Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Nesitikėjome, kad taip ilgai teks gyventi keistą atsiribojimo gyvenimą. Vis dar kasdien su nerimu laukiame žinių apie užsikrėtusiųjų skaičių. Kiekviena informacija, kad sergamumo kreivė plokštėja, suteikia vilties. Lygiai akį patraukia kiekviena žinutė apie mokslininkų darbus ieškant skiepų ar veiksmingų vaistų. Apie vaistus galima ir nemažai straipsnių surasti. Tik vėliau kyla klausimas, ar tikrai jie veiksmingi, jeigu vis tiek daug žmonių miršta nuo šios naujos COVID-19 ligos. Pandemija pakoregavo mūsų visų gyvenimus ir planus. Jau lyg ir apsipratome su nauja tikrove, su būtinybe nešioti kaukę, išėjus į viešumą. Ir nors Seinų apskrityje nepatvirtinta nei vieno užsikrėtimo koronavirusu atvejo, vis tiek nejauku išeiti į miestelį. Pandemija pakeitė ne tik paprastų žmonių kasdienybę. Ji ypač palietė įmones, nevyriausybines organizacijas. Šiame „Aušros“ numery skaitykite, kaip tautinių mažumų organizacijos bando išvengti pandemijos pasekmių. Juk dauguma suplanuotų projektinių renginių neįvyko arba negalės vykti. Kaip tad išgyventi tautinių mažumų nevyriausybinėms organizacijoms? Kas bus su skirtomis, bet nepanaudotomis lėšomis? Kas, jei dalis jų jau buvo panaudota, o renginys neįvyko?

Atrodytų, kad pandemija mažiausiai aktuali ūkininkams. Jiems ir karantinas ne toks slegiantis – juk visados galima išeiti į kiemą, į savo laukus. Ir nė motais, kad yra kokių ribojimų. Labai klystame taip manydami. Netikėta problema kilo daliai mūsų krašto ūkininkų uždarius valstybių sienas. Dalis žemdirbių, norėdami plėsti savo ūkius, yra įsigiję už sienos esančios žemės ar ją nuomoja. Deja, šiemet negalėjo ten nuvažiuoti atlikti būtinų pavasario darbų. Apie šią problemą irgi rašoma šiame „Aušros“ numeryje.