Slavėnai

Eugenija Pakutkienė

Prisiminimais ir gyvenime įgyta išmintimi pasidalijo Birutė Slavėnaitė-Macukonienė. Ji gyvenusi iki jaunystės Dusnyčioje, o ištekėjusi – Žagariuose. Kaip ir visi, po darbų ūkyje mėgo susieiti, padainuoti, pasikalbėti su žmonėmis. Pasakodavo apie save ir savo gyvenimo mokyklą. Dainavo nuo pat pradžių 10 metų veikusiame Dusnyčios etnografiniame ansamblyje. Džiaugėsi, kad išvykdama koncertuoti pamatė Lietuvą, aplankė daug gražių vietų.

Birutė pasakojo:

– Giesmė ir daina buvo mamos kasdzienoj ir mūs, jos dukterų. Mojun suveidavo kaimynai ir giedojo mojines giesmes, Marijos litanijų. Man labai buvo gražu. Nuo mažumės baisiai norėjau dainuoc ar giedoc. Vis stebėjau suaugusias merginas ir savo mamų, ir sesį Stasį. Jos sakydavo: „Kap paaugsi, galėsi ir tu…“ Tai mes abi su jauniausiu sasuti Vitali patylom vis paskui kap vuodegos, iš paskos traukdavom. O kap paaugom, brač, tai nebuvo galo dainom. Su dainu ir darbas neatrodė sunkus, sparcau ir smagiau ėjos…

Mano tėvas Juozas Slavėna gyveno ir paėj iš Dusnyčos kaimo. Palei rubežį mūs žamė. Kap išėjom nuog šniūrų an kolonijų, buvo langviau – tep rodės, alia darbas pac nepasdarė…

Mama iš Lietuvos kilus. Tėvas jaunystėj kap pirmu sykiu buvo išvykis in Amerikų su savo broliu Jonu, sesi Antaninu, tį susivėjo, insimylėjo ir susižanijo – vedė Marytį Brindziūtį, atvykusių Amerikon iš Lietuvos, Nemunaičų kaimo. Ji labai norėjo kuo graicau sugrįžč nor arcau gimtinės. Grįžo prieš pac I pasaulinį karų su dzviem vaikucais jau: vyrausiu Veronikuti ir mažuku, cik pusės metukų Aloyzuku. Šita mūs vyrausia sesutė Veronikutė septynių sulaukus šiltini apsirgo ir numirė. Palaidota Lazdzijų kapinėse, ba ca da nebuvo sienos ir buvo arcau negu in Sainus. 1920 m. jau ca gimė dukra Stasė, po 5 metų aš, Birutė, o da po dvejų – jauniausia Vitalė.

Tėvelis vė iškeliavo… Kap aptvarkė Dusnyčoj namelius, skardu perdengė trobų ir svirnų, o kluonas liko dengtas skiedrom. Sunku buvo prasigyvenc an šniūrų, todė tėvelis, kiek aptaisis namukus, palikis žmonų ir vaikus (kap man 3 metukai buvo, o Vitalei – 7 mėnesiai), 1928 metais vė išplaukė in Amerikų. Tadu tėvas pasėmė savo jauniausių seserį Onutį. Tėtė išvyko, kap ir daug kas, ba matė, kad raikia užsidzyrbc, ba bėda, pastatai grūvancys. Siuntė šaimynai pinigus, pokelius. Kap gerai užsidzyrbo, planavo sugrįžč, bet užklupo vė karas. Mama dokumentus ir šaimynos nuotraukas vis slėpė baloj, kad karaiviai nerastų kratos metu. Darė augancų vaikų nuotraukas ir vis siuntė vyru, kad jis nor nuotraukose macytų, kap auga vaikai, ir nesirūpytų jų likimu.

Kap vaikas buvau, labai jo ilgėjaus. Rodos, ir dar pamenu tėvelio delnų, kap da mani vedėsi už rankutės… O kap gailėjosi, kap apsikoliečinau netyča. Tadu da tėvo sesuoj man aprišo va šitų mažausį pirštukų, ba paėmus pjautuvų pjoviau ir in pirštų tadu insipjovus buvau, suskoliečinau. Ir va iki dabar turu žymį, kreivai suaugo.

Tėvas kap išvažavo, da sunkiau pasdarė. Teko ganyc. O anksci kelia… Prikelia gyc karves, ba jau kici išginė. Paskui sumisno rišč. Tai išvedu, pririšu ir skubinu mokyklon. Mokykla Dusnyčoj buvo Vinco Talandzų stuboj. Tį ankscau gyveno Ramanauskai, cik jiej išvažavo ir liko Lietuvoj.

O kap paaugau ir pasdarė škada brolio, tai norėjau jam nor kiek padėc. Žamė ėjo da šniūrais, net po Lietuvos pusi. Kap paūgėjau, mokėjau jau su arkliais. Suaru, acisėdu an arimo ir verkiu, ba šalta, bado kojas. Pasėdzu, patrinu ir pereina.

Mūs kluonas buvo sanas, stovėjo in pietus, o tį jau rubežus. Kelias ėjo in Dabulius. Mūs žamės ruožas ėjo palei ažarų Galadusį, tai vasarom tankiai maudėmės. Zabelė Dabuliūtė, ką už Ramanausko paskui nuvėj, tai visas mūs pravadyrus buvo – kur sumisna ji, o mes paskui. Buvo, kad ilgai namo nesnorėj paraic, žinia, kap vaikai. Paskui an kolionijų visi išėjo… Raikėj vis ciek sunkiai padzirbėc, alia ir pasibūc su kitais norėjos.

Aš gimus, kap ir Algirdas Skripkų – 1925 metais. Mes paaugį abudu iš Dusnyčos sykiu ėjom an apmokymų an Pirmos Komunijos in Sainus pas kunigus. O va ca šitoj nuotraukoj macyc, kap mes su penkiais kunigais. Tai va kiek daug tadu lietuviukų priėjo Pirmos Komunijos – galybė. Ca cies viduru iš priekio tai Algirdas Skripkų ir aš… Prieš II pasaulinį karų, kiba 1935 m. Ca nuotraukoj yra mūs krašto kunigų: kunigas Mazurkevičus, vidurinis sėdzi kunigas Ramanauskas ir Maksimavičus iš Būrbiškių.

Paskui 1941 m. mama susisodzino mus vežiman… Ba ir Bulevičai, Talandzai važavo in Lietuvų, tai ir mes…

Taigi 1941 m. Marytė Slavėnienė su sūnumi Aloyzu ir trimis dukromis buvo priversti išvykti iš Dusnyčios į Lietuvą. Stasė jau buvo ištekėjusi už Samulevičiaus, bet ir jie turėjo palikti namus. Marytė Slavėnienė su Aloyzu, Birute ir Vitale paskirti į Kybartus, gyveno Bartnykuose molinėj troboj, vėliau pateko į Geistariškes, kur dar sykiu gyveno Žukauskai, atvykę iš Burbiškių: Bronius, Vincas ir jų tėvai, Češkevičiai iš Aradnykų su šešetu vaikų. Paskui atvažiavo Samulevičius ir Slavėnienę su vaikais pasiėmė į Lankeliškius prie Vilkaviškio. Čia jis buvo apsistojęs su žmona Stase (Slavėnaite). Čia Samulevičiams gimė sūnus Algis. Ir daugiau mūsų krašto žmonių ten buvę.

– Iš ca matėsi bažnyčos bokštai, kunigų seminarija, – prisiminė Birutė Macukonienė. – Net buvau atlaiduose Vilkaviškin nuvėjus. Ca gerau gyvenom, sėjom javus, paskui spėjom nuimc, išsikasėm bulvių. Kap užėjo rusai – visus paėmė prie Trakų. Gyvenom kažkokioj sodyboj prie ažaro su Samulevičais ir da tokiais lenkais, atvykusiais nuo Gibų. Netoliman miški rasdavom vuogų, grybų, žuvies buvo pakankamai. Po kiek čėso iš tį jau arcau namų patekom, in Siminiškius. Prisimenu, užėjis buvo smarkus lietus, tai švogeris Samulevičus an vežimo padarė lankus, aptraukė kokiu tai brezentu, kad nesulytų, ir tep važavom arkliais per lietų.

Parvažavį po II karo su mamu in Dusnyčų radom trobų ir svirnų be stogų, ba rusai bėgdami nulupė naujų skardų ir išsivežė. Paėmė ir vežimų, ir abudu arklius, katruos mama parsivarė iš Lietuvos. Tai prasigyvenimu Krasnagrūdos ponas Lipskis davė kluzuojancį arklį. Už tai ėjom jam ganyc gyvulių, o per bulviakasį su mamu ėjom dvaran bulvių kasc kapliais – ir acidzyrbom. O arklys pamaži sveiko ir buvo labai drūtas. Buvo langviau apdzyrbc žamį. Paskui daug ūkin padėjo grįžis tėvelis. Laikėm avis. Dvari buvo valia pasiganyc ir saviem gyvuliam.

(Bus daugiau)