iš: savaite.lt

Kęstutis Žemaitis, VDU

Tokia graži diena. Virš tolumoje žaliuojančio miško tyliai leidosi besišypsodama saulė. Gaivus vėjelis švelniai glostė skruostus. Marija žvelgė į toli kaimo keliuku dviračiu važiuojantį vaikiną. Tai buvo jos brolis. Dviratį Vytautas nusipirko iš pirmųjų savo atlyginimų dirbant mokytoju Kaune. Marija didžiavosi savo broliu ir jį labai mylėjo. Vytautas jai kiekvieną kartą atveždavo kokių nors malonių lauktuvių. Marija puošėsi brolio nupirktomis skarelėmis, nešiojo sekmadieniais eidama į bažnyčią laikrodį ant rankos, skaitė padovanotas knygas. Ir dabar, nelaukdama kieme, ji ėjo pasitikti brolio. Visada jie labai linksmai pasisveikindavo, apsikabindavo. Tik šį kartą sesuo pastebėjo kažkokį neįprastą nerimą Vytauto veide. Kas atsitiko? Gal serga? Turėtų būti ypač linksmas, juk ką tik prasidėjo atostogos, vasara, birželis. Marija žvelgė Vytautui į akis tikėdamasi atsakymo. Gal tik taip pasirodė? Gal viskas gerai? Brolis suprato sesers nerimą ir tuojau pasistengė nusišypsoti. Bandė netgi pajuokauti, tačiau tikrosios nuotaikos nuslėpti nepavyko. Marija tiktai ištarė: „Kas?“ Tada brolis atsidusęs paaiškino: „Kaune didžiulis neramumas. Vakar į Lietuvą įžengė sovietinė kariuomenė. Sako, kad Lietuva ir toliau bus nepriklausoma, tačiau niekas netiki. Žmonės bijo. Bus tikrai labai blogai.“

Greitai pasklido žinia visoje Lietuvoje. Kai kas gal ir tikėjo, kad nieko ypatingo neatsitiks. Tačiau netrukus pamatyta, jog tarybinės valdžios siautėjimas paženklintas gausiomis netektimis. Prasidėjo areštai, kankinimai, gąsdinimai. Ypač nesaugiai jautėsi inteligentija, valstybės tarnautojai, kunigai, buvę kariškiai, katalikiškų organizacijų nariai, jų vadovai, ūkininkai. Nesuprantamas buvo žmonių trėmimas. Kaip galima iš savo namų prievarta niekuo nenusikaltusią šeimą kartu su seneliais, mažais vaikais tiesiog išvežti į nežinią, pasmerkti badui, šalčiui, skausmingai mirčiai Sibiro žemėje…

Liko tuščios sodybos, žydintys sodai, gražūs namai. Sekmadieniais žmonės bažnyčioje jau nebematydavo vieno ar kito savo kaimyno. Išvežė… Už ką? Tokios mintys sukosi galvoje. Kartą vienas ūkininkas ankstų rytą matė, kaip jaunas kunigas tekant saulei su sutana ėjo iš miškelio į namus. Ten nakvojo. Net ir kunigams buvo nesaugu. Kartais prašydavo vyskupo, kad iškeltų į kitą parapiją.

Metus trukusi sovietinė okupacija taip įbaugino ir iškankino gyventojus, kad jie su baime laukė ateinančios dienos, bijojo sulaukti nakties, tiesiog bijojo gyventi, nes nežinojo, kas gali nutikti. Suloja kažkur kaime šunys ir visus apima nerimas.

Okupacijos metais buvo suimta daugiau nei pusseptinto tūkstančio Lietuvos gyventojų. Masiniai trėmimai prasidėjo po metų. Ir vėl vasaros pradžia, birželis, žydinčios alyvos, kvepiantis šienas, pirmasis šviežias medus. Atrodo, kad jaunystė, ir ne tik jaunystė, bet apskritai kiekvienas žmogus, turėtų džiaugtis. Tačiau naujoji santvarka per vienus metus taip įkyrėjo žmonėms, jog daugelis ne tik kalbėjo apie galimą karą, bet atrodo, kad netgi jo laukė. Karo reikėtų bijoti. Visgi daug gyventojų įsivaizdavo, kad karas nebūtų toks baisus kaip siaučianti okupacinė valdžia.

Atėjo 1941 metų birželis. Marija vėl laukė savo brolio Vytauto, grįžtančio atostogų. Jis nedažnai pasirodydavo tėviškėje. Mat Vytautas buvo katalikiškų organizacijų narys, skaitė religinę ir patriotinę spaudą. O tai reiškia, kad atsidūrė tremtinų ar areštuotinų žmonių sąrašuose. Ir dirbo jis jau ne mokykloje. Pajutęs, kad yra sekamas, Vytautas įsidarbino lentpjūvėje darbininku. Jam labai trūko mokinių, tačiau čia jautėsi saugesnis. Bet tas saugumas buvo tik sąlyginis. Birželio 13 dieną jis, tarsi Apvaizdos įspėtas, nakvojo pas savo pusbrolį, geležinkelininką. O rytą sužinojo, kad naktis buvo Lietuvoje baisi. Tąnakt ištremti ir du Vytauto draugai. Vienas kartu su žmona ir kūdikiu gyveno gretimame name. Jo buto šeimininkai pasakojo, kad labai ieškota ir Vytauto. Tąkart jis išvengė suėmimo.

Vien 1941 metų birželio 14–18 dienomis iš Lietuvos ištremta ar įkalinta apie 17500 žmonių, tarp jų prezidentas Aleksandras Stulginskis, daug buvusių ministrų, Seimo narių, karininkų, žurnalistų, mokslininkų, visuomenės veikėjų. Tremiant vyrai kartais būdavo atskiriami nuo šeimų, daug vaikų ir senesnių žmonių neišgyvendavo sunkios kelionės gyvuliniuose vagonuose be poilsio, be vandens, nuolatinėse kančiose. Kalinių ir tremtinių iš Lietuvos (ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, kitų tautybių asmenų) buvo Krasnojarsko ir Altajaus krašte, Archangelsko, Vologdos, Čkalovo, Gorkio, Tomsko srityse, Kazachijoje, Komijoje.

Gražios svajonės jaunystėje – tai jauno žmogaus ateities vizijos. O kas gi ir vyresnio amžiaus nesvajoja? Svajojo ir Marija. Ji jau įsivaizdavo, kaip šoks savo mylimo brolio vestuvėse, po to ir pati ištekės, kaip vis sugrįš į tėviškę, sugrįš dažnai – žydint obelims, kvepiant šienui, sugrįš paragauti mamos iškeptų pyragėlių. Tik ši svajonė ilgai neišsipildė. Visgi kartą po daugelio metų ji nutarė aplankyti tėviškę, kurioje jau gyveno naujos tvarkos kūrėjai. (Marija ir jos tėvai, grįžę iš Sibiro tremties, nebegalėjo apsigyventi savo namuose.) Tačiau pastarasis ilgai lauktas apsilankymas nebuvo malonus. Kai ji su broliu nuvyko į kaimą ir artėjo prie gimtųjų namų, atrodė, sugrįžo jaunystės dienos. Tačiau naujieji gyventojai, pamatę Mariją ir Vytautą, ėmė šaukti: „Ko jūs čia?! Ko jums reikia? Čia viskas mūsų. Dinkit iš čia!“ Marija norėjo bent nusiskinti baltai žydinčios alyvos šakelę. Tačiau apsisuko ir su broliu nuėjo. Nenorėjo rodyti ašarų. O už nugaros dar skambėjo: „Dinkit iš čia!“ Ir amsėjo pulkas besivejančių šunų.

Praėjus daugeliui metų visgi sesuo ir brolis sugrįžo į savo namus – nuniokotus, nugyventus. Pasodino naujų obelų, keletą rožių krūmų. Vytautas apkabino sesę ir tarė: „Sugrįžome. Matai, mūsų svajonė pildosi. Atstatysime savo tėviškę.“ „Svajonė pildosi. Tik gaila, kad Mama su Tėveliu nepamatys“, – pasakė Marija. „Pamatys iš aukštai“, – nusišypsojęs tarė Vytautas.

Birželis Lietuvai – skausmo ir vilties mėnuo, netekčių ir išsipildžiusių svajonių metas. Lai praeities įvykiai, istorijos žinojimas, tėviškės meilė padeda mums būti stipriems. Lai niekas ir niekada nesikėsina į mūsų laisvę ir į mūsų namus.