Vincas Baliūnas, Julija Baliūnaitė, Juozukas Jonas Baliūnas, motina Rožė Pečiulytė-Baliūnienė, Emilija Baliūnaitė ir Veronika Baliūnaitė apie 1933 m.

Ronaldas Jankauskas

Dar ir dabar atsimenu, kai būdamas šešerių metukų vieną dieną atsikėliau labai anksti, nes išgirdau, kad mano mama kalbasi su kažkuo mobiliuoju telefonu. Tuomet nesupratau, kodėl ji sparčiai apsirengė ir kažkur išvažiavo. Kas vyko po to, jau nedaug beprisimenu, bet niekada neužmiršiu tos akimirkos, kai ašarų pilnomis akimis dar kartą pažvelgiau į mano prosenelio karstą, supamą juodai apsirengusių žmonių. Tai buvo 2010 metų balandžio 29-oji. Tą dieną Paliūnuose (kaimas 1920 metais atskirtas nuo Lietuvos demarkacine linija ir priskirtas Lenkijai) mirė mano prodziedulis (prosenelis) Juozas Jonas Baliūnas. Šis darbas skirtas jam atminti.

Jeigu laikas sugrąžintų mus į 1927 metų balandžio 20 dieną, tai toje pačioje sodyboje rastume nerimaujantį vyrą, kuris laukia svarbios žinios. Jo vardas Vincas. Jo nerimo priežastis – numylėta žmona Rožė, kuri neseniai išvyko, palikusi dukrelę ir vyrą namuose. Moteris laukėsi kūdikio. Žinodama, jog pačiai nepavyks pagimdyti, ji pabėgo į Lietuvą. Išvargusi po ilgos kelionės iš Paliūnų kaimelio Suvalkų krašte (Lenkija) į Kauną, ji galiausiai pateko į ligoninę. Ten Rožė sėkmingai pagimdė berniuką – mano prosenelį Juozą.

Juozas jau nuo vaikystės mokėsi, kaip svarbu išsaugoti savo tapatybę ir lietuvybę. Kaimo lietuviai statė kryžius, ruošė įvairius kultūrinius renginius bei spektaklius. Jie visi kartu puoselėjo protėvių papročius ir stengėsi nepaklusti vienų ar kitų okupantų valdžiai, žiauriai baudusiai tuos, kurie nenorėjo atsisakyti savo kalbos ir kultūros. Kaime veikė kelios slaptos lietuviškos mokyklėlės. Juozas augo supamas patriotų, bet ne tokių, apie kuriuos dažniausiai dainuojama. Tai buvo paprasti žmonės, kaimo gyventojai, kurie mažyčiais žingsneliais ir tyliais darbais keitė savo ir gimtinės likimą. Jie giliai mylėjo Tėvynę. Būtent tokių patriotų mums reiktų dabar. Žmonių, kurie žino laisvės svarbą ir suvokia, kad Lietuva išliks tik tada, kai visi puoselėsim lietuvių kalbą, papročius ir perduosim mūsų žinias naujajai kartai.

Bėgant laikui, nerimas kaime augo. Žmonės bijojo okupacinės valdžios. Kaimuose mažai kas priešinosi vokiečiams. Juozas, būdamas paauglys, jau žinojo, kas tai okupacija, teroras, baimė, bet kartu ir laisvė. Klausantis pasakojimų apie karą, nepriklausomą Lietuvą ir partizanus, jam turbūt į galvą ateidavo įvairios mintys, bet kaip vienintelis tėvų sūnus nenorėjo jų nuvilti ir palikti Baliūnų žemės nepažįstamiems, kurie nežino jos istorijos ir nemylėtų jos kaip namų šeimininkas Vincas. Tais laikais ūkis nebuvo vien pinigų šaltinis – tai šeimos paveldas. Sūnus, parduodamas ar palikdamas tėvų žemę, įsmeigdavo jiems peilį į širdį. Dabar jau sunku rasti žmonių, kurie sieja savo namus su žeme, kurią kasdien dirba. Galbūt dėl to tiek daug kaimuose tuštėjančių sodybų…

Juozo gyvenimas staiga pasikeitė, kai namų šeimininko, dzūkiškai vadinamo gaspadorium, vieta liko tuščia. Iš prosenelio pasakojimų, kuriuos vėliau man perdavė mama, žinau, jog tai buvo 1941 metai. Vincas kaip paprastai dirbo tvarte, kai itin greitai po kaimą pasklido žinia, jog Lenkijos lietuviai priverstinai keldinami į Lietuvą. Namuose niekas nesakė: „O mažum (gal) jie pas mus neateis? Mažum paliks?“ Visi buvo pilni nerimo. Niekas neklausė Vinco, ką jis jiems atsakys. Visi tylėjo. Niekas nedrįso kalbėti. Visi tylėjo ir laukė. Galų gale laikas atėjo ir Baliūnų šeimai. Juozas matė, kaip jo tėvą suėmė budeliai po to, kai atsisakė palikti gimtinę. Vincas buvo įkalintas Suvalkų kalėjime, kur jį uždarydavo į  pilną vandens kamerą. Dėl to ir susirgo plaučių uždegimu. Ši liga negydoma virto plaučių džiova. Budeliai nusprendė paleisti Juozo tėvą. Mat susirgęs džiova žmogus niekaip jiems nepakenksiąs.

Grįžęs namo, Vincas beveik iš karto vėl pradėjo dirbti. Tai galbūt vienas iš geriausių žmogaus užsispyrimo pavyzdžių. Jis, nepaisant sunkaus kosulio, neprarado vilties, jog dar pasveiks, nes kaip kiekvienas tėvas nenorėjo palikti šio pasaulio nepamatęs numylėtų vaikų ir vaikaičių. Dar tiek jam liko patirti, nors jaunystės metai seniai prabėgo…

Baliūnų namuose raudos pasigirdo 1943 metų spalio 17 dieną, keli mėnesiai po to, kai Vincas galutinai atgulė į lovą. Žmogus niekada nežino, kada paskutinį kartą pajaus žolę tarp kojų pirštų, paskutinį kartą nusišypsos, paskutinį kartą pamatys saulėlydį. Klausydamasis tokių istorijų, prisimenu, kad reikia gyventi šia akimirka. Mat kaip tas paskutinis saulėlydis gyvenimas negrįžtamai dingsta, nepaisant mūsų baimių ar norų.

Vinco mirtis atvėrė Juozui naujus gyvenimo vartus. Jam buvo vos 16 metų, o į jį, kaip į globėją, ėmė žiūrėti daug asmenų. Ką toks jaunas lieknas ir akiniuotas berniukas galėjo padaryti? Kaip jam aprūpinti šeimą? Gerai, kad ūkio darbus dirbdavo visi. Visos moterys, vaikai, net senoliai. Tais laikais kaime tikrai tinginių nebuvo, bent jau negalėjo būti, jei norėjo žmogus išgyventi. Niekas net nepagalvodavo apie kokio darbo neatlikimą ar atidėliojimą. Dažnai apie tai mąstau, kai nenoriu daryti kokio nors darbo. Stengiuosi nepamiršti, jog esu laimingas, nes mano šalyje nevyksta karas.

Deja, išlydėjus Vincą į paskutinę kelionę karas tęsėsi. Ir rusų, ir vokiečių kariai ateidavo pasigrobti maisto iš ūkininkų. Nors Rožė visada maldavo, kad nepaimtų visko ir paliktų nors kiek grūdų ar kiaulių, bet niekas neklausė. Karas visus grūdino. O tai buvo tik pradžia.

Juozo sesers Julijos vyrą Kastantą išvežė į Sibirą. Ten jis po dvejų metų mirė. Šios žinios sugniuždyta moteris kartu su dukra sugrįžo į Paliūnų kaimą pas brolį ir motiną. Po ilgesnio laiko vėl ištekėjo ir išsikėlė į Lenkijos gilumą. Baliūnų namai pradėjo tuštėti. Jau seniai nebuvo juose girdėti kūdikių juoko, kol neišaušo 1947 metų vasara.

Artėjo rugiapjūtė, pražydo liepos, pasigirdo bičių dūzgesys. Žemė pamaži atsigavo po sunkios žiemos. Ne kitaip buvo su pačiu Juozu. Tais metais mano prosenelis vedė Oną Benediktą Tumelytę – savo vaikystės draugę, kurią Juozo motina jau nuo seniai vadino „martuke“. Baliūnai ir Tumeliai buvo kaimynai. Kiekvieną kartą, kai važiuoju aplankyti senelius Paliūnų kaime, prie pat kelio matau seną, apleistą prosenelės Onos tėvų sodybą. Ji stovi vieniša, suniokota, kaip karo palikta žaizda žemėje.

Nors jaunieji niekada nebuvo laimingesni, neilgai jiems teko džiaugtis santuoka. Atėjo 1948 metų ruduo. Tai buvo galbūt patys blogiausi metai Juozo gyvenime. Rugsėjo 13-ąją mano prosenelė atsiminė kaip vieną iš baisiausių jos gyvenimo dienų. Juozą suėmė lenkų kareiviai. Ona liko namuose su Vinco motina, seneliu ir neseniai gimusia dukryte Terese. Suėmimo priežastis – bendradarbiavimas su partizanais. Valdžia įtarė, jog Juozo namuose buvo slepiami ginklai, bet taip nebuvę. Partizanai iš tikrųjų lankėsi pas Baliūnus, nes jų sodyba prie pat sienos. Net atsistojęs ant mažos kalvos gali pamatyti Lietuvos miškus. Baliūnai, kaip ne viena šeima mūsų krašte, dažnai sušelpdavo miško brolius.

Mano prosenelis išbuvo kalėjime beveik metus. Nuolatiniai tardymai ir kankinimai turėjo palaužti žmogaus valią. Juozą be paliovos mušė, palikdavo vandens pilnoje kameroje, lygiai kaip jo tėvą. Jam ten tarp durų buvo sutraiškyti pirštai. Kiekviena kalėjime praleista diena artino Juozą prie jo tėvo likimo. Jis kasdien matė numylėtą žmoną, dukrą, motiną. Meldė Dievą, kad leistų dar bent kartą pamatyti savo tėvų žemę. Budeliai ilgai nepaleido Juozo, nors tas nieko jiems nepasakė, nes iš tikrųjų nieko nežinojo. Kariai tikėjosi sužinoti partizanų vado vardą, pavardę ar slėptuvę. Jie suniokojo Baliūnų sodybą ir dažnai grasino likusiems namuose. Baliūnams atrodė, jog tai niekad nesibaigs. Šį košmarą užbaigė galbūt pats skausmingiausias įvykis. Jau kurį laiką maža Teresiukė labai karščiavo. Namuose aidėjo jos verksmas. Ona, pasiėmus dukrą, traukiniu vyko į artimiausią ligoninę. Deja, mirtis buvo greitesnė. Matyt, danguje vis dar trūko angelėlių… Mažylė mirė. Dabar Juozas jau turėjo savo angelą sargą, mažą pirmagimę, matęs ją vien sapnuose…

Kur bepažvelgtum, buvo tik mirtis, ašaros ir nepakenčiamas skausmas. Juozas, sukandęs dantis, laukė šios kančios pabaigos. Mano proseneliui ne tik sulaužė kaulus, bet ir suluošino dvasią. Jis beveik visiškai palūžo. Pasakojo, jog jau netikėjo, kad išliks gyvas. Viltis  namus pamatyti tapo absurdiška.

Viskas pasikeitė, kai atėjo pavasaris. Žiema praėjo, pasaulis pagaliau vėl pražydo. Kaimuose žmonės ruošėsi sėti javus, girdėjosi paukščių klyksmas. Atrodė, lauke taip gražu, kad neįmanoma liūdėti. Ona kartu su gerais kaimo žmonėmis rankomis sėjo javus. Ji po ilgos darbo dienos pasikėlė nuo žemės, nusišluostė prakaituotą veidą ir ruošėsi eiti namų link, kai tolumoje prie didžiulio medžio pamatė keliuku einantį vyriškį. Jis buvo labai lieknas, išvargęs ir beveik visai žilas. Kai žmogus priartėjo, ji pažino Juozą. Jis pagaliau sugrįžo į namus, pas šeimą. Beveik niekas jo neatpažino. Rudenį iš namų išėjo jaunas lieknas ir akiniuotas berniukas, o sugrįžo nukankintas, pasenęs, žilas žmogus (nors jam buvo tik 22 metai).

Mano mama man pasakojo, jog prosenelis dažnai keldavosi naktį bijodamas, kad ateina budelis, nors nebuvo tokio matęs keliasdešimt metų. Iki pačios gyvenimo pabaigos jį kankino sapnai ir atsiminimai, kuriuos paliko kalėjimas. Be galo didžiuojusi savo prodzieduliu ir noriu jį atsiminti kaip herojų. Gaila, kad neatsimenu jokių jo pasakojimų. Viską išgirdau tik iš mamos lūpų. Mama visada labai atidžiai klausydavosi ir kruopščiai užrašydavo savo senelio atsiminimus.

Juozą paleido dėl įrodymų stokos. Jis sugrįžo namo, ir pagaliau Baliūnai galėjo atkurti savo gyvenimą, pilną juoko, šypsenų ir džiaugsmo. Tačiau gyvenimas nėra pasaka, o likimas mėgsta nustebinti žmogų naujais iššūkiais.

1949 metų spalio 28 diena, 3 valanda. Juozas negali užmigti. Jo galva pilna klausimų: „Kas mane įskundė? Ar tikrai jie mane paleido be jokių pasekmių?“ Tuo metu paaiškėjo tikra Juozo paleidimo priežastis. Pasigirdo garsus bildesys. Ona su vyru atidarė duris ir pamatė saugumiečius. Baliūnams buvo duotos trys valandos susikrauti daiktus. Šį kartą Juozas nieko negalėjo pasakyti, nors tikėjosi, kad galbūt vėl išvengs tremties. Kaip jo tėvas prieš aštuonerius metus. Visa šeima, įlipusi į vežimą, iki paskutinės akimirkos žiūrėjo į numylėtą kaimą, ąžuolus, liepas, gandrų lizdus, kaimynų namus. Greitai viską uždengė miškas. Juozo seneliui plyšo širdis, nes po 80 metų jam teko palikti senolių namus, kur jis tikėjosi užbaigti savo gyvenimo kelionę. Kai dabar važiuoju tuo keliu, keistai jaučiuosi žiūrėdamas į tuos pačius medžius, akmenis, kryžius. Ką jautė tie žmonės, kuriuos privertė keltis iš namų? Iš šios ilgos kelionės jie įsiminė vieną budelių pasakymą: „Žinokite, kad jūs pirmieji, kuriuos išvežame, bet ne paskutiniai!“ Tokia buvo šių trėmimų žiauri tiesa.

Baliūnų šeima spalio 30 dieną buvo pristatyta į Olecko apskrities Gizų kaimą (Lenkija). Ten jie turėjo įsikurti ir pradėti naują gyvenimą. Kelių geraširdžių vokiečių ir lenkų šeimų dėka Baliūnams pasisekė. Gizų kaime Ona ir Juozas susilaukė trijų dukrų ir sūnaus – mano senelio Algio. Gyvenimas lyg pagerėjo. Tačiau su likimu susitaikyti negalėjo Juozo senelis Antanas. Senolis kartais bėgo iš namų beviltiškai stengdamasis rasti kelią į Paliūnų kaimą. Deja, jam buvo lemta amžinai atgulti svetimoje žemėje, toli nuo tikrų namų. Dar ir dabar ten stovi jam skirtas vienintelis akmeninis antkapis su lietuviškomis raidėmis. Kasmet važiuojame jam uždegti „paliūnišką ugnelę“, kad nesijaustų vienišas. Žinau, jog Antanas džiaugtųsi žinodamas, kad jo žemėje toliau kalbama lietuviškai, o jo kapą lanko vis nauja karta.

Buvo saulėta, šilta vasaros popietė. Girdėjosi gervių klyksmas ir varlių kurkimas. Juozas važiavo vežimu. Jame sėdėjo vyras. Profesorius, kurį reikėjo pavėžėti namo. Jie ilgokai kalbėjosi apie viską ir nieką, kol nepažįstamasis paklausė apie Juozo šeimą. Mano prosenelis dar to nežinojo, bet aprašydamas savo tremties istoriją jis ją ir užbaigė. Greitai ši istorija buvo paskelbta spaudoje. Profesorius sugebėjo rasti Baliūnams išeitį iš sudėtingos padėties. Netrukus atėjo žinia, jog jiems leidžiama sugrįžti namo. Nežinau, kaip tai pavyko padaryti. Ir niekas kitas negalėjo to sužinoti. Turbūt tai ir liks paslaptis. Taip Juozas su šeima, tik be dziedulio (senelio), sugrįžo į savo gimtinę. Ji buvo kitokia, nei paliko. Kaimo gale atsirado didžiulis kolūkis, o Baliūnų gyvenamosios trobos ir tvarto vietoje buvo belikę vien griuvėsiai. Tik tos pačios liepaitės žaliavo pakelėje. Baliūnų sugrįžimas buvo staigmena visiems, kam pavyko Paliūnuose išlikti. Visi sveikinosi, džiaugėsi. Tuomet keturi maži vaikučiai pirmą kartą pamatė savo protėvių kraštą, kur gimė jų senelis, kur susituokė jų tėvai, kur augo jų tetos, dėdės ir pusbroliai.

Nors kaime veikė vadinamasis dvaras, Baliūnai nėjo į kolūkį, pradėjo patys dirbti, nes norėjo atkurti savo sodybą ir savarankiškai ūkininkauti. Atstatytas ir išsaugotas Baliūnų ūkis išliko iki šiandien. Tais pačiais keliukais dabar vaikščioja mano senelio Algio vaikai ir anūkai. Paliūnuose toliau gyvuoja lietuviška dvasia.

Ir taip priėjome prie šios istorijos pabaigos. Nenoriu minėti prosenelio mirties. Jis ir jo pilnas džiaugsmo ir ašarų gyvenimas gyvas palikuonių prisiminimuose. Baigsiu šią biografiją savo prosenelio gyvenimo santrauka. Juozas Jonas Baliūnas gyvenęs 83 metus. Būdamas jaunas berniukas, prarado tėvą ir atsirado namų šeimininko batuose. Susituokė su savo pasirinktąja Ona, su kuria išaugino keturis vaikus. Buvo įkalintas ir kankinamas, o vėliau ištremtas į Lenkijos gilumą. Galiausiai sugrįžo ir atkūrė gyvenimą Paliūnuose, kur praleido likusią gyvenimo dalį, supamas šeimos ir bičiulių. Nemėgo kur nors važiuoti, palikti namus. Vis sakydavo, kad namie geriausia. Visus norėjo laikyti arti savęs… Visus norėjo saugoti. Mylėjo žmones, mėgo bendrauti su jaunais ir senais (nors gyvenime teko ir nusivilti žmonėmis). Noriu atsiminti savo prodziedulį kaip mylintį Lietuvą, linksmą ir gerą…

Naudojausi J. S. Paransevičiaus sudaryta knyga „Paliūnai“. Informaciją rinkau iš mano mamos Birutės Baliūnaitės-Jankauskienės pasakojimų ir užrašų, mano senelio Algio Jono Baliūno ir prosenelės Onos Baliūnienės atsiminimų. Esu dėkingas už išsaugotus autentiškus dokumentus.

Nuotraukų aprašymai:

1. Vincas Baliūnas, Julija Baliūnaitė, Juozukas Jonas Baliūnas, motina Rožė Pečiulytė-Baliūnienė, Emilija Baliūnaitė ir Veronika Baliūnaitė apie 1933 m.
2. Vincas Baliūnas apie 1942 m.
3. Vinco Baliūno laidotuvės 1943 m.
4. Olecko apskrities (Lenkija) paliudijimas apie asmenis, ištremtus kartu su Baliūnų šeima.