Santaka KAUNAS

Jurgita Stankauskaitė

Skaitau: Milda gyvenime labiau vadovaujasi širdies nei proto balsu. Vertina pasaulį subjektyviai, primerkia akį svetimoms ir objektyvioms pažiūroms. Tai geras, bet bailus žmogus. Mildos vardo nešiotojų daugiausiai gyvena Latvijoje, o tokią pavardę turi nemažai svajonių šalies, Amerikos, piliečių. Lenkijoje Mildos vardas pasigirsta net viename populiariausių serialų. Peršasi išvada, kad šis vardas žinomas ne tik Baltijos šalyse. Jo skambesys aidi svetimuose kraštuose. Visiškai atsitiktinai mano žvilgsnį patraukęs vardas priminė nuostabiu žiedų grožiu apsipylusio mėnesio šventes. Ne tokias, kurias žinome iš savo patirties, o tas, kuriomis gyveno metų laikų periodiškumu besivadovaujantys lietuviai. Senojo tikėjimo atstovai turėjo deivės Mildos šventę.

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų teko girdėti lietuvių nuomonę, jog mes turėtume švęsti ne Šv. Valentino dieną, o būtent Mildos šventę – glūdinčią giliai mūsų pasąmonėje, turinčią senas šaknis baltų pasaulėvokoje. Tikriausiai smagiau ir maloniau būtų minėjimą perkelti iš šaltų metų pradžios dienų į šiltą ir be proto gražų pavasarį. Kita vertus, kaip mums reikėtų laimėti prieš komercinę popierinių širdžių dieną? Palikta ilgus metus spraga senuose papročiuose metai iš metų didėja ir kažin ar tokias iš viso įmanoma kaip nors užlipdyti. Jeigu ir būtų galima sugrąžinti deivės Mildos dieną, ji pasiliktų siauroje visuomenėje, primindama kiekvieną eilinį baltų kultūros apeiginį minėjimą. Be to, verta pažymėti, kad šiuolaikinės kartos neskiria ypatingo dėmesio kalendorinėms šventėms, išskyrus Kalėdas arba Velykas. Jų gyvenimo ritmas nėra priklausomas nuo periodinių minėjimų, tad kalbėti apie Mildos dieną verta ne dėl jos susigrąžinimo, o labiau paties žinojimo ir informacijos perdavimo.

Gegužės 13-osios Mildos šventė turėjusi savo apeiginius ritualus, kurie mums visiškai nepažįstami. Sunku būtų apie juos papasakoti be papildomos literatūros. Tiesa, joje aprašomi šventės elementai labai glaustai, todėl peršasi mintis, kad apie šią šventę žinome labai mažai, nepalyginamai mažiau už kitas senojo tikėjimo šventes. Kiekviena iš jų pažymėta specifinių tekstų dainomis, o štai Milda nėra apdainuojama. Istorikai ir etnologai dažnai vieni kitiems prieštarauja dėl šios šventės tikroviškumo. Manoma, kad apskritai vardas Milda yra pritemptas, kildinamas iš žodžio „milti“, t. y. „mylėti“ arba „sušildyti vandenį įkaitusiu akmeniu“. Tai metaforinis meilės aprašymas, aiškinantis skirtingų lyčių jungtį – karštas akmuo yra vyras, mokantis sušildyti tyrą vandenį – moterį.

Lietuviai akcentuodavo gegutės figūrą, kuriai būdavo skirti šokiai ir dainos. Gegutė buvusi Mildos paukštė, o kai kur ši diena vadinta Gegutės diena. Šokantis jaunimas užrišdavo vienai merginai akis skarele ir pasodindavo rato viduryje. Vienas po kito vaikinai prie jos priėję paimdavo už rankų ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“ Mergaitė turėdavo iš balso atpažinti tris. Vėliau vakarą lydėdavo smagūs šokiai, juokas ir įvairios dovanos. Pasirodo, kad šis žaidimas buvo savotiškas atpažintų berniukų įšventinimas mergelės draugais, turėjusiais pareigą vienas kitam padėti nelaimėje. Dėl to jie vadindavosi broleliais, o mergaitė sesute.

Teigiama, kad lietuviai turėję meilės dieną, tiksliau – laikotarpį, skaičiuojamą nuo balandžio mėnesio, kai pabunda gamta ir pasaulis krauna lizdus mažiesiems rūšių tęsėjams, iki gegužės vidurio, kuomet byzgiančių bičių sparneliuose pakvimpa obelų žiedai. Anot „Romuvos“ vaidilės Astos Valiukevičienės, „pati gamta sako, kada laikas minėti šios deivės dieną“. Kiekvieną pavasarį pati žmogaus prigimtis suteikia jam naujų jėgų ir energijos. Jis jaučiasi lyg ką tik išėjęs iš kokio tamsaus urvo. Galėtų kalnus nuversti. Dvasinė ir fizinė stiprybė teikia juntamą laisvės suvokimą, norą eiti, daryti, judėti, žaisti, šokti, dainuoti ir… mylėti.

Argi atsitiktinumas, kad mes savo kultūroje turime vadinamąsias gegužines, kurios siejamos ne tik su maldingu laikotarpiu, bet ir pavasariniu jaunimo šėlsmu, senelių išpasakotomis vakaruškomis, vakarėliais, suėjimais? Norisi teigti, kad mūsų gegužinės ir yra Mildos šventės palikimo trupinys. Senieji lietuviai Mildos šventę švęsdavo tuomet, kai pasibaigdavo tamsusis metų laikas, kai jaunimas galėdavo mesti į šoną stalo žaidimus, pasakų sekimą ir bėgti susitikti su draugais, pažinti naujus veidus, pašokti ir neretai į porą „sušokti“.

Turbūt niekas iš mūsų nežino, kad Mildos dieną simbolizuoja rombas. Senuose papročiuose šią figūrą įvairiais žolynais apipindavo tik vyrai. Moterys tuo metu skindavo gėles, pindavo vainikus ir linksmai dainuodavo. Bedainuodamos vainiką pamaži gražindavo šviežiais žiedlapiais. Įdomu, kad Mildos šventėje labai svarbus elementas – juosta. Sakyta, kad norintiems padėkoti už laimingai susiklosčiusius poros santykius arba pritraukti prie savęs kitą žmogų reikėdavo savo rankomis nupinti juostą ir ją užrišti ant minėto rombo. Dovanojimas prilyginamas aukojimui. Juostos pynimo procesą privalėdavo lydėti tinkamos mintys, svajonės, troškimai. Lig šiol tikima, kad nuoširdžios mintys pritraukia norimą rezultatą. Verta pažymėti, kad mūsų krašte pasakota, jog per krikščioniškas gegužines taip pat reikėdavo prisirinkti žalumynų, prikarpyti žaliuojančių beržo šakų ir jomis apkamšyti… kryžių. Dažniausiai kryžiai „žydėjo“ purienomis, ievomis… Namų kambaryje, kur melsdavosi suėję kaimo žmonės, rūpintasi kampe ant staliuko pastatyta Marijos skulptūrėle. Aplink ją stovėdavo kvepiantys berželiai. Per visą mėnesį visame name kvepėjo žaluma. Nudžiūvus berželiams, mano senelis eidavo kirsti naujų. Nepaisant to, kad žmonės ir taip vargingai gyveno, jiems trūko medienos, šiam laikotarpiui negailėjo jaunų berželių. Tikėjimas ir malda buvo aukščiau visko. Po poterių gegužines šventė ir vaikai. Mano tėčio prisiminimuose labai daug… „krūkščų“ – vabalų, kurie rymodavo senuose pakelės klevuose, kol jų kas nors imdavo ir nenukrėsdavo. „Pirmiau jų būdavo daugiau kap obuolių! O cik šakų pajudzyk! Ojoj!.. Per gegužines priaidavo kaimo vaikų. Kap tėvai sau stuboj sėdėdavo, o mergaitės prietamsiu kur aidavo, tai jau kokias riksmas an kiemo būdavo! Vienas kitų vaikėmės prisigaudį tų krūkščų. O kap paimsi saujų krūkščų ir supylsi tį katram už kauniero arba pakrėsi klevo šakų!.. Ojoj!“ – pasakojo tėtis.

Pagoniškoje lietuvių kasdienybėje religija buvo pati svarbiausia. Tikėjimas žmogų lydėjo per visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Dievams buvo skiriamos ypatingos šventvietės. Profesorė Pranė Dundulienė spėja, kad deivei Mildai buvo skirtos trys šventyklos. Viena galėjo stovėti ant Trijų kryžių kalno Vilniuje, o kitos dvi Kaune – Aleksote bei Nemuno ir Neries santakoje. Pastaroji vieta slepia savyje nepaprastą jėgą. Kiek kartų ten teko būti, tiek kartų dingdavo visi neramumai, rūpesčiai, beprasmės „problemos“. Tik dabar suprantu, kuo ta vieta yra ir buvo ypatinga. Kauniečių vadinama santaka traukia ne vieną įsimylėjėlių porą. Tos traukos patys nemoka paaiškinti. Dėl to negaliu nepasidalinti trumpa istorija apie mano studijų laikų draugę Mildą ir jos draugą Giedrių. Tai buvo neįtikėtinai tinkančių charakteriu ir išvaizda asmenų pora. Sušoko ne vieną jaunatvišką šokį po žydinčiais Kauno klevais. Atėjo diena, kai Giedrius nusprendė žengti svarbų žingsnį ir pasipiršti savo mylimajai Mildai. Ieškodamas tinkamos akimirkos ir vietos, sužinojo apie meilės magija apipintą Nemuno ir Neries santaką. Atseit joje susižadėjusios poros ilgai ir laimingai gyvena. Giedrius patikėjo kalbomis. Paaukojo ir savo meilę, ir sužadėtuvių žiedą Mildai – išrinktajai gyvenimo palydovei, o gal ir tam tikra prasme meilės deivei? Kas žino, ką tuo metu kuždėjo lietuvio pasąmonė…

Pabaigoje noris atsakyti į klausimą, kodėl mes, lietuviai, nešvenčiame Mildos šventės. Pasidomėjus senos tradicijos simboliais, šventimo būdu, nežinau, ar jau taip drąsiai galima sakyti, kad užmiršome meilės dieną. Gal mūsų krikščioniškos gegužinės ir atskrido ant Mildos palydėtų gegutės sparnų? Juk niekas iš nieko neatsirado ir toliau „žaliam berže gegutė kukau… gegutė kukau… “