Minint Gedulo ir vilties dieną

Rūta Burdinaitė

Minint Gedulo ir vilties dieną jau penktą kartą vyko pasaulinio masto atminimo akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kurios metu siekiama įgarsinti daugiau nei 40 000 Lietuvos tremtinių bei politinių kalinių vardų ir likimų. Šiemet prie jos gražiai prisijungė Punsko lietuvių kultūros namų teatrai: vaikų „Kregždutė“, jaunių „Kregždė“ ir suaugusiųjų Klojimo teatras. Visų šių grupių vadovė bei minėjimo scenarijaus sumanytoja – režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.

Birželio 14-osios vakarą prie Punios ežero rinkosi artistai bei renginiu susidomėję žiūrovai. Scenoje stoviniavo grupė įvairaus amžiaus žmonių, apsirengusių penktojo dešimtmečio stiliaus drabužiais. Jos vidurį užpildė lagaminų ir ryšulių krūva. Režisierei prabilus, visi su nerimu klausėsi žodžių apie 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėjusius lietuvių trėmimus į Sibirą.

„Jei ne auksinės vasaros, ne mėlynos vasilkos,

nebūtume atėję čia, kur slenka dienos pilkos…“

Niūniuodami dainos žodžius, tarsi vykdami į nežinią, artistai lipo į pakalnę ir pasklido ežero pakrantėje. Jų lagaminuose buvo tai, ką vežami žmonės greitomis suspėjo pasiimti: kryželis, maldaknygė, duonos gabaliukas, lininė staltiesė – vilties, skausmo, namų ilgesio, kančios ir visų kitų Sibire patirtų jausmų simboliai. Tarp tų daiktų – ir knygos, kuriose surašyti tremtinių gyvenimai ir prisiminimai. Po akimirkos jos prabilo skaitančiųjų lūpomis ir visa pakrantė suaimanavo viena didele rauda, patirtos skriaudos ir neteisybės aimana.

„Išvažinėjant iš sodybos matėme, kaip lentomis užkalinėjo trobos langus… mama, kurgi mes eisime, ką mes padarėme?.. vežė ilgai, vis pagrasindami, kad atskirs nuo mamos… miegodavom sėdėdami ant grindų, ant maišų, alkani… to nebuvo, to nebuvo, kartoju… bet per daug aštrus alkio skausmas viduriuose, per daug gilios žaizdos nuo vežimo kilpos… ir tas nenumaldomas noras gyventi, gyventi, gyventi, grįžti, po velnių, į gyvenimą…“ – šauksmu ataidėjo žodžiai iš 1941- aisiais prasidėjusio ir ištisą dešimtmetį trukusio siaubo.

Mūsų žiūrovai dar nelabai įpratę prie tokių renginių, madingai vadinamų performansais. Tačiau dalis jų vis dėlto ėjo nuo vieno skaitančiojo prie kito ir klausėsi dažnai šiurpą keliančių istorijų. Išgirdo tremtinių balsą, jų sukurtas eiles, išvežtųjų pavardes. O skaitymams palaipsniui nutilus, „tremtiniai“, lydimi graudžių Arnoldo Vaznelio virkdinamo smuiko garsų, niūriai tylėdami nužingsniavo ežero tiltu – lyg ešelonas į paskutinę kelionę. Jų lagaminai išsirikiavo išilgai liepto tarsi traukinio vagonai ant bėgių, tarsi negrįžusiųjų kapai. O prie kiekvieno – puokštelė lauko gėlių ir žvakelė… Tokiu būdu buvo ištarta tai, ką visi turėtų išgirsti ir, režisierės žodžiais kalbant, išsaugoti atminimą tų, kurie savo gyvybes paliko ten, Sibiro platybėse, amžino įšalo žemėje…