Plakatas. Parengė Trakų istorijos muziejus.

Petras Maksimavičius

1989 metų lapkričio 15 dieną Lenkijos „Solidarumo“ („Solidarność“) lyderis Lechas Valensa (Lech Wałęsa) JAV kongrese sakė kalbą. Pradėjo ją žodžiais: „My, Naród“ (Mes, Tauta). Vertėjas (prieš tai padėjęs rengti Valensos kalbą) sąmoningai palaukė tris sekundes ir tuos du žodžius išvertė į anglų kalbą: „We the People“. Tai išgirdę JAV kongreso nariai nutraukė Valensos pasisakymą ir pradėjo audringai ploti. L. Valensa atrodė sutrikęs, lyg nesuvokdamas, ką jis tokio ypatingo pasakė. O gal vertėjas suklydo? Ne. Valensa tikėjosi tokios reakcijos. Kalbą rengė amerikiečių mentalitetą puikiai suprantantys jo patarėjai. Lenkijoje žodis „tauta“ ne tik tada buvo, bet ir dabar yra beveik kiekvieną dieną vartojamas. Patarėjai žinojo, kaip išversti į anglų kalbą. Žodžiais „We the People“ prasideda Amerikos konstitucija. Tačiau šių žodžių pasakymo aplinkybės, vieta ir juos ištaręs asmuo suteikė jiems daug papildomų prasmių. „We the People“ į lietuvių kalbą išverstume – „Mes, žmonės“. Amerikoje šie žodžiai reiškia kur kas daugiau nei Lenkijoje.

Taigi „tautos“ sąvoka labai įvairiai apibūdinama. Skirtingose kultūrose, priklausomai nuo to, kokia buvo visuomenės raida, jos narių tarpusavio ryšys, istorinės aplinkybės, ši sąvoka įgauna atitinkamą prasmę. Nuo to priklauso, kuriems tautinio ryšio elementams suteikiamas išskirtinis dėmesys. Vieniems esminis dalykas tai gimtoji kalba ir tradicijos, kitiems tikėjimas, o dar kitiems požiūris į žodžio laisvę ar pagarba privačiai nuosavybei. Ameriką kūrė ir vis dar kuria žmonės, atvykę iš viso pasaulio. Jie kalba įvairiomis kalbomis, skiriasi jų pažiūros, neretai tikėjimas. Vieni pasakiškai turtingi, kiti vargšai. Jie gerbia savo prezidentą arba jo negerbia, tačiau absoliuti dauguma pamėgo sakyti „God Bless America“ (Dieve, laimink Ameriką). Juos tai vienija. Kai kas amerikietišką patriotizmą vadina „laisvės“ arba „konstituciniu patriotizmu“, kadangi jis susijęs ne tiek su identifikavimusi ar emociniu ryšiu su tėvyne ir jos gyventojais, kiek su vertybėmis, ypač – kaip mėgstama pabrėžti – prigimtinėmis žmogaus teisėmis, kurios valstybės gerbiamos ir saugomos. Mūsų istorijos raida kita. Todėl mūsų ir jų patriotizmo suvokimas skiriasi ir visada skirsis.

Atsimenu, kaip 1996 metais ir 1997 metų pradžioje Lenkijoje vyko gyva diskusija dėl naujai rengiamos šalies konstitucijos formuluočių. Kaip žinote, konstitucija tai svarbus dokumentas, kuris apibrėžia valstybės santvarką, valdžių tarpusavio sąveiką ir daug kitų dalykų. Kuriant konstituciją stengiamasi rasti tokius apibrėžimus, kad šis dokumentas tarnautų ilgus metus ir garantuotų šalies politinį stabilumą.

Neaptarinėsiu Lenkijos konstitucijos, nes nesu kompetentingas tai daryti. Mane domina tik vienas dalykas – kaip tame dokumente apibūdinama tauta ir jos vaidmuo valstybės gyvenime. Kitas klausimas, kuris jau daugelį metų mane domina – kaip ir kodėl Lietuvoje įsitvirtino sąvoka „Lietuvos žmonės“, kodėl panašaus kreipimosi („Lenkijos žmonės“) niekada neišgirstame, tarkime, iš Lenkijos politikų, Bažnyčios hierarchų ar žurnalistų lūpų.

Žinau, kad prieš daugelį metų, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, išgirdę Lietuvos politinio ar dvasinio gyvenimo lyderius, kalbančius apie „Lietuvos žmones“, dažnai stebėdavomės, kodėl jie nesikreipia į lietuvius arba tyčia vengia tai daryti. Kita vertus, tie, kas užaugome Lenkijoje, turime taip pat suvokti, kad ilgus metus ir dešimtmečius mus formavo lenkiškasis požiūris į tautiškumą, kuris nebūtinai turi būti vienintelis teisingas.

Suvokiu, jog šiuos klausimus nagrinėti sudėtinga, todėl tai bus tik laisvi pasvarstymai. Mat moksliškam nagrinėjimui reikėtų platesnių tyrimų, gero pasirengimo ir rimtos šaltinių analizės.

Taigi pradžioje pateiksiu paprastą, bet iškalbingą pavyzdį, kuris rodo, kad ši tema verta mokslininkų dėmesio, nes atsiranda nemažai painiavos. Prasidėjus viruso pandemijai Lietuvos atsakingos institucijos gana neblogai (lyginu, pvz., su Lenkija) pradėjo informacinę kampaniją. Nepaisant to, kad pateikiama informacija ne visada buvo tiksli, jos buvę daug. Viskas tam, jog piliečiai žinotų, kas vyksta ir kokių priemonių imasi valdžios institucijos, kad suvaldytų krizę. Kreiptasi į „Lietuvos žmones“, rečiau į „piliečius“ ar „Lietuvos gyventojus“. Kita vertus, kai Lenkijos ir Vokietijos pasienyje prasidėjo Lietuvos piliečių, kurie negalėjo grįžti namo į Lietuvą, protestai ir kelio blokavimas, jau negirdėjome, kad kelią blokuoja ir neadekvačiai, kartais vulgariai elgiasi „Lietuvos žmonės“. Tai darė „mūsų tautiečiai“, „lietuviai“. Lygiai tą patį dar neseniai girdėjome sakant apie keliautojus į Lenkijos parduotuves. Neteko girdėti, kad kas nors pasakytų – „lenkų parduotuves šturmuoja Lietuvos žmonės“. Visi įvardindavo, kad lenkų pajamas didina lietuviai (nors aš pats dažnai girdėdavau, kaip apsipirkti atvykę „lietuviai“ tarpusavy kalbasi lenkiškai, rusiškai ar kelių kalbų mišiniu). Štai tokie trumpi, bet iškalbingi pavyzdžiai.

Grįžkime trumpam prie Lenkijos konstitucijos preambulės. Ten aiškiai rašoma: „Rūpindamiesi Tėvyne ir jos ateitimi, 1989 metais atgavę galimybę savarankiškai ir demokratiškai spręsti Jos likimą, mes, Lenkų Tauta – visi Respublikos (Žečpospolitos) piliečiai…“ Taigi buvo surasta formulė, kuri nusako, kad tai lenkų tautos atstovai spręs valstybės likimą, o jiems priskiriami visi šalies piliečiai. Galbūt todėl Naujųjų metų ar kita proga sakydami kalbas valstybės lyderiai kreipiasi į lenkus ir nesivargina aiškinti, kad lenkais jie laiko (bent teoriškai) ir kitų tautybių Lenkijos piliečius.

Pasižiūrėkime, kas rašoma Lietuvos Respublikos 1992 metais referendumo būdu priimtos konstitucijos preambulėje:

„LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,

– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,

– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,

– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,

– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,

– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,

– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,

atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią…“

Papildomai antrajame straipsnyje pabrėžiama, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ O trečiasis straipsnis sako: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“

Kaip matome, lyg ir nekyla abejonių, ką turėjo omenyje Lietuvos konstitucijos kūrėjai. Taigi kodėl įsitvirtino ir ligi šių dienų vartojamas kreipinys „Lietuvos žmonės“? Man atrodo, kad viena priežastis ta, jog įvykus Lietuvos okupacijai, skubėta įtvirtinti nuostatą, kad lietuviai tapo dalimi didžiosios Sovietų Sąjungos, kurioje gyvena daug kitų tautybių žmonių. Juk paprasčiau juos visus vadinti tiesiog sovietiniais žmonėmis. Tai turėjo padėti kiek įmanoma labiau lietuvių galvose ištrinti turėtos nepriklausomybės ir valstybingumo pėdsakus. Kita vertus, keitėsi Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis. Trėmimai, okupacinės kariuomenės dalinių gausėjimas, valstybės valdymo aparato kaita ir migracija iš kitų Sovietų Sąjungos regionų į Lietuvą keitė Lietuvos tautinę sudėtį.

Matyt, daug kam kyla paprastas klausimas, kodėl tokios tradicijos išliko ligi šių dienų, kai jau švenčiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Nežinau aiškaus atsakymo. Galima priežastis galbūt glūdi taip pat naujausiųjų laikų istorijoje. Paskelbti ir apginti Lietuvos nepriklausomybę praėjusio amžiaus pabaigoje nebuvo paprasta. Tą sudėtingumą nulėmė ne tik neprognozuojamas Sovietų Sąjungos elgesys ar sumaištis Vakarų pasaulyje. Lietuva išgyveno daug vidaus problemų. Nuolatos didėjanti įtampa pietryčių Lietuvoje vertė ieškoti būdų, kaip neutralizuoti Maskvos kurstomas separatistines to regiono gyventojų nuotaikas. Ar priimtas sprendimas populiarinti kreipinį „Lietuvos žmonės“ tada tas antilietuviškas nuotaikas minėtam regione kiek prislopino? O gal šiandien jau trukdo visiškai integruotis į Lietuvos valstybės gyvenimą ir tapti, lygiai kaip ir Lenkijoje, (politinės) tautos dalimi?