LR URM ministras Linas Linkevičius „Lietuvių namuose”. 2015 m.

Irena Gasperavičiūtė

Kovo mėnesį paskelbus Lenkijoje karantiną, atsirado įvairių apribojimų, visų pirma uždrausti didesni žmonių susibūrimai, uždaryti restoranai, kavinės, viešbučiai, atšaukti kultūriniai renginiai. Visa, ką vardiju, tai Seinų „Lietuvių namų“ darbo barai. Ankstesniame „Aušros“ numeryje rašėme, kaip pasikeitė Punsko lietuvių kultūros namų darbo specifika. Tačiau juos išlaiko Punsko savivaldybė ir tai garantuoja tam tikrą stabilumą bei viltį, kad praėjus pandemijai bus sugrįžta į normalų gyvenimą, koks buvęs prieš karantino įvedimą.

Kalbuosi su Seinų „Lietuvių namų“ direktore Onute Nevuliene. Jos noriu paklausti, kaip šiuo metu verčiasi Seinų „Lietuvių namai“, kurių steigėjas ir vadovaujantysis organas yra ne savivaldybė, o Vysk. Antano Baranausko fondas. Ar jų gyvenimą labai paveikė karantino suvaržymai? Ar pavyksta grįžti į realybę, buvusią prieš karantiną?

Irena Gasperavičiūtė: Ar labai pasikeitė „Lietuvių namų“ veikla įvedus Lenkijoje karantiną?

Onutė Nevulienė: Paskelbus pandemiją, kaip ir visi prisitaikėme prie apribojimų. Vieną dieną nutrūko kultūrinis gyvenimas, sustojo viešbučio veikla. Pastaroji veikla tai vienas iš mūsų pragyvenimo šaltinių. Praradome dalį pelno. Darbas „klampioje dirvoje“ mums ne naujovė, tačiau reikia pripažinti, kad ši situacija sukėlė baimę ir atsirado naujų rūpesčių.

Lig šiol dirbome tautinės mažumos statuso sąlygomis ir čia po karantino niekas nepasikeis. Šiemet gausu patvirtintų ir finansavimą gavusių projektų, skirtų mažiausių susitikimų su vaikais, meno užsiėmimų, naujų renginių, lietuviško darželio Suvalkuose įkūrimo veiklų organizavimui. Yra tinkamos darbo sąlygos ir lėšos, yra vis didėjantis saviveiklininkų būrys, deja, negalima vykdyti veiklos. Ar tai ne paradoksas? Aišku, tikimės, kad tokia padėtis laikina. Žinome, kad apribojimai mažinami ir greitu laiku galėsime sugrįžti į senas vėžes.

Kebli padėtis dėl ūkinės veiklos. Kaip minėjau, apnakvindinimo paslauga yra vienas iš mūsų pragyvenimo šaltinių. Prieš įvedus Lenkijoje karantiną apnakvindinimo grafikai iki birželio pabaigos buvo per 90 procentų užpildyti. Aišku, kasmet taip nebūna. Verslas turizmo srityje, ko gero, ne tik mūsų atveju yra nepastovus, sezoninis ir priklausomas nuo daugelio tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių. Šiems metams, tiksliau – šiam pusmečiui, prognozės buvo labai geros, tačiau paskelbus pandemiją situacija drastiškai pasikeitė ir dauguma svečių atsisakė rezervacijų net iki liepos pabaigos.

I. G.: Kaip tai paveikė finansinę „Lietuvių namų“ padėtį?

O. N.: Situacija liūdna ir kelia nerimą. Kyla klausimas, kaip teks išgyventi. Mat vykdydami ūkinę veiklą turime užsidirbti darbuotojų atlyginimams, „Lietuvių namų“ pastato išlaikymui ir administravimui. Vienintelė parama, kurią gauname „Lietuvių namų“ einamajai veiklai, yra Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijos dotacija pastato šildymui bei buhalterijos paslaugoms (tai apie 16 procentų metinių fondo kaštų). Sumažėjus pajamoms iš ūkinės veiklos finansinė „Lietuvių namų“ padėtis žymiai suprastėjo. Tai turės įtaką ir kultūrinei, statutinei fondo veiklai, kur teks atsisakyti projektų su savo finansiniu įnašu.

I. G.: Žinom, kad nuo kovo vidurio nevyksta jokia kultūrinė veikla. Ar daug renginių teko atsisakyti? Ar daug planuotų kultūrinių projektų teks atsisakyti? Ar vis dėlto pavyks kiek modifikavus juos įgyvendinti arba perkelti kitam laikui? Kokių turite planų?

O. N.: Išvakarėse, prieš paskelbiant šalyje ypatingą padėtį, turėjome atsisakyti renginio, skirto Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Po to „Lietuvių namuose“ neįvyko dar keli renginiai, kurių organizatoriai buvo Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla, Lietuvos Respublikos konsulatas Seinuose, Lenkijos lietuvių draugija. Suplanuotu laiku nesurengtas naujas kultūrinis renginys „Ansamblių vakaras“ bei neįgyvendinti keli mažesni kultūriniai projektai, skirti pagyvenusiems žmonėms ir vaikams. Laimė, visus kultūrinius projektus galėjome perkelti. Ši situacija nėra palanki lietuvių tautinei mažumai, nėra palanki mūsų tautiškumo, bendruomeniškumo, kultūros išlaikymui ir puoselėjimui. Todėl norėdami nors šiek tiek mažinti karantino pasekmes šioje srityje privalėjome modifikuoti veiksmus ir ieškoti naujų darbo metodų. Sakykim, šokių repeticijas su vaikais perkėlėme į skaitmeninę (elektroninę) erdvę. Dirbame nuotoliniu būdu. Ne visi turi tinkamus darbo įrankius ar priemones, ne visi moka tais įrankiais pasinaudoti. Darbas visiškai kitoks, bet stengiamės mažinti neigiamas karantino pasekmes. Vaikams yra primenami lietuvių tautinių šokių žingsniai, rodomi mankštos pavyzdžiai, siunčiamos nuorodos į virtualias ekskursijas, turus po Lietuvos muziejus, archyvinius koncertus ir kt. Susilaukiame, kas labai džiugina, atsiliepimų ir iš pačių dalyvių.

I. G.: Ar pasisekė pasinaudoti Lenkijos Vyriausybės paruoštais vadinamaisiais pagalbos skydais, t. y. paramos būdais? Ar iš tikrųjų tai reali pagalba ir parama, padedanti iškęsti tą sunkų laikotarpį? Ar tai daugiau tik reklaminiai/propagandiniai triukai?

O. N.: Karantinas skaudžiai mums atsiliepė, todėl įdėmiai sekėme žinias ir žiūrėjome, kuriomis priemonėmis galime pasinaudoti. Informacijos buvo gausu ir ne visada ji buvusi aiški. Labai pravertė nemokami internetiniai seminarai šiomis temomis, kuriuos organizavo ministerijos ar tiesiog paskirų sričių teisininkų biurai. Aišku, jeigu nebūčiau prisijungus prie vieno socialinio tinklo, tai apie tokias galimybes net nežinočiau.

Fondas galėjo stengtis paramos dviem keliais: kaip nevyriausybinė organizacija (per statutinę veiklą) ir kaip smulkus verslininkas. Pradžioje pateikėme prašymą atleisti nuo privalomų įmokų (ZUS) tris mėnesius (kovas–gegužė). Teigiamą sprendimą kol kas gavome dėl vieno mėnesio. Vėliau teko nusivilti, nes kaip nevyriausybinė organizacija, galima sakyti, negalėjome pasinaudoti jokia finansine parama statutinei veiklai. Netenkinome vienos ir pagrindinių sąlygų. Daugiausia reikėjo įrodyti, kad sumažėjo statutinės veiklos apyvarta ar įplaukos, o šiemet, palyginti su praėjusiais metais tuo pačiu laiku, statutinės veiklos įplaukos žymiai padidėjo, nes papildomai gavome finansavimą lietuviško darželio Suvalkuose įkūrimui bei Seinų „Žiburio“ mokyklos infrastruktūros gerinimui. Beje, šiomis lėšomis negalime padengti fondo kaštų, susijusių su „Lietuvių namų“ pastato išlaikymu ir administravimu, o jie taip pat aptarnauja projektus. Fondo statutinei veiklai, kurios nefinansuoja projektai, lėšų nėra.

Šiek tiek geresnė situacija buvo dėl ūkinės veiklos. Turėdami smulkaus verslininko statusą, galėjome stengtis ir gavome 5000 zlotų paskolą bei 60 000 zlotų subvenciją ūkinės veiklos einamosioms išlaidoms padengti. Lėšas gavome labai greitai, nes po trijų dienų nuo paraiškos pateikimo. Subvencijos dydis priklausė nuo darbuotojų skaičiaus ir nuo to, kiek procentų sumažėjo ūkinės veiklos pajamos. Abi paskolas reikės grąžinti. Taip pat yra nurodymai, kokias sąlygas privalome tenkinti, kad galėtume stengtis atleidimo nuo paskolos grąžinimo. Šiandien žinome, kad dalį gautos paramos (25 % nuo 60 tūkst.) reikės grąžinti. Visa kita priklausys nuo to, ar vis dar užsiimsime ūkine veikla ir nemažinsime etatų.

Kita parama, kuria galėjome pasinaudoti, tai pailginti finansinių ataskaitų paruošimo ir patvirtinimo laikotarpiai, pailgintas ataskaitų Centrinei statistikos tarnybai (GUS) teikimo laikotarpis.

2020 m. kovo 2 d. buvo priimtas įstatymas dėl specialių sprendimų, siekiant išvengti ir kovoti su COVID-19, kitomis užkrečiamosiomis ligomis bei jų sukelta krize. Jo pagrindu galime keisti kultūrinių projektų finansavimo sutartis, kurios buvo pasirašytos iki š. m. kovo 13 d. Galima keisti sutarties vykdymo laiką, vykdymo būdą bei sritį.

I. G.: Kaip sekasi sugrįžti į darbą? Ar viešbutis susilaukia daug svečių? Jei skaičius palygintumėte su praėjusiais metais…

O. N.: Šiuo metu naudojamės sušvelnintomis karantino sąlygomis ir po truputį pradedame, užtikrindami saugias darbo sąlygas, individualias repeticijas su vyresniaisiais kolektyvų dalyviais. Su vaikais toliau dirbame nuotoliniu būdu. Gerbiame sprendimus tų, kurie vengia burtis. Viešbutis taip pat pradėjo savo veiklą. Susilaukėme pirmų svečių ir turime paklausimų bei rezervacijų ateinantiems laikotarpiams. Kol kas nakvynės statistika labai prasta, nes visuomenė yra sėkmingai išgąsdinta, o ir patiems dar nedrąsu, bet gyventi iš ko nors reikia. Svečiai, kurie vis dėlto apsisprendę atsipalaiduoti, keliauti, domisi, kokių saugos priemonių imamės, ar gali jie turizmo reikalais kirsti Lenkijos ir Lietuvos sieną ir laisvai lankyti Lietuvą, ar mūsų krašte buvo užsikrėtimo koronavirusu atvejų. Esame optimistiškai nusiteikę, bet sugrįžti į senas vėžes bus sudėtinga.

I. G.: O kaip veikia kavinė? Ar sugrįžta daug lankytojų?

O. N.: Klausti reiktų kavinės savininkų. Mūsų atsakymai gali būti labai skirtingi.

I. G.: Ar pasiseks po pandemijos sugrįžti į padėtį prieš karantiną, t. y. nepatyrus didesnių nuostolių (turiu omeny, kad nereikės atleisti darbuotojų ar imti paskolų)?

O. N.: Paskolas jau paėmėme ir darome viską, kad darbuotojų nereiktų atleisti. Karantinas atidengė mūsų trūkumus ir silpnybes, kurių anksčiau neįžvelgėme arba jos dar netrukdė. Pamatėme taip pat savo stipriąsias vietas. Svarbu pasidaryti tinkamas išvadas, neužmiršti, kokie mūsų tikslai, kokia misija, ir per tą prizmę žiūrėti į ateitį. Labai noriu pasidžiaugti savo kolektyvu – „Lietuvių namų“ darbuotojais, kurie nebuvo abejingi ir ėmėsi konkrečių veiksmų ar iniciatyvų, kad (kiek betruktų karantinas) galima būtų „normaliai“ funkcionuoti. Jūs šaunuoliai! AČIŪ!

I. G.: Sėkmės darbuose!