Punskas

Jurgita Stankauskaitė

Kažkur teko perskaityt, kad po mėnesio vyrai pamatys tikrą savo žmonų veidą, susituokusios poros išmoks kalbėtis ir klausytis, įsisąmonins materialinių dalykų bevertiškumą, mokysis mėgautis kiekvienu maisto ir gyvenimo kąsniu. Žmogus įvertins motinos įsčiose padovanotą laisvę.

Daugiau kaip prieš mėnesį prasmingai leidau laiką Seinų „Lietuvių namuose“. Įdomiai kalbėjausi su lietuviais apie išgyventą nepriklausomybės pasiekimo istoriją. Seiniškiai dalijosi savo patirtimi, susijusia su Lenkijos ir Lietuvos sienos stiprumo sutrupėjimu, atėjusia laisve ir suvaržymų pabaiga. Tuomet šmaikštavome apie pasaulyje dundančią pandemiją, nekalbėdami apie tai, kas gali būti po mėnesio. Sėdusi į automobilį, išsinešiau ant liežuvio pakibusį laisvės žodį, kuris tuomet atrodė toks tvirtas, jog nebūčiau pagalvojus, kad teks su ja varžytis, stoti akistaton su savo pačios sukurtu laisvės suvokimu. Po mėnesio laisvė nutįso kaip seilė. Iš naujo ją rankiojau ne mašinos ratuose, o dvasios variklio jėgoje.

Daugiau kaip prieš mėnesį apsilankiau pas stomatologą. Poteriavau, kad tai būtų pirmas ir paskutinis tą mėnesį pasimatymas su grąžtukais, plaktukais, kamščiukais ir visais kitais rakandais, kurių nenoriu net prisiminti. Ir kaip Jums atrodo? Tai tikrai buvo paskutinis vizitas pas siaubingai patogų dantisto fotelį. Bet apie tai sužinojau tik po savaitės. Uždariusi stomatologijos kabineto duris nuoširdžiai Dievui padėkojau už maldų išklausymą. O gal Jis pats pabūgo, užuodęs neaiškų dantisto kvapą? Nepagalvokit, kad dantų specialistas blogai kvepia. Tiesiog net ir pačius švenčiausius nubaido kabinete sklindantis kažkokių vaistų, dezinfekavimo priemonių ar ko nors kito aitrus kvapas. Sakant „ate!“ visoms geroms alkoholinėms priemonėms, neregima jėga pakišo po nosim smilių, tardama: „Nesidžiauk prieš laiką“. Neišgirdau. Viskas per tą grąžtuko burzgimą.

Nusišypsojusi sau veidrodėlyje, užvedžiau automobilio variklį ir dūmiau į miesto centrą. „Pasaulis po Tavo kojomis“, – skelbė reklaminė iškaba. Tai jau tikrai! Dantys sutvarkyti, bus galima puotą iškelti. Kol galvoje dėsčiausi planą, kada ir ką pasikviesti į vakarėlį, paskambino draugė. Susitarėme susitikti kitos dienos pietų metą. Tada dar nežinojau, kokia linkme pakryps mūsų kalba, tad apie tai vėliau. Grįžkime į Suvalkus. Taip, tuomet dūmiau per mūsų vadinamąjį didmiestį. Didesnio apylinkėje su žibalu nerasi. Gatvėse buvo keistai tuščia. Tik maisto parduotuvės nenuobodžiavo. Prie jų stovėjo neįprastai ilgos eilės žmonių, sustatytų lyg domino kauliukai. Atrodė, kad jeigu pajudinsi vieną, visa armija nugrius. Prie mėsos parduotuvės raitėsi laukiančių pirkėjų uodega. Patikėjau savo mintimis, kad turbūt nežinau apie artėjančią šventę. Gal ir man nusipirkti šoninės gabaliuką? Nebuvo laiko, reikėjo sukti į šoną. Manęs laukė „Plaza“ ir naujos kelnės. Prieš mėnesį nežinojau, kad naujutėlės, nei karto nedėvėtos gulės mano spintoje mėnesį ir dar kitą, ir dar kitą…

Mane aplankiusi draugė tiesiai šviesiai paklausė, ar neplanuoju pasirūpinti sauso maisto atsargomis. Skaniai nusijuokusi jai į veidą, supratau, kad ir ją palietė tylios panikos banga. Greičiau teks pasiruošti „durnių laivui“ nei maisto kandims. Jos ilgiau gyvens virtuvės stalčiuje nei tas visas koronavirusas. Iš kur galėjau žinoti, kad tai rimtas reikalas, jei Lenkijos ir Lietuvos politikai bei daktarai ramino, kad tai toks pats virusas, kaip ir visi kiti. Vieni kitiems sukiojo pirštus palei smilkinį, primindami prieš šimtą metų pasaulį užgožusį ispaniškąjį gripą. Jeigu tiems, kostiumuotiesiems, nepavyksta susikalbėti, tai aš nusiplaunu rankas. Neįsivaizdavau, kad po mėnesio teks jas plauti ne tik namuose, bet ir Punsko parduotuvėse.

Gerokai prieš mėnesį skaičiau straipsnį apie Lenkijos Liaudies Respublikoje išaugusius kaip grybai po lietaus kelių aukštų blokinius pastatus. Vienas iš jų stovi Punske. Jame radau atsakymą į klausimą, kodėl „seno licėjaus“ klasėse yra tos nelemtos kriauklės, kuriose reikėdavo suvilgyti kreiduotą kempinę. Ranką į viršų, nukentėjusieji nuo kreidos ir vandens mišinio spjūvio! Čia pati kriauklė gal ir nėra tiek kalta, kiek virš jos nenormaliai aukštai pakabintas čiaupas, mokantis trūkčiojančiai spjaudytis vandens seilėmis. Laimei, dauguma jų neveikė. Prastas gaminys? Ne, šį kartą kinai išsisuko. Kaltas buvo laikas. Toks pats brangus, kaip ir anų laikų inžinieriams. Lenkija prigamino pastatų-dėžučių, nes: a) reikėjo, b) dėl visa ko, jeigu tektų, pavyzdžiui, mokyklą paversti ligonine. Tfu tfu tfu tris kartus per kairį petį. Še tau, raguoti, už tas suvilgytas kelnes, o ne kempines! Prieš mėnesį prieš tas kriaukles šmėžavo mokiniai, o dabar jos džiūsta kartu su išdžiūvusiomis kempinėmis. Geriau jau atsikąsti kreidos ir ragauti karčių mokslo šaknų nei uostyti sausą orą pro buto balkoną.

Prieš mėnesį niekas neįtarė, kad daugiabučių balkonai taps neįprasta kelionės iš virtuvės į svetainę ir iš svetainės į tualetą oaze. Po mėnesio kelių metrų erdvė už buto sienų virto visą dieną trukusios ekskursijos tikslu. Neapsiėjo be piknikų, ant grotelių keptų dešrelių, parymojimo ant girgždančio krėslo su kaimynu, kuris vienu aukštu žemiau nusprendė užsikurti taboka dvokiantį kaminą, rečiau užtrauktos linksmos dainos arba paauglių „bumčiko“. Dievaži, iš naujo įsimylėjau kaimą ir savo kaimietišką humoro jausmą! Aristokratija bėgo nuo kaimo kvapo, o po mėnesio atsiprašė viso pavasariško mėšlo kvapo, įsispraudusi Seinų krašto paežerėse. Iš naujo teko peršukuoti savo ego.

Prieš mėnesį šukuojant savo dienotvarkės planus, glostant sutvarkytų reikalų varneles, pačios kojos nuvedė mane prie veidrodžio. Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą prie jo praleidau bent penkias minutes. Pamačiau riaumojantį liūtą su nežmoniškai ilgais iltiniais dantimis, kuriais netyčia nukando nagą. „Fu, mama, tį kiminai“, – būtų pasakiusi mano dukra. Laimei, ji šito nematė. Priešingu atveju būtų bandžiusi paragauti savo nematomo rankyčių turto. Liūtui teko apsilankyti pas kirpėją. O nuojauta sakė, kad gal geriau ten nekišti savo uodegos.

Prieš mėnesį uodega prikibo prie kosmetologės durų. Neįtikėtina, bet Punske turime vieną, du, tris (bent tiek susiskaičiavau) grožio salonus. Nuolat užimtus, pilnus klegančių moterų balsų. „Jau dartės tai tos mergos nežino, kų su savim padaryc“, –pasakytų užkietėjusi moterėlė. Nelabai yra kam taip tarškėti, kai norinčiųjų pasigražinti amžius Punske neturi griežtai apibrėžto skaičiaus. Ir tegul! Kas Tau darbo! Lupa, skuta, piešia, riečia, dažo, džiovina ir ko tik neprisigalvoja. Nesiūlytų – neprisigalvotų. Po mėnesio grožio salonai apsiribojo privačiais vonios kambariais. Reikėjo iš naujo susipažinti su savo veidu tokiu, kokį nutapė genai ir vis perpiešia bėgantis laikas. O laikas namuose be darbo išsitempia iki begalybės, tad visus teptukus ir dažus be pykčio pavyko perduoti mažiesiems. Tegul neaiškaus rytojaus baltame lape palieka praeities spalvas, kurių ryškumo neužgožtų už balkono durų atgyjantis tikras gyvenimas.