dirbtuvės

Aldona Vaicekauskienė

Tautodailės dirbtuvės „Šimtavirvis“ įkurtos vykdant projektą Punsko bendrabučio remontui atlikti. Parengiamieji darbai pradėti 2012 metais. Šis sumanymas kilo tuometiniam Seinų apskrities viršininkui Romui Vitkauskui. Nuo pastatymo bendrabutis nebuvo matęs generalinio remonto, kurio žūtbūt reikėjo. Seinų apskritis su Lazdijų meno mokykla parengė projektą „Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimas gerinant gyvenimo sąlygas“. Kaip visi stambieji projektai, taip ir šis reikalavo „minkštųjų“ veiklų. Tautodailė Romui Vitkauskui visada buvo prie širdies ir ja jis domėjosi, nepaisant to, kokias tiesiogines pareigas ėjo. Galvojant apie projekto įgyvendinimą reikėjo surasti remonto pagrindimą. Jo mintys apsistojo prie mūsų krašto tautodailės. Kad pagrįstų projekto reikalavimus, sumanė kurti dirbtuves. Savo sumanymu pasidalijo su manim. Teko rasti tokias sritis, kurios būtų būdingos mūsų krašto tautodailės paveldui ir skatintų vyresniuosius bei ypač jaunimą mokytis primirštų tautodailės sričių. Apsistota prie audimo, juostų, nėrimo ant rėmelių, šiaudinių sodų, karpinių ir dailiųjų staliaus darbų. Daugiausia dėmesio skirta audimui staklėmis. Tik pradėjus kurti muziejų senojoje klebonijoje ir organizuojant pirmąją parodą pavyko įsigyti audimo stakles. Tikėjausi, kad kartu su senovinių audinių pavyzdžiais besilankantiems muziejuje pavyks pademonstruoti audimą staklėmis. Tai galėjo vykti tik šiltuoju metų laiku, nes žiemą nekūrenamose patalpose dirbti buvo neįmanoma. Aiškėjant perspektyvai dėl projekto turėti patogias patalpas ir galimybę įsigyti įrangą – audimui skyrėme daugiausia dėmesio.

Kartu su Seinų apskritimi teko nueiti sudėtingą projekto rengimo, vėliau ir įgyvendinimo kelią. Projektas pasirodė labai sunkiai įveikiamas tenkinant visus numatytus reikalavimus. Daugiausia rūpesčių sukėlė audimo įranga. Reikėjo rasti meistrus, kurie pagamintų naujas stakles, nes senų negalėjome įsigyti. Po ilgų ieškojimų pavyko surasti meistrą šalia Augustavo ir kitą Šiauliuose. Gal ir ne pačias kokybiškiausias stakles jiems pasisekė pagaminti, bet jomis naudojamės iki šiolei. Ieškant audimo pavyzdžių pasitarnavo muziejuje sukaupti eksponatai ir audėjos Veronikos ilgametė patirtis.

Kita mūsų krašte dar gyva tautodailės sritis – tai juostos, kurias ilgus metus audė Anastazija Sidarienė. Įgyvendinant projektą įsigyta staklelių rinktinėms juostoms ir kaladėlių vytinėms austi. Nerti ant rėmų paskatino „Senosios klebonijos“ muziejuje surinktos staltiesės, lovatiesės ir kilimėliai, nunerti ant rėmų. Gal tai ir nėra sena technologija, nes dar mano darbo Punsko licėjuje pradžioje su mokiniais darėme pagalvėles ant rėmų su kutais. Bent iš dalies atkurti senųjų staltiesių raštus reikėjo nemažai pastangų. Čia nusipelnė Petras ir Onutė Budzeikai. Šiaudiniai sodai tai jau lyg ir prigiję mūsų krašte. Buvo taip pat numatyti šie dailieji staliaus darbai: juostinės, rankšluostinės, verpstės ir kuparai.

Kuriant ir įgyvendinant projektą teko susidurti su daugeliu nenumatytų kliūčių. Reikėjo rasti žmones, kurie apsiimtų vesti užsiėmimus, padėti jiems parašyti programas, ieškoti darbui medžiagų ir reikmenų. Reikėjo atlikti administratoriaus, mokytojo, šlavėjo užduotis. Į projekto darbus įsitraukė dalis Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos (LLEKD) narių. Kartu pavyko įveikti sunkumus, todėl pasibaigus projektui sukaupta įranga ir buvo perduota LLEKD. Visiems projektams galioja penkerių metų tęstinumas, todėl gavus įrangą buvo svarstoma, kaip tęsti darbą. Nebuvo įdarbintas joks asmuo, todėl dirbtuvių gyvavimu teko rūpintis savanorystės principu. Kadangi jos buvo įsikūrusios Punsko mokyklų komplekso kieme, t. y. Punsko Kovo 11-osios licėjaus bendrabutyje, logiškai kilo idėja pasikviesti čia mokinius. Tada dar dirbau mokykloje ir galėjau pasinaudoti dirbtuvių įranga. Tautodailės dirbtuvės sudarė galimybes išmėginti tokias sritis, kurių namuose jau nebesiimama, nebemokoma apie jas mokyklose. Reikia pasidžiaugti, kad pasiteisino jų idėja, kad neteko nusivilti mokiniais. Netrūko niekam entuziazmo mokytis naujų dalykų ir įkurtose dirbtuvėse penkerius metus sėkmingai mokėsi Punsko gimnazijos ir pagrindinės mokyklos moksleiviai. Čia taip pat lankėsi Punsko Kovo 11-osios licėjaus bendrabučio gyventojai, buvo vedami užsiėmimai kitiems, besidomintiems lietuvių tautodaile. Romo Vitkausko mintis dėl tautodailės gyvavimo pasiteisino. Nepavyko tik suburti žmonių, kurie būtų norėję dirbti socialiniame kooperatyve, nors galima buvo gauti valstybinių lengvatų.

Per penkerius metus tautodailės dirbtuvėse buvo surengti ne vieni mokymai suaugusiems, ypač įgyvendinant įvairius projektus. Jas yra aplankę daug delegacijų, įžymių žmonių, ne viena ekskursija, kurie turėjo progą susipažinti su Punsko krašto gyvuoju tautodailės paveldu.

Kalbant apie tautodailės dirbtuves reikia paminėti žmones, kurie sukūrė ne vieną dirbinį, praleido daug valandų įveiklinant dirbtuves projekto metu ir vėliau. Tai Veronika Valenskienė (audimas staklėmis), Anastazija Sidarienė (juostos), Onutė Budzeikienė (nėrimas ant rėmų), Kristina Kriūnaitė (vilnos vėlimas), Vaclovas Krakauskas ir Petras Budzeika (dailieji medžio darbai), Raimonda Chmieliauskienė (karpiniai), Aldona Vaicekauskienė (darbeliai su šiaudais ir augalais). Į šiuos darbus įsijungė ir suaugusieji „mokiniai“. Labai aktyviai pasireiškė Teresė Kuosienė, išbandžiusi daugumą sričių. Jaunystėje perpratusi audimo paslaptis savo namuose Žagariuose, dirbtuvėse audė prijuostes, nėrė ant rėmų, audė rinktines juostas, siuvinėjo spalvotąjį ornamentą ant nėrinio. Pavyko jai atkurti keletą senovinių mūsų krašto rinktinių juostų. Norisi pasidžiaugti ir paskutinių mėnesių darbais. Medžio meistras Vaclovas padarė keletą kuparų ir kraitinių skrynių. Pagal senąją kraitinę skrynią iš muziejaus „Senoji klebonija“ rinkinių pavyko atkurti ornamentą naujai atliktoje skrynioje. Ją padarė Vaclovas Krakauskas, o nutapė Rita Kutilienė ir Onutė Birgelienė. Į dirbtuves dažnai užeidavo ir padėdavo įvairius darbus atlikti Marytė Vaičiulienė, Teresė Uzdilaitė, Nijolė Aleksienė.

Norėdama pagyvinti veiklą LLEKD buvo tam tikru laikotarpiu dirbtuvėse įdarbinusi keletą žmonių. Tai Petras Budzeika, Audronė Slovikienė ir Danutė Vitkauskienė. Čia stažavosi Onutė Malinauskaitė, abiturientės Kamilė Valinčiūtė, Aldutė Grigutytė, Virginija Grigutytė. Daugiausia laiko dirbtuvėse yra praleidusi Veronika. Tai jai vadovaujant pavyko atkurti senuosius raštus ir sukurti naujus. Jai vadovaujant buvo apmetami ir suveriami siūlai. Šiems darbams reikėjo ypač daug laiko.

Šiuo metu dirbtuvės gali pasidžiaugti sukauptais šiuolaikinės tautodailės rinkiniais. Tai prijuostės, takeliai, keturnyčiai rankšluosčiai, kilimėliai, staltiesėlės, nertos ant rėmų, vytinės ir rinktinės juostos, šiaudiniai sodai, karpiniai ir kiti darbeliai. Aš labiausiai džiaugiuosi prijuosčių audimu. Surinkus keliolika Punsko ir Seinų krašto senųjų prijuosčių pavyzdžių pavyko prikalbinti Veroniką Valenskienę imtis dar neišmėginto audimo būdo. Ne iš karto pavyko, bet sekasi vis geriau. Šiuo metu prijuostes galima austi trejomis staklėmis. Didžiausias darbas atliktas – siūlai apmesti. Belieka tik austi. Kviečiame pasinaudoti galimybe ir Veronikai padedant išsiausti prijuostę.

„Šimtavirvio“ pavadinimas susijęs su audimu. Pirmą kartą jį išgirdau per ekspediciją Vaiponios kaime. Janina Bliūdžiuvienė, atnešusi rinktinę lovatiesę, pasakė, kad tai šimtavirvė. Paaiškino, kad renkant vieną pusę lovatiesės rašto reikia sukloti apie šimtą virvelių. Kaime staklės būdavo paprastai siauros. Norint turėti lovatiesę visai lovai užtiesti reikėjo susiūti dvi puses. Siekiant palengvinti sudėtingą rašto rinkimo darbą, audžiant kitą pusę buvo pasinaudojama virvelėmis. Nereikėjo rašto rinkti, o tik išimti virvelę ir užausti. Šis būdas naudojamas ir kitiems audiniams. Praverčia audžiant ir prijuostes. Taigi „Šimtavirvio“ pavadinimas – mūsų krašto nematerialiojo paveldo dalis.

Kad dirbtuvės galėtų normaliai veikti, neužtenka tik savanorystės… Čia pastovus darbas kiekvieną dieną.