šaltinis: www.cbc.co

Petras Maksimavičius

Ne kartą Lenkijos lietuvių bendruomenės ar Pasaulio lietuvių bendruomenės reikalais teko keliauti į Balstogę, Vilnių, Varšuvą… Tie, kas mane pažįsta, žino, kad tokios kelionės man nepatinka, todėl stengiausi jų vengti. Jos dažniausiai atrodo taip: 3–5 valandos automobilyje, 1 valanda posėdyje ir 3–5 minutės, kai ateina metas labai glaustai išsakyti lietuvių bendruomenės nuomonę. Pasibaigus posėdžiui lieka kelios minutės neformaliems pokalbiams „koridoriuje“. Vėliau 3–5 valandas trunkanti kelionė namo. Tada, priklausomai nuo paros meto – pietūs, vakarienė arba pusryčiai. Dėl 3–5 minučių produktyvaus darbo prarandama keliolika valandų kelionėje. Taip atrodė ir ligi šiol dažnai atrodo Lenkijos lietuvių bendruomenės lyderių darbas. Žinoma, tai savanoriškas pasirinkimas aukoti asmeninį laiką ir lėšas bendruomenei. Tačiau tai taip pat didelė atsakomybė. Juk vis vien kas nors turi bendruomenės reikalus spręsti ir jai atstovauti. Man visada kildavo klausimas, ar nebūtų galima kaip nors viso to supaprastinti – sutaupyti laiko ir dėl to pasiekti geresnių rezultatų.

Nuotoliniu būdu pradėjau dirbti prieš keliolika metų, kai buvau išrinktas į Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybą. Tada supratau tokio darbo gerąsias ir blogąsias puses. Kitos išeities nebuvo, nes valdybos nariai gyveno skirtinguose žemynuose ir dažnai fiziškai susitikti vienoje vietoje nebuvo galimybių. Posėdžiai vyko susirašinėjant elektroniniais laiškais, kadangi surengti vaizdo konferenciją dėl skirtingų laiko juostų taip pat nebuvo patogu. Kai pas vienus buvo vidurnaktis, pas kitus pietų metas arba aušo rytas. Paprastai valdybos posėdis trukdavo 3–4 dienas, tačiau reikėjo laikytis tam tikrų taisyklių. Buvo patvirtinama darbotvarkė, vyko diskusija ir balsavimai. Vėliau būdavo surašomi protokolai. Per tas kelias dienas sau patogiu metu galima buvo įsijungti kompiuterį ir susipažinti su kitų nuomone, parašyti savo. Paklausti arba atsakyti į klausimus, paruošti įvairioms institucijoms raštų projektus ir kt.

Ko išmokau? Daug. Virtualioje erdvėje reikėjo griežtai laikytis tam tikrų taisyklių. Diskusija turėjo būti labai konkreti, teikiami pasiūlymai gerai apgalvoti ir argumentuoti. Griežtai nustatyta posėdžio pradžia ir pabaiga sudrausmindavo jo dalyvius. Labai greit visi supratome, kad diskutavimas apie „nieką“ ar ilgi išvedžiojimai neturi prasmės, kadangi jie vargina diskusijos dalyvius, todėl sunku rasti daugumos pritarimą išsakomiems argumentams ar pasiūlymams. Todėl tam tikros drausmės laikymasis leisdavo surengti konstruktyvų pasitarimą ir priimti sprendimus.

Šiandien tokie posėdžiai yra dažnas reiškinys, nepaisant to, ar dalyviai gyvena skirtinguose žemynuose, ar tame pačiame mieste. Paaiškėjo, kad nuotolinis darbas ar mokymasis pamažu taps kasdienybe. Jeigu netikite, pabandykite Suvalkuose nusipirkti vadinamąją internetinę vaizdo kamerą. Dar neseniai atrodė, kad tai tikra technologinė atgyvena, o iš parduotuvių lentynų jas išstūmė automobiliniai registratoriai. Šiandien pasirodo, kad internetinės vaizdo kameros tapo deficitine preke ir paklausa joms labai išaugusi.

Ar yra prasmė rengti įprastus posėdžius, kuriuos aprašiau straipsnio pradžioje? Vis daugiau darbdavių atsako, jog prasmės nėra. Mat rengti nuotolinius posėdžius žymiai patogiau ir pigiau. Maža to, jie trunka trumpiau, o vykstant diskusijai ekrane matome pranešėjo veidą ir jo emocijas (o ne, kaip dažnai nutikdavo – tik siluetą ar pečius).

Mano minimos vaizdo ir garso konferencijos nėra jokia naujovė. Jos ir anksčiau vykdavo. Naujovė ta, kad šias priemones pradėjus masiškai naudoti, jos tampa ar jau tapo nauju visuomenės aktyvumo reiškiniu, kaip anksčiau mobilieji telefonai ar socialiniai tinklai. Šie reiškiniai sparčiai keičia mūsų kasdienybę ir turėsime prie naujų realijų priprasti.

Vaizdo komunikatoriai išsprendžia kelionių ir administracinių išlaidų klausimą. Konferencijos Varšuvoje dalyvis dviejų valandų susitikimui nuotoliniu būdu skiria tik dvi valandas, o ne 10 ar daugiau, kurias neretai praranda kelionės metu. Jis visus dalyvius mato ir girdi. Tiesa, negali atsigerti konferencijos rengėjo termose paruoštos kavos ir suvalgyti pyragėlio. Negali taip pat kuluaruose aptarti kitų, dažnai privataus pobūdžio, klausimų. Bet gal ir gerai. Kita vertus, sutaupytas lėšas ir laiką gali panaudoti kitai prasmingai veiklai.

Su nuotoliniu būdu rengiamomis konferencijomis ar posėdžiais susijęs taip pat nuotolinis mokymas ar mokymasis. Paskutinėje „Aušroje“ perskaičiau Rūtos Burdinaitės straipsnį apie nuotolinio mokymo niuansus. Šis straipsnis ir mokytojų, ypač matematikos mokytojos Irenos Marcinkevičienės, išsakytos mintys nepaprastai reikalingos. Jos leidžia geriau suprasti, kaip atrodo nuotolinis mokymas „iš vidaus“, pvz., mokytojo akimis. Mums, kurie auginame mokyklinio amžiaus vaikus, kai kurie dalykai gali atrodyti kitaip. Todėl, kad staigiai pasikeitus mokymo būdui sunku buvo net įsivaizduoti, kokią „revoliuciją“ išgyvename ir kiek naujų dalykų visi turime išmokti. Tik dabar labai aiškiai pamatėme, kad tas anksčiau nuvalkiotas posakis, jog mokyklos bendruomenę sudaro mokiniai, mokytojai ir tėvai, yra labai teisingas. Nuotolinis mokymas, ypač jaunesniųjų mokinių, niekada nebus sėkmingas, jeigu jame tiesiogine prasme nedalyvaus tėvai. Akivaizdu, jog mūsų laukia didelis darbas, norint rasti tinkamus būdus, kaip šioje mokymo grandyje tėvai turėtų dalyvauti. Žinoma, daugelis jų ir prieš pandemiją dalyvavo. Vieni padėdavo ruošti namų darbus, kiti bent patikrindavo pažymius elektroniniame dienyne. Ir vienas, ir kitas būdas reikalingas bei naudingas. Įvedus nuotolinį mokymą, tėvų angažavimasis tikriausiai buvo didesnis, tačiau daugeliu atvejų chaotiškas ir be aiškių taisyklių.

Taigi visa tai ateityje tikriausiai teks tvarkyti ir sisteminti. Jau įgyta patirtis bus naudinga. Nieks nežino, ar po metų arba dešimtmečio vėl neatsidursime panašioje padėtyje. Todėl, mano galva, sugrįžus mokiniams į mokyklą nereikėtų visiškai atsisakyti kai kurių nuotolinio darbo elementų. Reikėtų juos tobulinti ir bandyti vis naujus sprendimus. Gal net praverstų kai kurias pamokas mokslo metams bėgant rengti nuotoliniu būdu arba leisti jas vesti kitų mūsų mokyklų mokytojams vaizdo konferencijos būdu. Įdomių sprendimų tikrai galima daug rasti. Jie didintų mūsų atsparumą galimoms ateities krizėms. Kaip minėtame straipsnyje teigė Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus direktorius A. Nevulis, „visi išmoko naudoti įvairius informacinių technologijų įrankius ir pažinti savarankiškų studijų skonį“. Tas gebėjimas savarankiškai studijuoti labai reikalingas. Gal jis svarbesnis net už sukauptų žinių bagažą. Man atrodo, kad JAV ar Vakarų Europoje būtent į tai seniai kreipiama daug dėmesio. Juk jau ir mes įsitikinome, kad ne visada šalia bus mokytojas, tėvas ar klasės draugas. Tai ne tik žinios, tai būdas išmokti savarankiškai gyventi.

Ir pabaigoje dar vienas pastebėjimas. Jau buvau apie tai rašęs, tačiau noriu priminti. Paspartėjus technologinei revoliucijai ir kilus pandemijai kaip niekada anksčiau išauga poreikis pasirūpinti modernia internetine infrastruktūra. Reikia dėti visas įmanomas pastangas, kad mūsų įstaigos ir gyventojai galėtų naudotis didelės spartos internetu. Gyvenimas keisis iš esmės ir visi greit tai pajusime. Gal ir nuskambės keistai, tačiau tai bus mūsų, kaip lietuvių tautinės mažumos, mūsų kultūros įstaigų, mokyklų, žiniasklaidos ir tuo pačiu tautinės tapatybės išsaugojimo klausimas. Išliksime, jeigu gebėsime prisitaikyti ir tose srityse sėkmingai konkuruoti.