Teatriniai Kanados aidai

Kanada

Kanadoje

Rūta Burdinaitė

fondas-spaudosKlojimo teatro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė apie Kanadą užsimindavo dažnai, sakydama, kad visi Punsko kolektyvai jau ten viešėjo, tik teatras dar nei karto nebuvo. O vieną praėjusių metų pavasario dieną tiesiai šviesiai paklausė: „Tai ar norėtumėt skristi į Kanadą?“ Visi, aišku, sušuko: „Taaaaip!!! Noooorime!!!“ Vieni esant progai aplankys giminaičius, kiti draugus, treti šalį pamatys… Tik aš po nosimi pamurmėjau, kad Kanadoje jau buvau prieš gerą 30 metų su „Jotvos“ sambūriu ir nieko įdomesnio, negu tada mačiau, dabar nesitikiu pamatyti, su niekuo iš tos šalies artimų ryšių nepalaikau, bet jei reikės, tai jau skrisiu. Ilgainiui kai kurių entuziazmas išblėso ir liko tik ištvermingiausi teatro dalyviai. Na ir pradėjome ruoštis, kartoti Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės parengtą publicistinį spektaklį „Kelkite“ bei statyti naują S. Kapnio komediją „Plutelė ir pelės“. Jau keliais mėnesiais anksčiau pradėjome pirktis bilietus ir vėl pakrikome kaip Grigo bitės – vykome beveik po vieną, skirtingomis dienomis ir skrydžiais. Viskas kažkaip kitaip, negu paprastai būdavo. O artėjant pasirodymo laikui, rugsėjo 7 d., kai kuriems atsirado dar daugiau tarnybinių ar asmeninių kliūčių išvykti.

Laimei, nustatytam laikui susirinko visi: vieni išbuvę Kanadoje jau dvi savaites, kiti savaitę, treti atvykę beveik pasirodymo išvakarėse. Neapvylė ir vietiniai, ir net iš toliau atvykę lietuviai, gausiai susirinkę į mūsų spektaklius Didžiojoje Anapilio salėje Toronte. Jų atidus klausymas, gausūs plojimai ir juoko proveržiai maloniai glostė artistų širdis: visgi verta buvo atvykti. Pavyko net gauti vieno žiūrovo komentarą: „Pirmiausiai noriu pabrėžti, kad gyvendami išeivijoje mes visad laukiam savųjų – ar iš gimtinės, ar iš Lietuvos. Kiekviena viešnagė, kiekvienas pasirodymas mums mielas. Visada palieka malonius įspūdžius, nors kiekvieno nuomonė gali būti subjektyvi. Aišku, pasirodymų turinys ir lygis svarbus, bet ne pats svarbiausias. O jūsų atvežti spektakliai irgi paliko pačius maloniausius įspūdžius ir prisiminimus. Pajutome savo širdyse dalelę gimtinės. Mes, iš to krašto kilę, praturtinome savo žinias istoriniais ir mums jau bent kiek pažįstamais faktais. O kita dalis publikos, nesusijusi su mūsų kraštu, irgi galėjo kiek jį pažinti. Taigi visiems buvo naudinga. Esate talentinga ir susigyvenusi trupė. Gerai parinkti ir atlikti vaidmenys. Tikrai turite ką parodyti. Humoras visada mielai laukiamas ir išjudina publiką. Aišku, jis kiekvienam krašte suvokiamas kitaip, ir kas vieniems yra juokinga, kitiems gali būti ne visai. Bet čia viskas buvo gerai.“ Toliau komentaro autorius truputį skundžiasi dėl įgarsinimo trūkumų ir baigia patarimais režisierei: „Kadangi esate talentingi ir turite nemažai muzikinių bei vokalinių gebėjimų, gal reikėtų įvesti daugiau dainos ir muzikos elementų, kurie išjudintų žiūrovus.“

Kanada1

Dalios Ažubalis nuotr.

Žodžiu, mūsų pasirodymas tokių ar kitokių emocijų sukėlė ir neliko be atgarsio. Jis gražiai pakomentuotas ir Janinos Dzemionienės portale punskas.pl. Esame labai dėkingi pagrindiniams vakaro organizatoriams, visų pirma Suvalkų krašto lietuvių išeivijos sambūrio (SKLIS) pirmininkui Pranui Vilkeliui ir valdybos narei Anetai Vaičiulienei.

Vadovaudamasi posakiu „Geriau vėliau, negu niekad“, visų teatralų vardu noriu dar kartą nuoširdžiai padėkoti ir visiems kitiems, kurie šią kelionę organizavo ir jos metu mumis rūpinosi. Nors nuo išvykos praėjo jau daugiau kaip pusė metų, visi gerai ją prisimename, o širdyse neišblėso ir patirtas mus globojusių žmonių gerumas. Kaip minėjau, pradžią davė režisierė Jolanta, kuri susitarė su mūsų kraštiečiu, Toronto šokių grupės „Gintaras“ vadovu Romu Jonušoniu. Tai jo ir SKLIS kvietimu galėjome į Kanadą nuvykti. Tai jie surado kai kam ir globėjus, kurie mums davė nakvynę, pamaitino ir dar nemažai pramogų suteikė. Tie mūsų geradariai tai Lina ir Romas Jonušoniai, Violeta ir Kazimieras Jonušoniai, Teresė ir Algis Ramanauskai, Aneta ir Romas Vaičiuliai, Ieva ir Arūnas Paransevičiai bei Dalia Agurkytė. Jų bei jiems talkinusių kitų mūsų kraštiečių dėka galėjome nuvykti prie įspūdingo Niagaros krioklio, pažinti Toronto įdomybes ir pažvelgti į miestą iš neseniai dar aukščiausio pasaulyje televizijos bokšto, aplankyti šalia esantį naujoviškai įrengtą jūrų muziejų. Vienus šeimininkai paplukdė jachta, kitus nuvežė į laukinį Lion Safari parką, dar kiti praleido savaitgalį toli nuo Toronto. Žodžiu, kiekvienu buvo svetingai pasirūpinta. Ir kiekvieno atmintyje iki šiol dar gyvi šilčiausi prisiminimai, kurie prasideda šeimininkų nuoširdumu ir baigiasi gražiais Kanados vaizdais.

Pabuvus Kanadoje dvi savaites nustojau murmėti ir aš pati. Mano skrydis buvo vienas iš pirmųjų, tad iš pradžių dar pakvaršindavau sau ir savo šeimininkams galvą, ką aš čia taip ilgai veiksiu laukdama pasirodymo. Bet prie gero greitai priprantama. Patogiai išmigdyta, skaniai ir sveikai pamaitinta, rūpestingo šeimininkų dėmesio apsupta jau beveik ir nenorėjau skubėti namo. Pasirodo, kad ir senų draugų čia yra, ir net trys licėjaus laikų klasės draugės, ir daugiau pažįstamų (net nežinojau, kad kai kurie jų iš mūsų krašto išvykę). Su visais malonu buvo susitikti ir pabendrauti. Žinoma, nebuvo lygiai taip, kaip viešint čia prieš 30 metų su „Jotva“. Vienas iš tuometinių mūsų globėjų po spektaklio priėjęs paklausė: „Na ir kaip, ar prisimeni šią Anapilio sceną, kurioje prieš 30 metų šokai?“ „Taip, – atsakiau, – scena ta pati, tik šokėja jau nebe ta, nebe ta…“ O pati savęs klausiau, ar nesigailiu, kad tada nepasilikau čia gyventi. Turbūt ne. Nors – kaip bebūtų keista – atrodė, lyg dabar lengviau būtų apsispręsti čia pasilikti negu jaunystėje. Bet gal tik atrodė, gal dar norėjosi savaitę ar kitą čia pabūti. Juolab kad bemaž kiekvienas iš mano pakalbintų kraštiečių pripažįsta, jog ilgainiui sugrįžta gimtinės ir savojo krašto ilgesys. Tačiau meilė vaikams ir anūkams dar stipresnė ir ji laiko naujoje gyvenamojoje vietoje. Juk tavo namai ten, kur tavo šeima, – sakė vienas iš pakalbintųjų. O mums, pasilikusiems gimtojoje Suvalkijoje, irgi gerai, kad turime pas ką nuvykti, kad mūsų dažnai vadinami „amerikonais“ kraštiečiai neatsisako mūsų priimti ir pagloboti. Už tai jiems visiems dar kartą tariame nuoširdžiai AČIŪ. Dėkojame ir mūsų šauniai režisierei Jolantai Malinauskaitei-Vektorienei už tai, kad vis pasirūpina mus kur nors į pasaulį išvežti. Ir, ko gero, visų artistų vardu klausiu: o kur dabar, pasibaigus pandemijos siautėjimui? Juk tiek lietuviškų kampelių dar neaplankyta…

Share