Seinų kunigų seminarijos rūmai

Algimantas Katilius

Jonas Giedraitis gimė 1859 m. birželio 5 d. Degučių kaime, Šakių parapijoje, valstiečių šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir baigė keturias klases. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1877 m. liepos 4 d. Tais metais į pirmą kursą priimta dvylika klierikų. Pagal kilimo vietą daugiau pirmakursių buvo kilę iš lietuviškų parapijų. Tokių buvę devyni, o iš lenkiškų parapijų trys. Tame pačiame kurse mokėsi Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kuris po dvejų metų buvo pašalintas. Kunigystės šventimus iš viso kurso pasiekė pusė įstojusiųjų, t. y. šeši klierikai. J. Giedraitis turėjo seminarijoje gerai mokytis, nes buvo pasiųstas studijuoti į Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasiškąją akademiją, kurią baigė teologijos kandidato laipsniu. Kunigu įšventintas 1884 m. liepos 20 d. Įšventinti turėjo vyskupas Petras Paulius Vežbovskis.

Po akademijos baigimo paskirtas Seinų kunigų seminarijos dvasios tėvu ir katedros vikaru. 1886–1893 m. konsistorijos sekretorius ir vyskupo kapelionas. 1893–1907 m. Seinų kunigų seminarijos rektorius. Nuo 1895 m. Rudaminos administratorius (klebonas). 1899 m. vyskupo Antano Baranausko paskirtas Seinų katedros kapitulos kanauninku: iš pradžių garbės kanauninku be algos, o vėliau tikruoju kanauninku su alga. 1903–1907 m. kapitulos kanauninkas, seminarijos rektorius, konsistorijos asesorius, vienuolynų vizitatorius ir Rudaminos parapijos administratorius. Kaip rašo Juozapas Vailokaitis, vienuolynų vizitatoriaus pareigos buvo gerai apmokamos esant mažai darbo. Klebono ir vienuolynų vizitatoriaus pareigos buvo tam, kad „pagerinus sunkų materijalinį padėjimą, nes žinome, kaip prastai apmokami mūsų seminarijų profesoriai“ (Juozapas Vailokaitis, „A. a. kun. kan. Jonas Giedraitis“, in: Vadovas, 1910, Nr. 20, p. 407). Seinų vyskupijos administratoriaus 1907 m. liepos 2/15 d. rašte Suvalkų gubernatoriui informuojama, kad kan. J. Giedraitis atleistas iš Seinų kunigų seminarijos profesoriaus pareigų. 1907–1910 m. buvo kapitulos kanauninkas, Rudaminos administratorius, vienuolynų vizitatorius.

Pirmiausia kunigų seminarijoje kun. J. Giedraitis ėjo dvasios tėvo pareigas, paskui dėstė pastoracinę teologiją, lotynų kalbą, homiletiką, apeigas ir liturgiką. Savo rektoriavimo pradžioje kun. J. Giedraitis neišvengė kai kurių „perlenkimų“. Čia turime galvoje jo draudimą klierikams viešai kalbėti lietuviškai. Bet po klierikų atstovo pokalbio su rektoriumi, nors formaliai neatšaukė draudimo, apsimesdavo, kad negirdi lietuviškai kalbančių klierikų ir daugiau kalbos klausimo nekėlė (Juozapas Stakauskas, Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, sudarė Algimantas Katilius, Vilnius: Aidai, 2003, p. 196). Dar daugiau: rektorius žinojo, kad seminarijoje vyksta slaptos lietuvių kalbos pamokos, ir netgi ateidavo prie durų pasiklausyti, bet niekad neįeidavo ir dėdavosi nieko apie tai nežinąs (Ibid., p. 225). Kun. J. Giedraitis pasižymėjo pedagoginiais gabumais. J. Stakauskas jį, kaip rektorių, taip apibūdino: „Giedraitį kaipo regensą charakterizuoja nepaprastas proto lakumas, energija, apdairumas ir įžvalgumas. Žodžiu, buvo tai retų ypatybių žmogus. Kaipo regensas galėjo būti visoms seminarijoms pavyzdys. Jis vienas be jokio prefekto ir kurį laiką be viceregenso mokėjo palaikyti tvarką ir sveiką auklėjimo kryptį seminarijoje. Buvo didelių pedagoginių gabumų ir didelio takto vyras. Pasižymėjo žmonių būdo pažinimu; turėjo dovaną greit pažinti klierikus ir palaikyti tvarką. Klieriką kiaurai permatydavo. Todėl visi jo bijodavo kaip ugnies. Nors visi jo bijojo, bet neapykantos jam neturėjo; jeigu jo nemylėjo, tai bent gerbė už tai, kad buvo išmintingas bei teisingas ir be reikalo nieko nenuskriaudė.“ (Ibid., p. 239) Jo gabumus vadovauti seminarijai pripažino ir amžininkai. J. Giedraičio nekrologo autorius rašo: „Seminarija vesti jam klojosi, kaip reta kam. Turėjo tikrą dovaną jaunimą auklėti. Iš prigimimo gabus šviesiu aiškiu protu ir puikia iškalba Dievo apdovanotas, mokėjo jisai uždegti jaunųjų širdis ir vedė klierikus kur norėjo.“ (Be autoriaus, „A. a. kanauninkas Jonas Giedraitis“, in: Šaltinis, 1910, Nr. 9, p. 130) Rektorius kasdien prieš vakarienę sakydavo 15 minučių konferencijas ir jos klierikams buvo labai naudingos, duodavo daug gyvenimiškų pavyzdžių. J. Giedraitis, kaip lietuvis, buvo teigiamai nusistatęs lietuvybės atžvilgiu. Kalbėdavo lietuviškai su naujai stojančiais kandidatais lietuviais bei visada atostogų metu būdamas savo parapijoje Rudaminoje. Tačiau seminarijoje žiūrėjo, kad nebūtų nesutarimų tautiniais klausimais, ir stengdavosi būti objektyvus. Rektorius parengė apie 150 kunigų Seinų (Augustavo) vyskupijai. Kunigai iš seminarijos išeidavo ne tik gerai pasiruošę pastoraciniam darbui parapijose, bet ir puikiai suprasdami to meto visuomenės poreikius: „Jisai pats mokėjo suprasti mūsų krašto reikalus ir mūsų laikų dvasią. Tą supratimą ir savo auklėtiniams indiegė. Šiandien matome vadovaujančius kunigus tiek draugijų vedime, tiek švietimo platinime, tiek dėjime aukų viešiems reikalams. Drąsi, pilna gyvybės Giedraičio dvasia daugelyje mūsų kunigų atsispindi.“ (Ibid.) Ir pats kan. J. Giedraitis įsijungė Rudaminos parapijoje į „Žiburio“ draugijos veiklą. Draugijos skyrius čia įkurtas 1906 m. lapkričio 4 d. ir iš pat pradžių ėmė aktyviai veikti. Pirmiausia buvo įsteigta biblioteka, rūpintasi blaivybe, vyko susirinkimai, kuriuose svarstyti įvairūs klausimai. Baigęs rektoriauti seminarijoje kan. J. Giedraitis aktyviau įsijungė į „Žiburio“ draugijos skyriaus veiklą. 1909–1910 m. jis buvo skyriaus pirmininkas (Kazys Šapalas, „Žiburio“ draugija ir jos mokyklos, sudarė Teresė Gustienė, dr. Vida Pukienė, Algimantas Katilius, Marijampolė: Piko valanda, 2009, p. 257). J. Vailokaitis laidotuvių pamoksle rektorių J. Giedraitį, kaip klierikų ugdytoją, taip apibūdino: „Ne tiktai ką patsai turėjo gražią, prakilnią, mylinčią Dievą ir šv. Bažnyčią širdį, bet mokėjo ir į kitų širdis žiūrėti. Iš prigimimo gabus, aiškiu protu, gera atmintimi ir puikia iškalba Dievo apdovanotas, mokėjo jisai suprasti didžiausias jaunų širdžių paslaptis. Laikė jisai savo rankoje visų klierikų širdis. Rovė be pasigailėjimo iš jų kas bloga ir negera, kas ateityje gali kunigą pražudyti. Vėl rūpestingai laistė, prižiūrėjo, augino gražiuosius diegelius, kad papuošus savo auklėtinius puikiausiais dorybių vainikais.“ (Juozapas Vailokaitis, „A. a. kun. kanauninkas Jonas Giedraitis, buvusis Seinų seminarijos regensas, Rudaminos (Kalv. pav. Suv. gub.) klebonas pasimirė 20 vasario šių metų dieną“, in: Vadovas, 1910, Nr. 19, p. 305) Rektorius buvo objektyvus visiems auklėtiniams, nemėgo skundikų, viską stengėsi pats išsiaiškinti. Kun. J. Vailokaitis rašė: „Kun. Giedraitis laikė seminariją su visais jos reikalais savo rankose, visos silpnybės jam buvo aišku, kaip ant delno, bet, Dieve saugok, kad būtų priėmęs kokį nors klieriką nešiojantį „pačtas“. Pagalios niekas nebūtų nei išdrįsęs panašų žingsnį daryti, žinodamas kaip tokį pasielgimą priims kun. regensas. Net iš seminarijos dekano, kurio yra tiesiog pareiga informuoti regensą apie dalykų stovį, nereikalaudavo smulkmenų. Patsai stengdavosi viską susekti ir vykdavo jam tatai. Nekartą dar draugai nežinodavo, o kun. Giedraitis jau būdavo susekęs kokią nors besibrukančią į seminariją ydą.“ (Juozapas Vailokaitis, „A. a. kun. kan. Jonas Giedraitis“, p. 409)

Kun. J. Giedraitis palaikė ryšius su knygnešiu Martynu Sederavičiumi, iš jo gaudavo literatūros ir ją platino.

Kanauninkui teko nukentėti ir nuo carinės valdžios pareigūnų. 1885 m. Seinų katedroje suteikė religinius patarnavimus atvykusiems specialiai buvusiems unitams ir už tai Varšuvos generalgubernatoriaus buvo įspėtas. Pastarojo 1900 m. sausio 9 d. nubaustas 50 rb bauda už tai, kad nesilaikė policijos nurodymų per vyskupo Antano Baranausko vizitaciją (Bojownicy kapłani za sprawę Kościoła i Ojczyzny w latach 1861-1915, opracował Paweł Kubicki, część pierwsza, t. 3, Sandomierz, 1933, s. 250-251).

J. Giedraitis mirė 1910 m. vasario 20 d. Rudaminoje ir ten palaidotas.