Nuotolinis mokymas

Rūta Burdinaitė

Nuotolinis mokymas – mokymas, kai mokantysis (ar mokomąją medžiagą pateikiantysis) yra kitoje vietoje nei ją gaunantis besimokantysis. Šiais laikais jis paprastai suprantamas kaip mokymasis per internetą ar panaudojant vietinius kompiuterinius tinklus. Viena seniausių nuotolinio mokymo formų, Europoje žinoma jau nuo 1840 metų, buvo mokymas susirašinėjant.

Yra trys nuotolinio mokymo būdai: sinchroninis, asinchroninis ir mišrus. Vykstant sinchroniniam mokymui, visi mokiniai ir mokytojas dalyvauja kurse per atstumą, tačiau tuo pat metu. Taip galima pritaikyti daugelį klasėje naudojamų metodų. Tam gali būti panaudotos įvairios interneto technologijos, kurios leidžia taip pat mokytojui klausytis mokinių atsakymų. Asinchroninio mokymo metu mokinys ir mokytojas dirba skirtingu laiku, bendraudami elektroniniu paštu bei kitomis panašiomis priemonėmis. Šio metodo galimybės didesnės, nes studijuoti gali ir tie mokiniai, kurie neturi galimybės prisijungti griežtai nustatytu laiku. Mišriojo mokymo metu kombinuojami abu metodai.

Tiek sako definicija. O kaip nuotolinis mokymas atrodo mūsų praktikoje?

Dėl koronaviruso plitimo grėsmės nuo kovo 12 d. uždarytos visos Lenkijos mokyklos, o nuo kovo 16 d. mokymo įstaigos ėmėsi organizuoti nuotolinį darbą. Kad mokymas nuotoliniu būdu vyktų sklandžiai, būtinos tam tikros sąlygos, kaip antai: prieiga prie plačiajuosčio interneto, kiekvienam atskiras kompiuteris, vaizdo kamera, ausinės, darbo vieta ir pan. Mokykla turėtų užtikrinti prisijungimą prie mokymo platformos bei ryšį su mokiniais.

Pirmieji nuotolinio mokymo diegimo darbai atiteko mokymo įstaigų direktoriams. Lenkijos nacionalinės edukacijos ministro įsakymu nuotolinis mokymas privalo garantuoti mokymo pagrindų vykdymą. Tačiau nebuvo tikslių nurodymų, kaip pritaikyti mokymo planus moksleiviams, kad atitiktų darbo higienos reikalavimus, neapkrautų jų per dideliu žinių krūviu. Pas mus internetinis mokymas lig šiol paplitęs nebuvo, todėl daug kas priklausė nuo direktorių bei mokytojų patirties ir iniciatyvumo.

Reikėjo pasiieškoti atitinkamų įrankių. Švietimo ministerija siūlė savo edukacines programas, bet mūsų lietuviškoms mokykloms jos nelabai tiko, kadangi iškilo dėstomosios kalbos barjeras. Dauguma mokytojų naudojo Microsoft Office 365 programą. Kai kas bandė vesti pamoką gyvai, kur ir mokiniai gali įsijungti garso ir vaizdo kamerą. Kiti siuntė medžiagas elektroniniu paštu ir visais kitais prieinamais komunikatoriais. Visi turėjo visko išmokti ir pradžioje trūko veiksmų suderinimo. Vieni naudoja vieną platformą, kiti kitą, moksleiviai pasimetę, sistema nepajėgi atlaikyti, internetas per lėtas, tėvai skundžiasi, kad negali užtikrinti tuo pat metu keliems besimokantiems savo vaikams kompiuterių, juolab kai ir patys dirba nuotoliniu būdu. Dalis moksleivių šiam tikslui naudoja tik mažą mobiliojo telefono ekraną, kas, be abejo, vargina akis ir riboja prieinamos informacijos kiekį. Daug kas teigia, kad neturi kameros, o gal tiesiog tik varžosi rodyti savo namų vidų ar pan. Pradžioje gal pritrūko ir mokytojų tarpusavio pasidalijimo patirtimi. „Jokios realios pagalbos iš švietimo įstaigų. Užsirašiau dalyvauti mokyme, o paskui mokiausi iš savo klaidų“, – sako mokytoja.

Tik po geros savaitės, kitos visi pradėjo priprasti ir mokymas vyko jau sklandžiau. Sulaukėme pagalbos ir iš Lietuvos švietimo ministerijos – vertingų nuorodų į jų paruoštas edukacines platformas, kuriomis daug kas pasinaudojo.

Žinių patikrinimas vyko įvairiais būdais. Paprasčiausia nusiųsti testą elektroniniu paštu, mokytojas nustato rašymo laiką ir laukia, ko visi atsiųs atsakymus. Kai kurie mokytojai naudojo specialias platformas testams ruošti, nes paprasto testo metu negalima patikrinti, ar mokinys nenusirašinėjo, nesinaudojo papildoma medžiaga.

Nauja situacija užklupo visus: mokyklų vadovus, mokytojus, moksleivius ir jų tėvus. Pradžioje, jau įveikus technines kliūtis, šis mokymo būdas pasirodė net patogus. Tiek mokytojams, tiek mokiniams nereikia rytą skubėti į mokyklą, gali ilgiau pamiegoti, ramiai papusryčiauti, apsitvarkyti ir tik tada sėstis prie kompiuterio ir mokytis. Tačiau ilgainiui nuotaikos ėmė keistis. Pradėjo erzinti nežinia, kiek laiko toks mokymas tęsis, kadangi ministerijos pateikdavo tik trumpalaikes prognozes. Mokymo pagrindų vykdymas nuotoliniu būdu reikalauja bent dvigubai didesnio mokytojo darbo ruošiant užduotis ir vėliau tikrinant mokinių darbus. Ne visi moksleiviai vienodai darbštūs, sąžiningi ir mokantys susiorganizuoti savarankišką darbą. Todėl mokytojai turėjo būti labai budrūs ir visada pasiekiami, nes įvairiu paros metu sulaukdavo ir telefono skambučių, ir gaudavo atliktas užduotis. Jos ateidavo įvairiais keliais, o mokytojui reikėjo viską patikrinti, įvertinti ir t. t. Vieni moksleiviai mokėsi sistemingai, kiti suaktyvėjo tik artėjant mokslo metų pabaigai ir rašant baigimo pažymius. Į savo vaikų, ypač jaunesniųjų, mokslus įsijungė ir tėvai. Atsakingesnieji pamatė ir suprato, kad būtina motyvuoti vaikus darbui, prižiūrėti atliekant užduotis, padėti išsiųsti jas mokytojui. Kiti net pradėjo skųstis, kad mokytojai ant jų pečių užkrauna visą savo darbą. Žinoma, kad namai vaikui siejasi su poilsio, ne mokymosi vieta. Tad neretai toks kelių pamokų namų darbų ruošimas vyksta ištisą dieną, nes „pakeliui“ reikia kelis sykius pavalgyti, atsigerti, pažaisti, pailsėti ir pan. Pagaliau išsenka ir vaikų, ir jų tėvų kantrybė. Kai kas iš tėvų tiesiai pareiškė, kad tokio darbo negalima vadinti nuotoliniu mokymu, o tiesiog namų darbų uždavinėjimu. Ir jie dalinai teisūs, net nekaltindami pačių mokytojų ar mokyklos, o veikiau švietimo sistemos nepasirengimą ir nepajėgumą vykdyti tokį mokymą. Tiek mokytojai, tiek moksleiviai turėjo naudoti savo įrangą, o kartais ir primokėti už teikiamas internetines mokymo platformas. Šiaip ar taip – tiek mokytojai, tiek moksleiviai ir jų šeimos nuo ryto iki vakaro sėdėjo prie kompiuterių.

Savotiškas išbandymas teko pagrindinių mokyklų ir licėjaus abiturientams, kurie didžia dalimi savarankiškai turėjo rengtis baigiamiesiems egzaminams. O kokie bus rezultatai, dar neaišku.

Apibendrinant – pagal išgirstas nuomones, dauguma nuotolinį mokymą vertina neigiamai. Moksleiviams trūksta mokyklos, kontakto su mokytojais ir draugais, namų aplinkoje sunkiau prisiversti savarankiškam ir sistemingam mokymuisi. Kai kurie tik dabar pastebėjo mokyklos svarbą ir žavesį. „Nemaniau, jog kada nors tai pasakysiu, bet… labai pasiilgau mokyklos ir mokytojų“, – pripažįsta licėjaus trečiokas.

Tėvai jau seniai pavargę ne tik nuo vaikų mokslo, bet ir nuo nuolatinio jų buvimo namuose. Vis dėlto tos kelios vaiko mokykloje praleistos valandos leidžia tėvams ir atsikvėpti, ir reikalus arba namus sutvarkyti, ir galiausiai – į darbą nueiti.

Mokytojams tai irgi anaiptol ne pailgintas atostogų metas, kaip dalis žmonių linkus manyti. Pasiruošimas nuotolinėms pamokoms užima bent dvigubai daugiau laiko negu mokant tradiciškai. Sunku išlaikyti vertinimo objektyvumą, kai matai ar įtari, kad nemažai darbų atlikta nesavarankiškai. Žodžiu – darbo daug, o rezultatai menki, neapčiuopiami.

Kai kurie mato ir teigiamų tokio mokymo pusių. Ypač nedrąsiems ir vengiantiems tiesioginio kontakto mokiniams tai gera proga labiau atsiverti, paklausti mokytojo ar pasikonsultuoti internetiniu ryšiu. Gabiems ir norintiems mokytis šis būdas ugdė savarankiško ir sistemingo darbo įgūdžius.

„Man toks būdas labai patinka, tik gaila mamos, kuri yra mokytoja ir turi labai daug ruoštis“, – teigia mokytojos dukra. O vienas mokinukas atvirai džiaugiasi: „Labai man patinka. Turiu daug laisvalaikio, tėvai ir sesės padeda atlikti namų darbus ir turėsiu geresnius pažymius negu mokykloje.“ „Tai būtų geras būdas, bet tik tada, jei mokytojas turėtų daugiausia tris mokinius, o mokinys – tik pora dalykų“, – sako mokytoja Alicija.

Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorius Alvydas Nevulis teigia: „Nuotolinis mokymas tikrai nėra tokios pačios vertės kaip įprastas. Nėra tiesioginio kontakto su mokiniu, sunkesnės galimybės paaiškinti medžiagą, ypač jeigu tai yra fizika, chemija ar matematika. Manau, kad tie trys mėnesiai galbūt turės neigiamos įtakos moksleivių žinioms ir jų rezultatams. Tai bus savotiškai nuskriausta karta. Tačiau galima pamatyt ir teigiamų dalykų – visi išmoko naudoti įvairius informacinių technologijų įrankius ir pažinti savarankiškų studijų skonį.

Dalis moksleivių namuose dirbo daug daugiau negu mokykloje, bet yra ir tokių, kurie atostogavo, o ne mokėsi. Kai kurie mano, kad ir mokytojai šiuos tris mėnesius poilsiavo. Tai tikrai netiesa, nes jiems irgi reikėjo dvigubai ilgiau dirbti nei įprastai mokant.“

Plačiau savo mintimis šia tema pasidalijo Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokytoja Irena Marcinkevičienė: „Įpusėjome trečią mėnesį, kai dirbame mokykloje kitaip, nei esame įpratę. Vadinama tai nuotoliniu mokymu, bet šis darbas ne visai atitinka tokį pavadinimą. Mano atveju tai veikiau paruošimas mokiniams medžiagos, kad galėtų mokytis savarankiškai, mokinių konsultavimas, ką savarankiškai išmoko arba ko neišmoko. Dar pareiga vertinti jų darbą. Visiškai nauja patirtis visiems mokyklos bendruomenės nariams – mokiniams, mokytojams, tėvams, direktoriams.

Šiandien tikrai galiu pasakyti, kad man taip nepatinka. Norisi kontakto su mokiniais, norisi grįžtamojo ryšio ir jausmo, kad mano darbas turi prasmę.

Tokį darbą namuose pradėję, visi ieškojome būdų, formų, metodų, priemonių. Savarankiškai. Žiniasklaidoje girdėjome apie paruoštas medžiagas, bet jos visiškai mums netiko. Kaip sugebėjome, pasitarę mokykloje, bandėme užmegzti ryšį su mūsų mokiniais.

Man nuotaiką praskaidrino akimirka, kai gana greitai sulaukiau iš abiturientų prašymo atsiųsti kartojimo uždavinių, dar prieš privalomai vykdomo nuotolinio mokymo pradžią. Čia buvo viena iš tų akimirkų, kada jutau savo darbo prasmę.

Vargais negalais pavyko kiekvieną mokinį „pasiekti“. Pradžioje išbandėme pirmuosius ryšio būdus, vėliau atsirado daugiau galimybių. Tada kilo klausimas – ieškoti toliau kitų būdų palaikyti ryšį ar pasilikti prie jau išbandytų? Atsirado nemažai chaoso, sunku buvo susigaudyti mokiniams, kuris mokytojas kaip siunčia pamokų medžiagą. Esu ir mama, taigi stebėjau ir mokinio darbą, sunkumus bei emocijas iš arti. Pradžioje buvo tiesiog įdomu, naujas darbo būdas ne taip vargino.

Darbui reikia skirti šiuo metu daug daugiau laiko nei įprastai. Bandau įsijausti į mokinio „kailį“, suprasti mokinio emocijas, sunkumus. Į visa tai atsižvelgiu, ruošdama pamokų medžiagą. Mano dalykas specifinis, matematika, tikslusis mokslas, ir neįmanoma jo išmokti tiesiog perskaičius nurodytą tekstą. Tai dalykas, kuris daugeliui mokinių sukelia nemažų sunkumų. Tradicinių pamokų metu mokykloje mėgstu stebėti mokinius, matyti jų reakcijas. Ilgametė darbo patirtis leidžia suprasti, ar mokiniui aiški dėstoma medžiaga, ar tik taip pasako „dėl šventos ramybės“, norėdamas greičiau ramiai sulaukti skambučio pertraukai. Turbūt moksleiviams atsibodo mano raginimai kreiptis tiesiogiai dėl visų neaiškumų, rašyti kylant bet kokiam klausimui – tiek daug jų buvo. Deja, tų klausimų sulaukdavau nedaug. Rašau „deja“ manydama, kad nėra taip, jog mokiniams viskas aišku. Veikiau per sunku arba yra įdomesnių užsiėmimų nei savarankiškai gilintis į nelengvą mokslą, arba tiesiog moksleivis atideda pamoką vėlesniam laikui ir nepatogu kreiptis pavėluotai. Sulaukiau nedaug mokinių konsultacijose mokykloje, kai jos jau tapo įmanomos. Baugu laukti, kokios bus pasekmės. Juk visą šitą medžiagą reikės išmokti, o matematika toks mokslas, kuris ypač reikalauja nuoseklumo ir sistemiškumo. Privalomą matematikos egzaminą, kur labai tiksliai apibrėžti reikalavimai, reikės laikyti visiems.

Tokios dilemos lydi mane nuolat, kai ruošiu medžiagą pamokoms. Nepavyksta man bandymai jungtis tiesiogiai su grupe mokinių. Neturiu techninių galimybių, kad realiu laiku mano rašomus skaičiavimus mokiniai matytų, o vien papasakoti sprendimą nepakanka, nedaug žmonių yra pajėgūs vien iš pasakojimo suprasti teoremą, sprendimą ar skaičiavimą. Geriau pavyksta kalbantis su mokiniais pavieniui. Naudoju tad kitą metodą. Kruopščiai rengiu pamokų planus, smulkiai rašau, kas, kaip, iš kur, kas po ko. Ieškau vaizdo medžiagų, kurias nesunkiai galima rasti internete, bet ne visos jos tinkamos. Kartais rašau sprendimą, fotografuoju ir siunčiu, bet perskaityti ir suprasti mokiniui reikia jau savarankiškai. Pora valandų skiriu rasti tinkamą medžiagą ir paruošti vieną pamoką. Nuolat kyla klausimas, kaip suderinti mokinių savarankiško darbo tempą su perkrauta programa, prie kurios nebus laiko sugrįžti.

Laikui bėgant, atsirado galimybių naudotis naujomis priemonėmis. Tik čia ir kilo klausimas – ar eiti jau įprasta vaga, dirbti išbandytais metodais, ar visgi naudoti tuos patikrintus, kuriuos mokiniai jau pažįsta? Tokių abejonių kilo taip pat stebint prie gretimo stalo savarankiškai, ne visada sėkmingai besimokantį sūnų, kuris kartais nespėdavo susigaudyti, kur kurio dalyko užduočių ieškoti.

Atskiras klausimas, kaip vertinti mokinio darbą. Sunkiai įmanomos tradicinės patikros, kai žinau, kad mokinys dirba savarankiškai. Vėlgi – patirtis leidžia įtarti, kurio mokinio darbas nėra savarankiškas, bet tai tik įtarimas, neturiu galimybių šito patikrinti. Todėl dažniausiai galiu vertinti kaip namų darbą, o ne kaip darbą pamokos metu. Yra šalių, kur įprasta yra dirbti savarankiškai net tada, kai niekas nekontroliuoja, bet mes tokioje šalyje negyvename. Kiekvienas mokinys juk mokosi sau, ne mokytojui, ne tėvams, tik sau. Vis tiek kada nors reikės šį mokymąsi kaip nors „įskaityti“, tada ir paaiškės kiekvieno branda. Nereikia turbūt tikėtis, kad visi jaunuoliai mąsto brandžiai ir atsakingai. Tokia amžiaus privilegija ir kiekvieno žmogaus teisė – daryti klaidas. Mano užduotis – daryti viską, ką sugebu, kad mokinys galėtų išmokti. Man susidaro įspūdis, kad ne visi nori išmokti (kai kas stengiasi tik „įskaityti“), bet be galo smagu matyti kai kurių mokinių pastangas. Yra daug dirbančių kruopščiai ir atsakingai. Malonu atsakyti į jiems kylančius klausimus, pajusti, kad abejones pavyko išsklaidyti. Man atrodo, kad šitie mokiniai ne tik įsisavina dalyko žinias ir gebėjimus, bet taip pat įgyja įgūdžių planuoti savarankišką darbą, ieškoti naujų, sau tinkamiausių mokymosi būdų. Didėja daugelio mokinių motyvacija mokytis ir įgyjama gebėjimų, kurie ateityje nuolat pravers.

Tikrai yra ir tokio darbo namuose teigiamybių. Dabar jau ne skambučiai reguliuoja mano (mokinių taip pat) darbą, o dažniausiai pati planuoju arba su mokiniais susitariame, kada jiems patogiau pradėti pamoką ar konsultaciją. Galiu pailsėti tada, kai pradedu jausti nuovargį. Pajutusi alkį, neturiu laukti pertraukos arba darbo pabaigos – šaldytuvas arti darbo stalo. Na ir rytą pamiegoti galima ilgiau, juk darbas šalia lovos! Sąlygos leidžia darbui skirti atskirą kambarį, tad nesunku atskirti darbą nuo poilsio.

Sunkiausia darbo dalis yra man tikrinti mokinių darbus ir vertinti jų pastangas pažymiu. Dirbame pagal įprastą pamokų tvarkaraštį, bemaž kiekvieną dieną mokiniai gauna matematikos pamokų planus, užduotis, kurias reikia atlikti. Darbų vertinimui nereikia kiekvieną pamoką siųsti – nebūčiau pajėgi visų mokinių visas užduotis patikrinti. Daug užduočių yra skirtų tam, kad mokinys pats patikrintų, ar medžiaga suprantama ir išmokta (arba norint padėti savarankiškai suprasti dedukcinį procesą). Tačiau mokiniai ne visada laikosi nurodytų datų, siunčia įvairiais būdais. Tada ir kyla problema, norint viską tinkamai sužiūrėti, įvertinti ir nieko nenuskriausti.

Štai tokia mano, matematikos mokytojos, kasdienybė jau trečias mėnuo. Darbas apie dešimtį valandų kasdien. Per mažai paprasčiausio judesio, per mažai kontakto su mokiniais. Netikrumas, ar mano mokiniams tai naudinga. Atsakomybė – juk egzaminai, kiekvieno svajonės, tolesnio mokslo planai, jauno žmogaus asmenybės formavimas… Tačiau tikiu jaunų žmonių imlumu, sugebėjimu vertinti protingai ir atsakingai šią naują mums patirtį.

Per visą šį laikotarpį trūko man taip pat galimybės dalintis apmąstymais ir pastebėjimais su bendradarbiais. Todėl dėkinga esu už šią galimybę pasidalinti savo mintimis viešai. Vargino netikrumas ir nežinia, kukliai dalijamos informacijos iš švietimo sistemos organizatorių ir valdžios. Kildavo pyktis dėl visų nevykusių pasaulio sistemų.

Kiekvienas mokytojas, kiekvienas mokinys ir kiekvienas tėvas turi savų pastebėjimų, tačiau man atrodo, jog visi sutiksime, kad labai svarbu mums visiems iš tokios neeilinės patirties pasimokyti. Aš tai tikrai daug ko išmokau ir sužinojau tiek apie save, tiek apie kitus žmones. Gal pavyks būt geresnei ateityje? Gal pavyks kiek patobulėti?..“

Šiuos mokslo metus jau vargais negalais užbaigėme. Ir viskas būtų gerai, jeigu ne retkarčiais žiniasklaidoje šmėstelėjančios užuominos, kad… ir rugsėjo mėnesį gali tekti pradėti mokymą nuotoliniu būdu. Na tada tai jau tikrai būtų tragedija, – sako visi vienu balsu. Bet kol kas eikime ramių, sveikų ir užsitarnautų atostogų. Gal šį kartą praleisime jas bent toliau nuo kompiuterių.