nepalies, o jeigu ir ištiks, tai rasime sprendimą, kuris neturės įtakos mūsų gyvenimui. Visgi įvyko taip, kaip niekas nesitikėjo ir net baisiausiuose sapnuose nesapnavo. Kovo pradžioje mūsų kasdienybė tekėjo įprasta vaga, o jau po mėnesio viskas apsivertė aukštyn kojomis. Iš pradžių diena iš dienos keitėsi situacija valstybėje, tuo pačiu ir mūsų krašte, paskui – valanda po valandos. Privalėjome užsidaryti savo namuose, nesusitikinėti su draugais, kaimynais, pažįstamais, į parduotuvę užsukti tik dideliam reikalui esant. Ir toliau visur reikia išlaikyti tinkamą atstumą nuo pašalinių. Nėra jokių susitikimų, pasimatymų, susibūrimų. Jų negali būti. Lietuva nepasiekiama. Kelintą kartą mes vėl esame nuo jos atskirti sienomis. Laikinomis, bet vis dėlto griežtai saugomomis ribomis. Nors mokyklos uždarytos, mokiniai užduotis gauna internetinėje mokymosi platformoje. Daugelį formalumų galima atlikti nuotoliniu būdu, todėl šiandien visų mūsų namai tapo saugiausia ir maloniausia vieta visame pasaulyje. Prie vieno stalo susėda visos šeimos, svetainėse vaikai plaukioja savo svajonių šalyse, seneliai vėl gali pajausti, ką reiškia žodžiai „pilna stuba“. Vakarais atsiranda laiko anksčiau atsigulti, pažvelgti į žvaigždėmis nusėtą tamsų dangų ir iš po patalynės išsitraukti primirštą vaikišką vakaro maldelę „Angelėli Sargužėli…“. Daug prisiminimų sugrįžta į galvą. Visa tai, ką darbai ir rūpesčiai kas dieną surydavo. Dabar staiga atrišo visus surauktos kaktos pančius. Prisipažinkime, kiek kartų kartodavome sau, kiek visko turime padaryti, bet nėra laiko… Kiek kartų svajodavome apie visišką atsipalaidavimą ir nieko nedarymą arba ilgas atostogas? Gerai sako, kad „žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta“. Senas posakis išsipildė su kaupu. Ne taip įsivaizdavome troškimų išsipildymą, bet nieko nepadarysime. Oi, klystu. Galime padaryti labai daug, jeigu tik vadovausimės visais nurodymais ir liksime namuose. Jeigu neturime galimybės dirbti iš namų, tai bent po darbų nesiruoškime „pramogauti“. Tikrai, kai tik baigsis viruso beprotybė, sugrįžęs laisvas judėjimas taps tikra pramoga ir prabanga. Įvertinsime ir gerbsime laisvę. Bent jau aš turiu tokią viltį.

Dabar namuose būti labai gera, kai vakarai ilgėja, o gamta keliasi iš, norėtųsi pasakyti, žiemos, tačiau nepavyko šiemet jos sulaukti. Augmenija bunda iš tamsaus metų laiko. Visiems įgriso už lango matyti pilkos atspalvius, sugebėjusius sumaišyti žemės ir dangaus spalvas. Pagaliau dėmėtas pasaulis sprogsta naujais kvapais, daigina žolę, leidžia patiems ruoštis kelionėms į daržus ir darželius. Aplinkinių miestų ir miestelių gyventojai visai neseniai dar turėjo progą nuvykti į mišką pasivaikščioti, o dabar tai jau draudžiama, nes ten pasidarė didesnė spūstis nei gatvėse (niekada nepamaniau, kad teks apie tai rašyti…). Laimei, dauguma mūsų gyvena nuosavuose namuose su nemažu žalumos plotu, todėl ten galima daug gražių dalykų nuveikti. Ypač moterims, kurios mūsų krašte dievina, kaip sakoma, kuistis gyvybingoje dirvoje. Tokiu metu daugumos palangės nukrautos pomidorų, agurkų, paprikų daigais, o šiltnamiuose seniai žaliuoja salotos. Puikus metas vaikus ir anūkus supažindinti su fotosintezės stebuklais, vykstančiais čia pat po nosimi. Gali kam nors atrodyti, kad prieš pandemiją buvome visiškai netikusiais tėvais ir vaikų mokymą palikdavome darželio auklėtojoms. Suprantama, kad tėvai dirbo, norėdami užtikrinti atžaloms visavertį būvį. Tiesiog šiuo metu privalome būti namuose (visgi dalis toliau dirba savo darbus, nes ne viską galima „parsinešti“ į namus), o laisvą laiką užpildyti kūrybiniais užsiėmimais. Taip ne tik maloniau praeis ilgos dienos, bet ir po poros metų turėsime sukaupę daug gražių prisiminimų.

Šį tekstą skaitote po Velykų – didelės Kristaus prisikėlimo šventės. Šiemet ji buvo kitokia nei visos. Ar buvę tokių, kurie nemargino kiaušinių, sakydami, kad nėra jiems laiko? Abejoju. Buvo laiko tėpliotis dažuose ir vaške, pritūpti su mažaisiais ir paspalvinti flomasteriais ir kitomis dažymo priemonėmis, kurias galima rasti tik parduotuvėse, o juk reikėjo ir vis dar reikia apriboti tokias keliones. Štai į pagalbą galėjo ateiti senoviški kiaušinių dažymo būdai: svogūnų lukštais, šieno pakratais (t. y. išdžiūvusių kotukų gabaliukais, lapelių sėklų trupiniais), kerpėmis, samanomis, medžių žievėmis. Visų šių dalykų netrūksta gamtoje, tad kodėl joje neatlikus gamtos pamokos namų darbų? Beje, o kas kitas, jeigu ne mes perduos turimas žinias jaunesnėms kartoms? „Lenk medį, kol jaunas.“

Dabartinė situacija šalyje daugeliui šeimų neleido prikrauti pilnų stalų, kai žmonija susidūrė su krize. Bent jau nesinorėjo maisto tiek turėti, kad paskui reikėtų išmesti. Tai prieštarauja senosioms Velykų tradicijoms. Kadaise jos buvo vadinamos Pavasariniais diedais, kai maistu dalintasi su vargstančiais, o šie dėkodami meldėsi už mirusius. Negailėdavo nei pyragų, nei mėsos, o Dzūkijoje grikių košės. Šiais laikais buvome nuvertinę grikius, bet dabar negalima į juos nusispjauti. Sako, kad bus sausi metai, tad ir ūkininkų aruodai gali būti kuklesni.

Šiandien tenka atsiprašyti knygas. Ilgos prie ekranų praleistos valandos anksčiau ar vėliau pabosta. Per akis lenda vienodos antraštės, ta pati informacija, nelinksmos žinios, nesibaigiantys serialai. Tuomet į rankas atkeliauja kažkada nustumta knyga. Už lango tvyranti ramybė skatina pasinerti į literatūros pasaulį, pabandyti mėgautis popieriuje surašytomis istorijomis. Tie, kurie namuose neturi knygų, gali skaityti internete. Žinoma, nėra ko lyginti dviejų skirtingų knygos formų, nes popieriuje atspaustos juodos raidės skleidžia magišką kvapą, kuris tyliai nuramina kiekvieną skaitytoją, net ir tą mažiausią, kuris valandų valandomis galėtų burgzdamas daryti savo tvarką kiekviename namo kampelyje.

Ar tai nėra duota mums galimybė atsigręžti į artimiausius žmones, niekur neskubant prisėsti prie virtuvės stalo ir leistis į pasakojimus, kaip darydavo seneliai – tie patys mūsų išminčiai? Tai puiki proga išsitraukti senus šeimos albumus ir „pavaikštinėti“ praėjusio amžiaus takais, spėti sugauti senų giminių vardus ir jų gyvenimo istorijas, vertas ne vieno romano. Neskubėkime išeiti iš sustojusio pasaulio. Skubėti nėra kur. Gyvenimas vyksta čia pat – už kiekvienų namų slenksčio.