Mažieji suvalkiečiai. 2020 m.

Petras Maksimavičius

Mokytis verta. Norėti diskutuoti įvairiomis temomis – taip pat. Gyvename laikais, kai duomenys, žinios, jų patikimumas ir pasikeitimo jomis greitis netrukus bus didesnė vertybė nei naftos ar gamtinių dujų telkiniai. Žinios tampa vis didesne vertybe. Mąstau apie Lenkijos lietuvių bendruomenę ir bandau suvokti, kiek pasaulį ištikusi krizė gali neigiamai ar teigiamai paveikti mūsų gyvenimą. Klausimas rizikingas, nes keldami įvairias tezes ar darydami išvadas galime gerokai prašauti pro šalį. Vis dėlto pagalvokime, ar šis sunkmetis ilgainiui kaip nors papildomai paveiks lietuvių bendruomenės gyvenimą, ar tai nieko bendra neturi su tautiniais, kalbiniais ir kitais reikalais.

Pasaulį ištikusi viruso pandemija išgrynino kai kuriuos dalykus, kurių įprastomis sąlygomis kasdieniame gyvenime nepastebėdavome. Jau visiems, matyt, nusibodo klausytis gydytojų, politikų, žurnalistų ir kitų „specialistų“ išvedžiojimų apie tai, kaip atrodys pasaulis po šios pandemijos. Tačiau aš esu linkęs pritarti tiems, kurie ragina kuo daugiau pasisemti žinių ir pasiruošti ateičiai. Teisingai sakoma, jog kiekviena krizė turi blogąją ir gerąją puses. Vienoje pusėje lieka tie, kurie nukenčia, kitoje atsiduria tie, kurie pasinaudodami krizine situacija siekia sustiprėti ir sėkmingai tai daro.

Nieko naujo nepasakysiu. Pavyzdžių apstu. Seniai žinoma, kad, tarkime, ekonominės krizės metu pats geriausias laikas pirkti nekilnojamąjį turtą, ieškoti įvairių naujų verslo nišų, domėtis vertybinių popierių birža. Panašiai vyksta ir švietimo srityje. Jau, matyt, visi supratome, kad švietimo sistema keisis, mokyklų administratoriams teks įdiegti papildomus mokymo mechanizmus, mokytojams įgyti naujų įgūdžių. O ką jau bekalbėti apie įvairias specialiosios paskirties tarnybas (ligonines, policiją, pasieniečius, žvalgybą, epidemiologus ir pan.). Jų darbo metodai ir naudojamos techninės priemonės sparčiai keisis, o nuo jų darbo profesionalumo priklausys, kaip bus užtikrinama piliečių, tarp jų ir tautinių mažumų atstovų, teisių apsauga. Taigi klausimų daug, ir jie vienaip ar kitaip susiję su lietuvių bendruomenės reikalais.

Panagrinėkime kelis pavyzdžius. Jokiu būdu nesiekiu Jums įpiršti savo nuomonės. Tiesiog esu įsitikinęs, kad diskutuoti verta, nes diskutuojant kai kurios išsakytos mintys gali būti naudingos.

Pradėkime nuo globalaus dalyko. Galimas daiktas, kad ši epidemija ilgesniam laikui atitolino karinio konflikto mūsų regione galimybę. Ne todėl, kad nugalėjus koronavirusą išnyks grėsmė iš Rytų ar teks rūpintis ekonomikos gaivinimu, nevaržomo prekių ir asmenų judėjimo atkūrimu. Priežastis gali būti kita, ir apie ją retai pagalvojame. Įprastomis sąlygomis Lenkija, Lietuva ar kitos Baltijos valstybės nesiryžtų rengti tokio masto ir tiek daug kainuojančių pratybų, kokios surengtos pandemijos metu. Per „pratybas“ išbandyta, kaip greit galima atkurti sienų kontrolę, reorganizuoti sveikatos apsaugą, kontroliuoti žmonių judėjimą šalies viduje, tiekti maisto produktus, organizuoti medicinos priemonių gabenimą iš užsienio. Patikrinta, kaip krizės atveju veikia įvairios jėgos struktūros, savivaldybių administracijos, žiniasklaida. Nuolatos stebėta, kaip keičiasi žmonių nuotaikos ir kaip jie reaguoja į teisių suvaržymą, paiso valdžios nurodymų. Neišvardinsiu visko, nes mes, eiliniai piliečiai, niekada nesužinosime, kaip, kada ir kokie valstybės tarnybų veikimo mechanizmai buvo panaudoti ir patikrintas jų veikimas. Taigi pandemijos metas suteikė neįkainojamos informacijos apie valstybių valdymo efektyvumą kilus krizei. Visa sukaupta informacija dar ilgai bus analizuojama ir tobulinama, siekiant panašių krizių išvengti arba joms įvykus kuo sėkmingiau ir ilgiau atlaikyti priešo puolimą. Šiuo požiūriu tokios „pratybos“ yra labai naudingos.

Kitas klausimas. Užsidarius valstybės sienoms ir atėjus pavasariui kilo problema mūsų krašto ūkininkams, kurie dirba laukus Lietuvos pusėje. Iš karto noriu pabrėžti, kad užaugau kaime ir puikiai suprantu ūkininkų darbo specifiką, žinau, ką reiškia laiku ir kokybiškai žemės ūkio darbus nudirbti ir kokios gali būti pasekmės to nepadarius. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į du dalykus, kurie šios krizės metu išryškėjo (ir ko turėtumėm pasimokyti). Pirmas dalykas tas, kad šis klausimas labai greit buvo politizuotas. Išryškėjus problemai, vietos žiniasklaidoje (ypač lenkiškoje) išgirdome, kad „Lietuva neįsileidžia Lenkijos ūkininkų“, „atskirti nuo savo laukų Lietuvoje“, „Lenkija įvedė lengvatų sieną kertantiems ūkininkams“ ir kt. Žinoma, tai tik dalis tiesos. Paskelbta informacija lyg ir parodė Lenkijos europietišką ir humanišką, o Lietuvos sunkiai suvokiamą elgesį. Kodėl tai tik dalis tiesos? Todėl, kad Lenkija jokių įvažiavimo į šalį lengvatų ar išimčių eiliniams Lietuvos piliečiams (išskyrus „Lenko kortos“ turėtojus) netaiko. O ką jau kalbėti apie Lietuvos ūkininkų patekimo į Lenkiją galimybes… Įvažiavimas, išskyrus kelias išimtis, draudžiamas. Tačiau tai nesutrukdė Seinų, Balstogės ar Suvalkų politikams bei žiniasklaidos priemonėms stoti „ginti“ Punsko lietuvius nuo Lietuvos valdžios sprendimų!

Antras dalykas, kurį reikia paminėti – taip pat svarbus, kadangi jį nutylėdami nepelnytai darome žalą ne tik sau, bet ir mūsų santykiams su Lietuva. Atrodo, Seinų interneto portalas atskleidė, kad Lietuvos Vyriausybės nenoras leisti Lenkijos ūkininkams karantino metu nevaržomai kirsti Lietuvos sieną ir ten dirbti žemę grindžiamas ne keistu užsispyrimu, bet paprastais ir suprantamais argumentais. Tiesiog nemaža dalis ūkininkų (o kalbame ne tik apie Seinų ir Punsko krašto ūkininkus, bet taip pat kitų Lietuvos ir Lenkijos pasienio savivaldybių žemdirbius) iki karantino įvedimo nelabai rūpinosi tinkamai įforminti žemės nuomos ar jos pirkimo sutartis. Toks šiek tiek lengvabūdiškas požiūris pakenkė ne tik tiems, kurie tvarkingai rūpinosi prievolėmis, bet ir nuomotojams. Paaiškėjo, kad Lietuvos savivaldybės iki galo net nežino, kas, kur, kam, kiek ir kokiu pagrindu leidžia naudotis žemės ūkio paskirties plotais, kur gyvena jų savininkai ir nuomininkai. Todėl Lietuvos valdininkų perduotas Punsko viršaičiui patarimas, kad ūkininkai individualiai kreiptųsi į Lietuvos institucijas ir pateiktų dokumentus, rodančius turimą nuosavybę, ar nuomos sutartis buvo logiškas. Juk gyvename ekstremalios padėties sąlygomis ir sienos kirtimą išimties tvarka kaip nors reikia teisiškai pagrįsti. Reikia tikėtis, kad kol šis „Aušros“ numeris pasieks skaitytojus, bent dalis ūkininkų problemų bus išspręstos, o mes išmoksime naujas pamokas.

Dar vienas klausimas – švietimo. Kad tai kertinis Lenkijos lietuvių bendruomenės išlikimo klausimas, niekam aiškinti nereikia. Tiesiog praėję dešimtmečiai parodė, kad taip yra. Švietimo organizavimas keisis. Mano galva, tai kelia nemažai pavojų lietuvių švietimui, tačiau taip pat suteikia tam tikrų galimybių. Atrodo, kad po epidemijos atsiras daug naujų dalykų, kurie bus susiję su nuotoliniu mokymu, naujųjų vaizdo ir garso technologijų panaudojimu. Žinoma, patyrus šią krizę dar ilgai Lenkijos švietimo ministerijoje niekas net nesivargins galvoti apie tautinių mažumų švietimą ir jo specifiką. Taigi daugeliu dalykų teks pasirūpinti patiems. Gal tai ne tik įrangos pirkimas, mokymo sąlygų pritaikymas, mokymai mokytojams. Šiuo atveju daug gali padėti paprastas lietuviškas darbštumas, sumanumas ir… internetinio ryšio kokybė. Ką daro Lietuvos švietimo specialistai? Lietuva nedidelė šalis, todėl įvairias naujoves integruoti į mokymo sistemą žymiai lengviau nei Lenkijoje. Tai šansas mums. Reikia stebėti naujoves ir siekti pritaikyti tai mūsų švietimo sistemoje, ir kuo greičiau įgyti pranašumą gretimų mokyklų atžvilgiu. Sveika konkurencija – geras dalykas. Šį kartą gali lemti ne tiek finansiniai ištekliai, kiek sumanumas ir gebėjimas ateinančias naujoves integruoti į mokymo procesą. Šiandien ne tik kiekvienos mūsų mokyklos, bet ir privataus namo ar buto prijungimas prie spartaus interneto reiškia tiek pat, kiek praėjusiame amžiuje vykęs mūsų kaimų elektrifikavimas arba telefono linijos tiesimas Punske. Nepražiopsokime. Reikalaukime.

Į galvą ateina dar viena sritis, kuri visada buvo ir bus svarbi bet kuriai tautinei mažumai. Tai tautinių mažumų ir piliečių teisės. Čia nedaug nuo mūsų priklauso, nes mūsų balsas bent kol kas nebus girdimas. Požiūris į žmonių saugumą ir privatumo išsaugojimą keisis. Matyt, ir tautinių mažumų atstovams nuo to gyventi geriau nebus. Gal vertėtų tik atsiminti vieną taisyklę, kuri, mano nuomone, yra logiška. Kai kas nors mums sakys: jeigu norite, kad jūsų saugumas būtų kuo labiau užtikrintas, o sveikata tinkamai prižiūrima, turite atsisakyti dalies savo privatumo ar tautinės tapatybės – netikėkime tuo. Šios dvi pamatinės žmonių teisės viena kitai neprieštarauja. XXI a. Europoje galima deramai rūpintis piliečių sveikata ir tuo pačiu saugoti jų privatumą bei gerbti tautinę tapatybę.