Antanas Aleksa

Jurgita Stankauskaitė

Yra tokių vietų, kurių nebado praeivių žvilgsniai, neužpurškia pravažiuojančių automobilių išskiriamas benzino kvapas, niekas neateina be reikalo ant medinės tvoros parymot. Toli nuo pagrindinių kelių nuklydusios lietuvių šeimų sodybos mena jaunosios kartos nepažintus laikus. Iš pirmo žvilgsnio gyvybę iškvėpusi erdvė iš vidaus pulsuoja auksinį bičių eliksyrą. Pavaiponė tai vienas rečiausiai lankomų ir mažiausiai žinomų mūsų krašto kaimų. Tyla, neapsakomai nuostabių, tankių kalnų ir kalnelių gausa kiekvienam ten užklydusiam atima žadą. Netekus žodžių, lieka nenuilstamas bičių dūzgimas.

Atvažiavau į sodybą, kuri daug metų mane žavėjo savo įdomiu išdėstymu. Žvyrkelis, kertantis sodybos kiemą, nepaprastai tvarkingas sodas su dideliu vandens telkiniu, milijonais žiedų pasipuošusios dešimtmečius skaičiuojančios liepos ir akmenimis grįstas takelis, vedantis tiesiai į namus, versdavo pasvajoti apie galimybę bent pakvėpuoti šios vietos aura. Sakoma, kad su norais reikia elgtis atsargiai, nes tie gali netyčia išsipildyti. Panašiai ir man atsitiko šių metų gegužės pabaigoje – pačiame obelų žydėjime, kuriuo kasmet pasipuošia Pavaiponės negyvenama, bet kruopščiai prižiūrima Staskevičių sodyba. Visai netyčia sužinojau, kad jos grožio kaltininkai yra Antanas (g. 1959 m.) ir Elė Aleksai iš Vaičiuliškių. Domėdamasi šiuolaikine bičių nykimo tragedija (neįmanoma kitaip pavadinti jų masiško mirtingumo XXI a.), susipažinau su minėta šeima, kuri bitėmis rūpinasi nuo 1998 metų! Daugelį metų stebi, kaip besikeičiantys laikai ir klimato kaita daro įtaką bitėms, kurios yra absoliučiai visos pasaulio gyvybės pagrindas.

Jurgita Stankauskaitė: Ūkininkai skundžiasi orais. Sako, kad besniegė žiema ir sausas pavasaris gero derliaus nežada. O kokie reikalai bičių pasaulyje?

Antanas Aleksa: Šitie metai yra labai prasti. Po žiemos bitės iš avilių išėjo labai silpnos…

J. S.: O kaip atpažinti, kad jos silpnos?

A. A.: Labai mažai skraido ir jų, žinoma, daug mažiau šiemet. Kai mažai bičių, tai kiek jos to medaus prineš?..

J. S.: Artėjame prie avilių. Ar kuri manęs neįgels? Sako, kad žmogų jaučia.

A. A.: Oi, viską jos jaučia. To, kuris bijo, tai širdis greičiau plaka. Kadangi bitės jaučia, tai tokį žmogų ir puola.

J. S.: Šiandien graži, saulėta diena, bet vakar stipriai palijo.

A. A.: Dėl to šiandien tik dulkeles renka ir vandenį geria. Vandenį maišo su medumi ir maitina savo vaikus. Vakar lijo, todėl visus medžių žiedus ir jų gėrybes nuplovė.

J. S.: Lyja – negerai, sausa – irgi nieko gero…

A. A.: Per sausrą žiedlapiuose vis tiek yra to, ko bitėms reikia. Medis drėgmę semiasi iš žemės gilumos ir praturtina savo žiedus.

J. S.: Minėjote, kad dėl sausros prastas medaus derlius. Kaip palyginti derliaus kiekį? Medaus litrais?

A. A.: Kilogramais. Šiemet pirmo medaus beveik nėra.

J. S.: Koks tas pirmas medus?

A. A.: Tai sodų ir pienių medus.

J. S.: Juk sodai žydi, o pienės irgi pievose puikavosi.

A. A.: Buvo pienių, bet atėjo didelė šalna. Šiemet labai šaltos pavasario naktys. Medaus tik tada bus, kai bus šiltos naktys. Oras turi pasiekti bent 10 laipsnių šilumos.

J. S.: Teko matyti skelbimus, kad jau parduodamas šių metų medus, o sakote, kad pirmo derliaus beveik nebus. Kažin ar tai bus tikras medus, ar jau, kaip mano senelis būtų pasakęs, cukrumi pašertų bičių derlius?

A. A.: Reikia žinoti vieną svarbų dalyką, kad Punsko apylinkėse pirmą medų turėsime dviem savaitėm vėliau nei, tarkime, Seinų apylinkėse. Atrodo, kad nuotolis nėra didelis, bet oro temperatūros skiriasi. Ten šilčiau, daugiau lygumų, o pas mus kalvos. Paprastas pavyzdys: žiūrėk, pas mus sniegas laikosi, o prie Seinų ūkininkai javus sėja.

J. S.: O tai ką kalbėti apie Lietuvą? Juk ji dar labiau nutolusi į rytus.

A. A.: Aha, o ten vis tiek šilčiau nei pas mus. Lietuvoje lengvos žemės, daug lygumų. Pavyzdžiui, liepos mėnesį ten tenka bites pamaitinti, nes jau žiedų nėra, o pas mus tuo pačiu metu baisus liepų žydėjimas.

J. S.: Kai jau užkabinome bičių maitinimo temą, sakoma, kad nuo bičių visų mūsų išlikimas priklauso, todėl mes turime joms padėti išgyventi, kad patys išsaugotume planetą. Ką mums daryti, kad joms pagerintume gyvenimo sąlygas?

A. A.: Jų išlikimas priklauso nuo šaltojo metų laiko. Jeigu bus taip kaip šiemet, kad nebuvo normalios žiemos su sniegu ir šalčiais, tai ir bičių nepadaugės. Joms žiemą per šilta. Kai būna šalta, bitės renkasi į tokį kamuoliuką. Tos, kurios būna išorėje, eina į vidų ir sušyla, o tos, kurios būna kamuolio viduryje, išeina ir leidžia susišilti kitoms. Apsikabina du ar tris avilio rėmelius ir slenka nuo apačios į viršų, maitinasi. Šiltą žiemą jos nesiburia, pakrinka po avilį.

J. S.: Pavasariui atėjus bitininkai skundžiasi, kad ūkininkai ne laiku purškia laukus. Reikia labai anksti ryte arba saulei leidžiantis. Priešingu atveju bičių mirtis garantuota. Gal mūsų krašte pagarbiau elgiamasi su jomis?

A. A.: Ūkininkas, kuris devintą ar dešimtą valandą ryto sėda į traktorių ir važiuoja prunkšti laukų, nesuvokia, kad tokiu laiku bitės jau pradeda darbuotis. Tai koks rezultatas? Bitė miršta. Gal ne iš karto, bet ji parskrenda į avilį su tais nuodais ir kitas bites užkrečia. Susirgusias kitos bitės išstumia laukan.

J. S.: Trūksta mums sąmoningumo. Keista, nes visais laikais žmonės mylėjo ir rūpinosi bitėmis. Kuo toliau, tuo turėtume būti, buitiškai tariant, protingesni, o kažkodėl elgiamės labai neatsakingai. Kadaise pas dažną ūkininką sode stovėjo avilys, o dabar, kad ir kaip norėtume, ne taip paprasta „pasigauti“ spiečių.

A. A.: Mes per daugelį metų keitėme bites. Jos visiškai kitokios, nei buvo kadaise. Dabar turime bičių hibridus – ne tokios piktos, kokios būdavo anksčiau, ir daugiau gali medaus atnešti. Pirmos mano įsigytos bitės… taip, bites, motinėles, reikia pirkti… iš Eglinės Judickų. Tos buvo pasiutiškai piktos. Mano uošvis (žmonos Elės tėvas) per tris pirmas dienas turėjo vaikščioti su kepure, kad galvos nesugeltų. Įsivaizduok: tu eini, o tau iš paskos du šimtai bičių skrenda. Tai buvo mano pirmas pirkimas. Sode pastačiau savo pirmus du avilius.

J. S.: Tad kaip nepabūgote iš viso užsiimti bitininkyste?

A. A.: Kaip sakoma, šitą bitininkystės ligą įvarė Jonas Gasparavičius iš Punsko. Juk jis buvo didelis bičių mėgėjas. Aš jo įmonėje dirbau prie antkapių. Tuo metu J. Gasparavičius bites laikė Paliūnuose ir Žvikeliuose. Važiuodamas apžiūrėti avilių, veždavosi ir mane. Galėjau nieko nedaryti. Tik kad šalia būčiau, vaikščiočiau ir žiūrėčiau, ką ir kaip jis dirba. Norėjo mane bitininku paversti. Ir pavyko. Spėjo įdiegti meilę bitėms. Vėliau šito mokslo ėmiausi su mokytoju Jurgiu Valinčiumi. Jis labai daug knygų skaitė. To, ko aš nežinodavau, Jurgis knygose surasdavo. Žiūrėk, jau vakare skambina su atsakymais. Jis man rodė, kaip bitininkauti, o aš jam. Taip vienas kitą papildydavome.

J. S.: Viskas nekaltai prasidėjo nuo dviejų aviliukų…

A. A.: O dabar jų yra 76.

J. S.: Ir kur jie visi telpa?

A. A.: Čia – Pavaiponėje, paskui Vaiponėje, Trumpalyje ir Giluišiuose.

J. S.: Kaip atsirinkote, kurioje vietoje geriausia avilius statyti?

A. A.: Tada, kai žmonos tėviškėje, Pavaiponėje, netilpo visi aviliai, teko ieškotis papildomo sklypelio. Labai gražiai sutarėme su Giluišių Žilioniais. Patys pasiūlė vietą, kurioje galėčiau avilius pastatyti. Kai vėl padaugėjo bičių, kelis avilius nuvežiau į Danutės Jurkūnienės sodą Vaiponėje. Moteris labai mielai priėmė mano avilius. Po to, Jono Vilčiausko pakalbintas, kelis nuvežiau į Trumpalio kaimą.

J. S.: Visos Jūsų bitės gyvena gana ramioje teritorijoje. O to joms ir tereikia. Stebėdama, kaip ir kur dirba Jūsų bitutės, matau, kad kruopščiai nupjaunate žolę. Gražu, bet teko skaityti, kad raginama sėti gėlėtas pievas, mat taip galima bites privilioti.

A. A.: Gal ir gerai, bet ne prie pačio avilio. Jos negalėtų startuoti. Avilio aplinka turi būti sutvarkyta, o kas jau toliau, tai visai kitas reikalas. Štai ne be reikalo prie angos, pro kurią patenka bitės, yra atremta lenta. Pavasarį bitės yra silpnos. Atsitūpia ant lentos ir lipa ja į viršų, į avilį. Būna, kad nepataiko. Nukrenta. Kelias minutes pasiilsi ir vėl bando patekti į vidų.

J. S.: Padėkite išspręsti mūsų jaunosios kartos dilemą – kaip atpažinti tikrą, gerą ir kokybišką medų? Kokia turi būti jo konsistencija?

A. A.: Reikia dar žinoti, kad medus medui nelygus. Pats avilius laikau keturiose vietose. Iš visų jų iškopus gautume skirtingą medų, pavyzdžiui, nuo Žilionių laukų medus yra kartus, nes bitės dirba miške, čia, Pavaiponėje, medus yra labai saldus. Viskas priklauso nuo to, iš kokios vietos bitė parneš medų. Iškoptas pirmas medus po penkių arba šešių dienų sukietėja, kaip sakoma, būna „susiėmis“. Reikia skubėt pilstyt į stiklainius, nes kitaip teks šaukštais gramdyt. O kai pražydės sodai ir kraus žiedus avietės, gausime tamsų medų. Toks medus bent du mėnesius bus skystas. Panašiai yra su liepiniu medumi.

J. S.: Kokio medaus daugiausiai pavyksta prikopti?

A. A.: Bitininkystėje nieko nėra pastovaus ir nieko bitininkas iš anksto nesuplanuos. Yra geras oras – bus medaus, nėra gero oro – nebus medaus. Neįmanoma suplanuoti medaus kopimo dienos. Jeigu palis – darbo nebus. Teks laukti kitos dienos. Viskas priklauso nuo gamtos ir laimės.

J. S.: Ar bet kas gali užsiimti bitininkyste?

A. A.: Tik tas žmogus, kuris turi kantrybės ir moka su bitėmis elgtis labai švelniai. Kopti reikia lėtai ir su didele meile joms. Bitės jaučia žmogų ir ne su kiekvienu norės dirbti.

Padėkojusi gerbiamam Antanui už malonų pokalbį, kurį prilyginčiau išsamiai paskaitai apie bitininkystę ir bičių gyvenimo santrauką, išeidama sužinojau, kad bitės ne tik dūzgia, bet ir spiegia. Iš avilio ištremiamo trano (patino) išduodamo garso nupasakoti neįmanoma. Jį reikia išgirsti, – sakė Antanas. Tai yra bičių pasaulis, kuriame tiek daug natūraliai sukurtų taisyklių, kaip ir mūsų gyvenime.