2020 m. balandis prie „Barsukalnio”

Božena Bobinienė

Klimato kaita – tai mūsų realybė, kuri, deja, blogėja greičiau, nei tikėtasi (William Ripple, ekologijos profesorius; University of Oregon, JAV). Gegužės mėnesį palijo, palyginti su visu pavasariu – gana smarkiai. Atsirado viltis, kad šiemet sausros šmėkla iš mūsų krašto pasitraukė. Bet reiktų išlikti budriems, nes šalies hidrologinė būklė per daug optimizmo neteikia.

 Viena klimato kaitos pasekmių yra sausra, kuri daugelyje pasaulio kampelių, taip pat Lenkijoje, pasireiškia jau, galima sakyti, periodiškai ir, pagal prognozes, nuolat stiprėja. Mokslininkai fiksuoja ypač pavojingą hidrologinę sausrą – labai žemą upių ir gruntinių vandenų lygį. Apie nuolatinį temperatūros didėjimą specialistai kalbėjo ir įspėjo jau bent prieš keliolika metų, tačiau ne tik Lenkijoje to nepaisyta. Reikia įsisąmoninti, kad kraštovaizdžio struktūra kinta labai lėtai ir mums, gyvenantiems dabar diena iš dienos – nepastebimai. Tačiau jei pažvelgtume į tai globaliai ir pradėtume analizuoti, pamatytume, kad pokyčiai tampa akivaizdūs. Todėl labai svarbu pakreipti atskirų žmonių bei vietos bendruomenių veiklą taip, kad jie elgtųsi sąmoningai ir stengtųsi kuo mažiau kenkti aplinkai. Medis neužauga per vienerius metus. Jam reikia skirti laiko, juo rūpintis, saugoti. O tam reikia ir pastangų, ir lėšų, net ir atitinkamų teisės aktų.

Sausra ir jos „veidai“

Daugelis žmonių klimato kitimą laiko nerealiu, keistu išsigalvojimu. Tačiau būtent besikartojanti sausra yra globalaus atšilimo įrodymas. Įsitikina tuo, pvz., ne tik mūsų krašto ūkininkai, kurie jau ne vienerius metus ieško valstybinės paramos dėl sausros žalingų padarinių žemės ūkio produkcijoje.

Lenkijos meteorologijos ir vandens valdymo institutas (IMGW) paskelbė, kad 2020 m. kovas ir balandis buvo ypatingai sausi mėnesiai – kritulių kiekiai buvę žymiai mažesni nei ankstesnių metų vidurkiai. Tiesa, gegužės mėnesį, panašiai kaip 2017 metais, dangus padarė pokštą ir išpylė žemėn žiemą neiškritusį sniegą, o po to maloningai palaistė drėgmės ištroškusius laukus ramiu lietumi (beje, ne visoje šalyje, o tik jos pakraščiuose, tarp kitko, mūsų kampely). Tačiau orų prognozės kalba apie karštus ir vėjuotus vasaros mėnesius – taigi tikėtina, kad lietaus vanduo gali išgaruoti. Mokslininkai teigia, kad norint papildyti vandens atsargas, kurias praradome per nesnieguotą žiemą ir ankstyvą sausą pavasarį, turėtų nuolat lyti bent 2–3 savaites. Nereikia būti mokslininku, kad tai pastebėtum. Po gegužės lietaus, pvz., Giluišgirio kūdrose vandens beveik nepadaugėjo, kai kurias toliau galima pereiti sausa koja. O meteorologinės prognozės nenumato ilgalaikių kritulių.

Yra keli sausros laipsniai. Nepavojinga meteorologinė sausra, kuomet iškrenta mažiau kritulių nei daugiametis vidurkis. Bet jau nepageidaujama tampa žemės ūkio arba dirvožemio sausra, kai vandens yra per mažai normaliam augalų vystymuisi ir derliui. Šiuo metu ypač vakarų ir vidurio Lenkijos dalyse fiksuojama dar pavojingesnė – hidrologinė sausra, kur upėse nuplaukiančio vandens lygis yra mažesnis nei daugiametis vidurkis. Vienas labiausiai akivaizdžių šio tipo sausros pavyzdžių yra nusekusi Vyslos upė, kur vietomis vandens lygis siekia vos pusę metro arba vanduo yra visiškai nusekęs. Beje, šis reiškinys pastebimas ir kitur: pakanka nueiti kad ir prie Punios ežero – vandens lygis akivaizdžiai nukritęs. Tačiau didžiausią nerimą kelia hidrogeologinė sausra – ilgalaikis požeminių vandens išteklių lygio sumažėjimas lyginant su daugiamečiu vidurkiu. Kyla geriamojo vandens stokos pavojus.

Neįtikėtina, bet pagal specialistus, Lenkija užima priešpaskutinę vietą Europos Sąjungoje pagal vandens kiekį, skirtą vienam gyventojui per metus. Šalies vandens ištekliai labai maži (lyginama net su Egiptu!). Be klimato kaitos, šią problemą dar labiau didina Lenkijos geografinė padėtis bei neefektyvus vandens išteklių valdymas. Lenkija labai daug drėgmės praranda dėl masiško jos plotų melioravimo. Intensyvus pievų ir laukų nusausinimo procesas buvo pradėtas po Antrojo pasaulinio karo, kuomet reikėjo kuo daugiau dirbamų plotų, nes siekta išmaitinti karo nualintos šalies gyventojus. Tačiau žemės ūkio produkcijai pagerėjus, melioravimas vyko toliau ir tebevyksta – ūkininkams rūpi išplėšti kuo daugiau dirbamos žemės, juolab kad įžengus į ES už dirbamą žemę galima gauti priemokas. Deja, tai nesureguliuotos teisės šioje srityje pasekmės. Nėra efektyvios valstybės vandens išteklių valdymo politikos, atitinkamų teisės aktų, saugančių tam tikras teritorijas ir nurodančių, kaip privaloma su jomis elgtis, siekiant nekenkti aplinkai.

Kaip spręsti sausros problemą

Sausros problemos nepavyks išspręsti greitai ir paprastai. Tam reikia ilgalaikio pasirengimo ir veiklos. Deja, kaip daugelyje pasaulio šalių, taip ir Lenkijoje nei valdžia, nei ūkininkai nėra pasirengę sausrai ir nesugeba susidoroti su jos pasekmėmis. Gaila, kad apie šią problemą pradėta galvoti tik dabar, kai patiriame krizę, o ne daug anksčiau, kuomet mokslininkai perspėjo apie artėjantį sausros pavojų. Metinės valstybės išmokos dėl žalingų sausros padarinių – tai tik trumpalaikis „gaisro gesinimas kibiru vandens“, valdžios užmojai gelbėti padėtį vandenį kaupiančiais didžiuliais statiniais – tik tolimoje ateityje, o juk veikti reikia nedelsiant.

Specialistai teigia, kad svarbiausias ir efektyviausias būdas yra natūralus vandens sulaikymas (retencija). Kaupti vandenį galima augmenijoje, dirvožemyje ir grunte, depresijoje, rezervuaruose ir vandens telkiniuose. Tokiu būdu sulaikome vandenį – kritulius – vietoje, kur jie iškrenta. Šiuo metu pavyksta taip sutaupyti tik 6,5 % vandens. Jo neatsiras stebuklingu būdu. Visų pirma sulaikant kritulius galima išnaudoti juos vėliau, kai ateis sausros metas.

Valstybiniai projektai, siekiantys stabdyti sausrą

Lenkijos vyriausybė tik dabar „pabudo“ ir pradėjo rimčiau galvoti apie besikartojančios sausros žalingus padarinius. Šiemet keturios ministerijos – Laivybos, Žemės ūkio, Aplinkos bei Klimato – pradėjo rengti „specįstatymą“ (specialųjį įstatymą), kuris turi pagerinti Lenkijos vandens balansą. Pagal jį, per 3 metus bus įgyvendinti veiksmai, kainuosią apie 155 mln. zl. Specialusis įstatymas yra paremtas dviem dokumentais. Tai: 2019 m. rugsėjo mėn. „Vandens trūkumo prevencijos programos 2021–2027 metams prielaidos su perspektyva iki 2030 m.“ ir Sausros prevencijos planas (PPSS). Juose kalbama apie natūralaus vandens kaupimo ir infiltravimo atkūrimą, racionalų vandens naudojimą, ypač žemės ūkyje (kalbama apie Žemės ūkio ministerijos pasiūlą ūkininkams gręžti giluminius šulinius, kaupti vandenį grioviuose ir sumodernizuotuose melioracijos įrenginiuose, žadama remti vandens bendroves). Tačiau valstybės valdininkų kova remiasi visų pirma statyba didžiulių vandens rezervuarų, kur būtų galima kaupti kritulius, kuriuos žadama visapusiškai išnaudoti (ūkyje, energetikoje, laivyboje, poilsiui, net apsisaugojimui nuo potvynių). Viena, tokios investicijos generuoja labai didelius kaštus, kita – užtrunka daug metų, o veikti reikia nedelsiant. Beje, specialistai teigia, kad nėra universalių įrenginių. Jie bus neefektyvūs. Be to, planuojama reguliuoti upių vagas pagal vidaus laivybos poreikius. Tai nedaug ką bendra turi su vandens kaupimu, kadangi upių vagos bus dalinai betonuojamos ir gilinamos, o šie veiksmai būtent skatina vandens nutekėjimą, o ne kaupimą. Taigi tokie pasirinkimai neišspręs sausros klausimo.

Specialistai perspėja: specialusis įstatymas yra parengtas per greitai ir neapgalvotai, nesikonsultavus su platesniu nepriklausomų mokslininkų ir specialistų ratu. Jie atkreipia dėmesį dar į vieną faktą: reikia atsisakyti naujų rusvosios anglies kasyklų, mat kasant žymiai nukrenta gruntinio vandens lygis, visiškai išnyksta paviršinis vanduo ir tai žymiai prisideda prie sausros. Siūloma apmąstyti, ar tokiai kovai su sausra skirti milijonai nenueis veltui. Gal efektyviau būtų juos skirti visai kam kitam?

Ar giluminiai šuliniai išgelbės ūkininkus?

Žemės ūkio ministerija siūlo ūkininkams priemokas giluminių šulinių gręžimui, kad galima būtų montuoti drėkinimo sistemas, tačiau mažai kas šia galimybe pasinaudos, nes keliami labai dideli reikalavimai. Specialistai teigia, kad masiškas tokių šulinių gręžimas ir gruntinio vandens pumpavimas – tai trumpalaikis sprendimas, kuris turėtų visų pirma būti rezervuojamas gyventojams – gėlojo vandens vartotojams, o ne švaistomas žemės ūkio produkcijai (ekonomiškai kukurūzų ar pašarinių kultūrų laistymas tokiu vandeniu yra visiškai nepagrįstas). Pavyzdžiui, viena drėkinimo instaliacija tik per vieną valandą sunaudoja apie 200–240 m3 vandens. Tai kiekis, kurį per tą laiką suvartoja keli tūkstančiai gyventojų. Taigi esąs realus pavojus, kad stambiausi ūkininkai, naudodami giluminį vandenį savo produkcijai, gali nusausinti visą apylinkę. Todėl pati naujoviškų drėkinimo sistemų idėja – tai ne tik vandens laistymas laukuose, bet kartu ir taupymas. Svarbi yra pati technologija, siekianti sumažinti vartojamo vandens kiekį bent 10 %, lyginant su įprastu vartojimo būdu. Ministerijos pasiūlytą sprendimą galima taikyti visų pirma daržininkystei ir sodininkystei (drėkinti atitinkamu vandens kiekiu konkretų augalą, o ne viską aplinkui), bet ne gyvulininkystei (galvijai visą laiką geria tiek vandens, kiek jiems reikia, čia nieko nesutaupysi).

Reikia atsiminti, kad dabartinėmis realijomis gruntiniai vandenys per vienerius metus neatsikuria. Giluminiai šuliniai siekia vandens rezervuarus, kuriems reikia laiko atsinaujinti. Be to, gręžiant savavališkus gręžinius, kasant šulinius netinkamu būdu gresia spūdinio vandens proveržis, kuris sutrikdo požeminio vandens hidrodinaminę pusiausvyrą. (Todėl ŽŪM ministras siūlo aboliciją – prisipažinimą tiems ūkininkams, kurie nelegaliai turi išsikasę šulinius, kad galima būtų kontroliuoti vandens eikvojimą.) Jeigu visi ims masiškai kasti, gali drastiškai sumažėti metinis požeminių vandenų lygis, o tada gali pritrūkti namų ūkiuose geriamojo vandens. Ir ne tik. Požeminiais vandens ištekliais naudojasi ir miškai, kurių medžiai šaknimis juos „semiasi“. Nusekus tam vandeniui, miškai pradėtų nykti, o juk tai yra mūsų „žalieji plaučiai“. Tačiau, „griebdamasi šiaudo“, Žemės ūkio ministerija savo rengiamu specialiuoju įstatymu žada skatinti ūkininkus būtent tokius šulinius gręžti.

Trumpalaikiai ir greiti sprendimai turi „trumpas kojas“. Nėra ko tikėtis, kad tokiu būdu bus problema išspręsta. Vienintelis dalykas, kuris gali padėti, yra integruota plėtra, integruotas žemės ūkis, apskritai – integruotas visas šalies ūkis. O integruota veikla – tai tokia žmogaus veikla, kuri eksploatuodama gamtos išteklius, nepažeidžia aplinkos, palieka ją tokią, kad ateity ja dar galėtų naudotis kitos kartos. Jeigu bus stengiamasi išpumpuoti kuo daugiau vandens į paviršių ir išpilti tiesiog ant pasėlių, žolės, sugirdyti gyvuliams, ir tas vanduo neturės šansų greitai atsinaujinti – tokia veikla ilgainiui nebus naudinga, o tiesiog žalinga.

Efektyviausias – natūralus vandens sulaikymas (retencija)

Visi svarsto, iš kur paimti vandens, be kurio nėra gyvybės. Yra du būdai. Vienas – minėtas anksčiau, valstybinis, centrinis – statyti kelis didžiulius rezervuarus ir vamzdžiais arba kanalais perkelti sukauptą vandenį į kitą Lenkijos pusę. Tačiau tai nėra ekonomiška. Specialistai teigia, kad pagrindinis dalykas, kuris gali išgelbėti mus nuo sausros padarinių, yra mažoji paviršutinė retencija – vandens kaupimas ir infiltravimas. Apie tai mini ir Žemės ūkio ministerija, tačiau jos pagrindinis siūlymas prižiūrėti melioracinius griovius nėra pakankamas. Tai daug platesnis klausimas. Šį dalyką tam tikrose vietose mato ir „jaučia“ vietos bendruomenės, todėl būtent jos ir gali reaguoti. Mokslininkai apskaičiavo, kad diegiant natūralųjį vandens sulaikymą, galima būtų sutaupyti 35 milijardus m3 vandens – tai kone dešimt kartų daugiau nei dirbtiniu būdu surenkamas vanduo, be to, nekenkia gamtai ir žmonėms. Deja, Lenkijos valdininkams tai kažkaip sunkiai suvokiama ir jie linkę imtis didžiulių ir brangių investicijų.

Natūraliuosius vandens kaupimo rezervuarus stato bebrai. Tačiau pastaruoju metu šis žvėrelis išgyvena labai sunkų laikotarpį. O gal reiktų su bebrais susidraugauti? Juk jie padeda kovoti su sausra. Jau girdžiu ūkininkų pasipiktinimo balsus – bebrai ne tik „iškerta“ medžius, bet statydami savo namus, užtvenkia melioracinius griovius, upelius ir susikaupęs vanduo užtvindo pievas. Tačiau dabar, kai nemaža bebrų populiacijos dalis buvo išnaikinta, galima pastebėti, kad ir vanduo kažkur dingo. Bebrų užtvankos stabdė vandens nutekėjimą vienoje vietoje ir tas vanduo drėkino aplinkinius laukus. Valstybė turėtų remti ūkininkus, kad šie nenaikintų bebrų. Turėtų paskaičiuoti, kas geriau apsimoka: statyti vandens rezervuarus už keliasdešimt milijonų zlotų ar primokėti už bebrų padarytą žalą ūkininkui, bet ir gerą darbą aplinkai – laukų drėkinimą.

Kita vieta, kur intensyviai kaupiamas vanduo, o kuri naikinama, kartais beatodairiškai – kalnų miškai (pvz., Bieščadų). Šlaituose augantys medžiai stabdo staigų kritulių nutekėjimą į upes ir efektyviai sukaupia vandenį vietoje. Be to, iškirtus medžius nesustabdytas, staigiai tekantis nuo šlaitų vanduo sukelia potvynių pavojų.

Dar vienas natūraliosios retencijos būdas – atkurti nedidelius vandens telkinius, išbarstytus po visą kraštovaizdį. Seniau jų buvo daugiau, dabar jie išnaikinti, nes trukdo žemės ūkio pasėliams. Tačiau svarbu įsisąmoninti, kad būtent tokios vandens akutės kaupia kritulius, o esant sausrai drėkina apylinkės laukus ir pasėlius. Be to, svarbu palikti ar iš naujo sukurti vietas, kur aplink augtų medžiai ir krūmokšniai. Tokie augalai įauga giliai savo šaknimis, gali iš gelmių paimti vandenį ir vėliau išgarinti jį į atmosferą, kur kaupiasi lietingi debesys. Tvarkant savo ūkius, pravartu plačiau pažvelgti į šiuos natūraliai vykstančius procesus. Pakanka pasodinti daugiau medžių laukuose (pavyzdžiui, pakelėse) arba prie vandens akučių. Tuomet tose vietose kritulių būtų dažniau???. Deja, apie tai galvoja nedaugelis. Yra tokių žmonių, kurie visus medžius ir krūmus skuba išnaikinti, kad padidintų ariamos žemės plotus, tuo pačiu ir pelną. Gal ir būtų tai pelninga, jeigu nekiltų oro temperatūra ir nebūtų sausros grėsmės. Kas iš to, kad lengviau galima pervažiuoti traktorium, kai toje vietoje neiškris lašas lietaus, o jei ir iškris – tuoj išgaruos, ir pasėliai išdžius. Be to, medžiai apsaugo nuo vėjų ir laukai taip greit nepraranda drėgmės. Atrodo, tokie sprendimai yra paprasti ir palyginti nebrangūs. Tai kodėl valstybės valdytojai jų neskatina? Specialistai nemato kito paaiškinimo, kaip tik tai, kad nedideli vandens telkiniai – akutės – globaliai nėra pastebimos, bet jau vienas didžiulis betoninis rezervuaras – taip.

Vandens stoka paveikia ne tik žemės ūkį

Sausra labai neigiamai veikia ir kitas sritis. Pavyzdžiui, turizmo verslą. Kai kam gali atrodyti, kad sausas ir karštas laikas turistui labai palankus, tačiau tuo metu vanduo žymiai atšyla, ežeruose ir upėse pradeda „žydėti“ toksiški dumbliai (melsvadumbliai) ir dėl to uždaromi paplūdimiai. Baltijos jūroje kaitros metu atsiranda labai pavojinga žmogaus sveikatai, net ir gyvybei bakterija Vibrio vulnificus.

Lenkijai gresia realus geriamojo vandens trūkumo pavojus. Taip buvo, pvz., pernai Skernevicuose. Pasirodo, tokia padėtis susiklostė ne dėl to, kad išseko požeminių vandenų telkiniai, o todėl, jog kai kurie piktnaudžiaujantys ūkininkai tiesiog nelegaliai vartojo vandenį iš vandentiekių ir laistė juo savo pasėlius. Tačiau iš tiesų Lenkijoje yra tokių vietų, kur sausros metu vandens ištekliai pradeda išsekti, nes paklausa yra didesnė, o vandentiekiai nesuspėja vandens tiekti. Vėlgi – nereikia toli ieškoti. Karštą vasarą ir pačiam Punsko krašte vietomis nustoja tekėti vanduo iš čiaupų.

Sausros problemą pastebi ir Valstybiniai miškai, todėl pradėjo daugiau dėmesio skirti miškų kūdroms, daryti užtvankas, kad miškuose kauptųsi vanduo. Tai labai svarbu, nes sausros metu miško paklotė ir pievos yra tiek sausos, kad pakanka tik kibirkšties ir kyla sunkiai suvaldomi gaisrai. Nuo sausros kenčia ne tik augmenija, bet ir miško gyventojai – juos pradeda alinti ligos ir parazitai.

Kritulių trūkumas veikia ir energetiką. Lenkijos elektrinės jėgainės yra atvėsinamos upių vandeniu. Jeigu vandens lygis žemas, kyla problema. Tuo labiau kad vasarą esant kaitrai elektros energijos poreikis didėja, nes dėl aukštų temperatūrų žmonės dažniau naudoja, pvz., kondicionierius. Taigi iš upių negalima paimti viso vandens ir drėkinti, pvz., laukus, nes jos ilgainiui gali išsekti. Pastaraisiais metais Lenkijoje būta atvejų, kuomet akmens anglies energetikai grėsė stabdymas, nes elektros energijos poreikis padidėjo, o upėse pritrūko vandens vėsinimui. Dėl to valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti atsinaujinantiems energijos šaltiniams.

Išmokime gerbti vandenį

Visų pirma turime patys suprasti, kad vanduo mūsų laikais tampa deficitine preke. Nepalyginamai padidėjo jo vartojimas (pradedant buitiniais, kasdieniais reikalais – dažnesniu indų plovimu, drabužių skalbimu, maudymusi, gėlių laistymu ir kt., baigiant įvairiomis pramonės šakomis, pvz., tekstile, maisto perdirbimu ir pan.). Seniau žmonės vandens vartojo žymiai mažiau. Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose organizuojamos įvairios akcijos, skatinančios taupyti vandenį. Pavyzdžiui, užsukti čiaupą valant dantis. Pasirodo, tokiu būdu galima sutaupyti apie du litrus vandens. Kas nors pasakys: tai menkniekis – ar tokiu būdu nukausime sausrą? Bet jeigu taip pasielgtų 38 mln. piliečių, tai paaiškėtų, kad tik vieną kartą vienu metu visiems valant dantis galima sutaupyti 70 mln. litrų vandens – o tai jau nemažas kiekis.

Padarykite bandymą. Išplaukite, pvz., krepšį salotų ar obuolių padėdami po čiaupu dubenį. Pamatysite, kiek plaunant nutekės vandens, kiek dubenėlių galima surinkti ir, pvz., palaistyti gėles, o ne paleisti vamzdžiais į valymo įrenginius.

Tiesa, globaliai tai nelabai reikšmingi veiksmai, kuriuos galime atlikti kiekvieną dieną. Labai svarbūs yra sisteminiai sprendimai. Reikia, pvz., nurodymų, kokiu būdu galima būtų butuose montuoti instaliacijas, išnaudojančias buityje (virtuvėje, vonioje) vartojamą vandenį. Jį galima būtų išnaudoti, tarkim, nuleidžiant klozete. Svarstant apie vandenį kaip deficitinį dalyką, tiesiog neleistina pilti geriamojo vandens į klozetą. Investuotojai, statybininkai galėtų paieškoti būdų, kaip sukaupti ypač miestuose nutekančius kritulius, kurti rezervuarus, kur būtų surenkamas iškritęs vanduo, kurį vėliau galima būtų panaudoti, pvz., žolynams, parkams laistyti. Svarbiausia taupant vandenį yra siekti kuo daugiau jo sukaupti iš kritulių, o ne pumpuoti iš žemės gelmių. Be to, miestuose reiktų sugrįžti prie žaliųjų zonų. Per daug parkų yra užbetonuoti, per mažai liko medžių, krūmų, žolės, o juk augalų šaknys sustabdo, susiurbia vandenį kaip kempinė. Vėliau, esant kaitrai, tokia ekosistema atgaivina aplinką ir ilgiau gali išlaikyti be lietaus. Galbūt dabartinės „mados“ paaiškinimas – tai tiesiog tinginystė? Betoną galima nušluoti, o žolę, gėlynus reikia prižiūrėti ir jais rūpintis…

Reikia tiesiog pakeisti mąstyseną. Įsisąmoninti, kad šalyje nėra vandens pertekliaus, kad jo čia trūksta. Negalima į tai žvelgti trumparegiškai. Daug kas sako: tai manęs neliečia – man čia tos vietos ir visko užteks. Tačiau pagalvokime apie savo vaikus, anūkus. Ar norėtume, kad jie ateity susidurtų su bado, vandens stokos, švaraus oro trūkumo problemomis? Mūsų protėviai po savęs paliko medines sodybas, kurios, jei nebuvo puoselėjamos, tiesiog susmego į žemę, susiliejo su gamta. Išnyko. Ir vėl toje vietoje statyk, ką nori. Ką paliksime mes? Kalnus plastmasinių šiukšlių, betono, išsekusius ežerus ir upes, net ir tuščias gelmių versmes. Viskas dėl to, kad gyventume patogiai ir pasiturinčiai. Bet mes ne amžini. Po mūsų ateis kitos kartos. Ar esame net tokie egoistai ir tinginiai, kad nepaliksime joms švarios ir dosnios gamtos, kuria mes dar spėjome pasinaudoti?

Pagal įžvalgas: prof. Zbigniew Karaczun, Klimato koalicijos sociologas; prof. Paweł Rowiński, hidrologas, Lenkijos mokslų akademijos (PAN) vicepirmininkas; Przemysław Nawrocki, WWF ekspertas; Grzegorz Walijewski, Meteorologijos ir vandens valdymo instituto (IMGW) atstovas; Lenkijos hidrobiologų draugijos (PTH) ir judėjimo Mokslas gamtai (NdP) specialistai; interneto puslapiai: https://stopsuszy.pl/, http://www.susza.iung.pulawy.pl/, https://wody.gov.pl/, http://posucha.imgw.pl/, https://oko.press/.