iš: histmag.org

Petras Maksimavičius

Pulkininkas Marianas Turkovskis (Marian Turkowski) 1939 m. sausio 24 d. savo pavaldiniams išsiuntė nurodymus, kaip jie turėtų elgtis siekdami polonizuoti pietrytinėje tuometinės Lenkijos dalyje gyvenančius ukrainiečius. Jis tuo metu vadovavo šiai valstybės aparato vykdomai akcijai. „<…> Laikytis nuostatos, kad Lenkijoje tik lenkai yra šeimininkai, visaverčiai piliečiai ir tik jų nuomonės bus paisoma. Visi kiti bus tik toleruojami. Tarp lenkų reikia išugdyti pranašumo svetimtaučių atžvilgiu jausmą. Taip pat lenkų kalbos vartojimas turi reikšti žmogaus kultūrinį ir pilietinį brandumą. Lenkas į svetimtaučius privalo kreiptis tik lenkų kalba. Valstybės ar savivaldybės tarnautojas jokiu būdu negali vartoti kitos, svetimos kalbos. Privalo bendrauti tik lenkiškai. Būtina organizuoti šviečiamąsias-propagandines akcijas, kalbėti apie Lenkijos galią ir tokiu būdu tarp ne lenkų kilmės gyventojų stiprinti norą tapti lenkais ir katalikais.“ (Richter Anna. Polonizacja. Karta, 101/2019, p. 40–41)

Šią ištrauką pacitavau dėl kelių priežasčių. Vadinamosios II Žečpospolitos (1918–1945) istorija labai įdomi. Tuomet po daug dešimtmečių trukusių valstybės padalijimų formavosi modernios, nepriklausomos valstybės veidas, dėliojosi santykiai su kaimynais, atsirado nauja pilietiškumo ir tautiškumo samprata. Po I pasaulinio karo padidėjusi valstybės teritorija reiškė taip pat nemažai vidaus problemų. Žymią Lenkijos gyventojų dalį sudarė ne lenkų kilmės piliečiai. Reikėjo rasti būdų, kaip šiuos gyventojus integruoti į valstybės gyvenimą. Neapsiėjo be klaidų. Kaip pažymi istorijos tyrėjai, to meto valstybės politikoje dominavo požiūris, kad tik ryžtingi, o kartais ir radikalūs žingsniai gali priversti Lenkijos tautinių mažumų atstovus tapti lojaliais piliečiais. O tada laikui bėgant jie nutautės ir pradės laikyti save lenkais. Tokios politikos šalininkai neslėpė, kad norint pasiekti užsibrėžtus tikslus, būtina įvairiomis priemonėmis vykdyti tautinių mažumų atstovų nutautinimo politiką. Ar tai pasiteisino? Iš dalies taip, nors tokia politika ilgą laiką kėlė nesutarimus, o kai kuriais atvejais privedė prie dramatiškų įvykių.

Dabar laikai visai kiti. Vis dėlto anksčiau pateiktoje citatoje galime rasti mintis, kurios prasiskverbė ir į mūsų laikus. Tarkime, šiandien Seinuose vietos lietuviai tarpusavyje vis rečiau vengia viešai kalbėtis lietuviškai, tačiau nuostata, kad valdininkas, savivaldybės tarnautojas ar eilinis gyventojas viešoje vietoje privalo kalbėti tik valstybine lenkų kalba – dar gaji. Tai kartais privesdavo prie kurioziškų situacijų. Tarkim, du lietuviai, užėję į parduotuvę, pradėdavo lenkiškai tarpusavy ginčytis, kurios dešros gabalą nusipirkti. Arba savivaldybės įstaigos koridoriuje sutiktas lietuvis kaimynas, vengdamas pokalbio, nusisukdavo. Tokių pavyzdžių galima vardinti labai daug. Šitie procesai, kurie formavo žmogaus požiūrį į savo gimtąją kalbą ir santykį su piliečių dauguma, truko ilgai ir įgaudavo įvairias formas. Dar įdomiau tai, kad mažame miestelyje ar gyvenvietėje visi visus puikiai pažįsta. Žino, kas lietuvis, kas lenkas, o kieno šeima tautiniu požiūriu mišri. Vis dėlto pasąmonėje įskiepyta nuostata, kad geriau „neerzinti kaimynų“, išlikusi. Tas požiūris, kad tautinės mažumos privalo besąlygiškai paklusti daugumai ir nedemonstruoti savo tautinio išskirtinumo, egzistuoja. Tai svarus atsakymas į klausimą, kodėl tiek mažai lietuvių ryžtasi oficialiai įteisinti lietuviškas pavardes valstybės išduodamuose dokumentuose arba nenoriai savo vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas.

Prieš gerą dešimtmetį buvęs Seinų miesto tarybos pirmininkas girdavosi, kad pažįsta nemažai lietuvių, su kuriais puikiai sutaria, mielai dalyvauja vakaronėse, kartu iškylauja. Tačiau pabrėždavo, kad kepsnio kepimas kaimyno kieme, lietuviškos dainos ir kiti tautiniai simboliai neturėtų peržengti kiemo ribų. Pasak jo, išėjus į gatvę visi turėtų jaustis lenkais. Todėl sakydavo, kad Seinų lietuviai puikūs, nuoširdūs žmonės, kaimynai, draugai… Blogi tik jų „vadeivos“, t. y. lietuviškų draugijų vadovai, kurie nesilaiko jo anksčiau paminėtos taisyklės.

Šiuos klausimus reikėtų nuodugniau nagrinėti ir bandyti suprasti, kodėl šiandien, nepaisant visai gerų sąlygų plėtoti lietuvių kultūrą ir švietimą, nutautėjimas ir toliau vyksta. Ar jį skatina praeityje patirtos traumos, ar tiesiog geras, ramus gyvenimas?

Sugrįžkime dar prie straipsnio pradžioje cituotų žodžių. Jie skirti ne tik anuomet Lenkijoje gyvenusiems ukrainiečiams. Tokia politika tarpukariu buvo būdinga ir kitų tautinių mažumų, tarp jų lietuvių, atžvilgiu.

Vroclavo universiteto profesorius Gžegožas Hryciukas (Grzegorz Hryciuk), lenkų ir ukrainiečių tarpusavio santykių tyrėjas, minėtame leidinyje „Karta“ (101/2019) pažymi, kad tarpukario Lenkijos valdžia padarė nemažai klaidų, stengdamasi į valstybės gyvenimą integruoti svetimtaučius. Priemonės, kurios panaudotos tam tikslui pasiekti, nepasiteisino. Profesorius teigia, kad minėtus uždavinius sudėtinga buvo įvykdyti vien dėl to, jog tuomet ukrainiečiai sudarė net 14 proc. Lenkijos gyventojų (apie 5 mln.). Todėl valstybė, nenorėdama daryti didelių nuolaidų ir suteikti daugiau pilietinių laisvių, ėmėsi represinių priemonių.

Pirmaisiais po nepriklausomybės atkūrimo (1918) metais siekta politinio sutarimo su ukrainiečių atstovais, bet laikui bėgant valstybės politika darėsi vis griežtesnė. Dėl tos priežasties absoliuti dauguma ukrainiečių nesitapatino su Lenkijos valstybe, o jos administraciją laikė okupacine. Asimiliacijos politika nedavė daug gerų rezultatų. Būdai, kuriais bandyta stiprinti rytinių žemių lenkiškumą, kėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Jau mano minėtas pulkininkas M. Turkovskis 1938 m. vadovavo akcijai, kurios metu sunaikinta daugiau kaip 200 cerkvių ir maldos namų. Be to, vykdyta kolonizacija: į gausiai ukrainiečių gyvenamas teritorijas atvykdavo ir čia įsikurdavo lenkai naujakuriai, kuriems valstybė parūpindavo žemės ir skirdavo visokeriopą paramą. Šitie veiksmai sukeldavo vietos gyventojų pasipiktinimą. Ne palankiau buvo sutinkami administracijos atstovai, kurie vietos gyventojus laikė neišprususiais kaimiečiais, nesistengė bendrauti jiems suprantama kalba, nesigilindavo į jų kasdienius rūpesčius.

Profesorius G. Hryciukas pažymi, kad tokia valstybės politika atspindėjo to meto didžiosios Lenkijos visuomenės dalies nuotaikas. O pastaroji pateisindavo valstybės administracijos taikomus metodus. Ir negalėjo įsivaizduoti, kad ukrainiečiams būtų suteikta daugiau savivaldos teisių ar galimybė ugdyti tautiškai susipratusį elitą. Artėjant II pasauliniam karui lenkų ir ukrainiečių tarpusavio santykiai blogėjo. Vis dažniau pasitaikydavo išpuolių prieš vietos administraciją, o pastaroji nelikdavo skolinga ir stengdavosi įvairių provokacijų kaltininkus sodinti į kalėjimus, griežtindavo politiką eilinių ukrainiečių atžvilgiu. Neapykanta ir tarpusavio nepasitikėjimas didėjo. Leidinys „Karta“ publikuoja daug vertingų istorinių šaltinių, kurie padeda suvokti, koks buvo to meto valstybės požiūris į tautines mažumas, ypač ukrainiečius, ir kaip valstybė siekė spręsti tautines problemas. Tai padeda taip pat geriau suprasti, kodėl ir kas vyko Volynėje 1943–1945 metais.