LR konsulate Seinuose

Petras Maksimavičius

Šiais metais Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena minėta mūsų krašte šiek tiek kitaip negu kiekvienais metais. Artėjant liepos mėnesiui visi stebėjo susirgimų COVID-19 statistiką ir svarstė, ar kaip kasmet pavyks surengti Karaliui Mindaugui skirtus koncertus, ar tautiečiai susirinks giedoti Lietuvos himną. Tokį minėjimą paprastai rengdavo „Lietuvių namai“ Seinuose, Suvalkų miesto lietuviai, o į Punską giedoti himno iš Lietuvos pasienio pėsčiomis ateidavo didelis būrys lietuvių.

Vis dėlto, nepaisant prasto oro ir vis dar plintančio viruso – Lietuvos himnas mūsų krašte skambėjo, o žmonės džiaugėsi ne tik Lietuvos valstybės švente, bet ir tuo, kad po ilgos pertraukos galėjo susitikti ir pabendrauti.

Šiuo neįprastu laiku rengėjų planus labiausiai „sujaukė“ LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris liepos 6 d. nusprendė apsilankyti Seinuose ir Punske. Tai lėmė, kad iš virtualios erdvės labiau sugrįžome į tikrą pasaulį. Vizitas buvo prasmingas, kadangi Lietuvos diplomatijos vadovo apsilankymas Seinuose ir Punske Lietuvos valstybės dienos proga turėjo ne tik simbolinę prasmę. Vizito metu aptarti svarbūs ypač su lietuvių švietimu susiję klausimai, įvyko susitikimai su Seinų miesto, Seinų apskrities ir Punsko savivaldybės vadovais.

Susitikime su Seinų miesto burmistru A. Novalskiu (A. Nowalski) ir Seinų apskrities vadovo pavaduotoju Antanu Baudžiu ministras aptarė Lietuvos ir Lenkijos pasienio regionų bendradarbiavimo stiprinimo galimybes. Jis pažymėjo, kad dėl COVID-19 pandemijos susiklosčiusi situacija parodė, jog kaimyninių valstybių bendradarbiavimas yra nepaprastai svarbus. „Todėl artimiausiu metu turėtų būti sudaryti atitinkami tarpvalstybiniai susitarimai, reglamentuojantys specialių tarnybų bendradarbiavimą krizinėse situacijose, sienos kirtimą ir technikos gabenimą per sieną. Taip pat turime didinti gyventojų atsparumą įvairioms grėsmėms“, – sakė L. Linkevičius.

Seinų miesto burmistras prašė paremti jo pastangas gerinti Lietuvos ir Lenkijos pasienio regionų susisiekimo infrastruktūrą, skatinti verslumą, pritraukti investicijas. Pasak jo, Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės turėtų daugiau dėmesio skirti šio regiono gyventojams ir skatinti pasienio ekonomikos plėtrą. Jis pritarė ministrui, kad tokiu būdu didėtų gyventojų atsparumas įvairioms grėsmėms ir tuo pačiu saugumas vadinamajame Suvalkų koridoriuje.

Susitikime su Punsko savivaldybės administracija ir Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo bei kultūros įstaigų vadovais L. Linkevičius aptarė lietuvių švietimo ir kultūros klausimus. Kalbėta apie mokyklų finansavimo, vadovėlių leidybos problemas, lietuviško vaikų darželio kūrimą Suvalkuose.

L. Linkevičius ir jį lydinti delegacija dalyvavo Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos šventėje prie Punios ežero. „Tautiškos giesmės“ giedojimo ceremonijos metu ministras pasveikino susirinkusiuosius, naujajam konsulato Seinuose vadovui, ambasadoriui Remigijui Motuzui įteikė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos raštus dėl egzekvatūros suteikimo. Sveikinimo žodžius tarė LR ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas ir LR konsulato vadovas, ambasadorius R. Motuzas. Jis savo kalboje pažymėjo, kad Seinų ir Punsko kraštas jam gerai pažįstamas, kadangi prieš daugelį metų, kai vadovavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie LR Vyriausybės, labai dažnai teko spręsti įvairias lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje problemas. „Aš džiaugiuosi, kad po daugelio metų vėl turiu galimybę sugrįžti. Šiandien paskaičiavau, kad pirmą kartą į šį kraštą atvažiavau prieš 25 metus“, – kalbėjo konsulato vadovas. Renginio dalyviai R. Motuzą pasveikino garsiais plojimais, tarsi dėkodami už ankstesnę paramą kultūrinei veiklai ir lietuviškam švietimui. Ypač seiniškiai prisimena, kad LR švietimo ir mokslo ministro R. Motuzo parama, kuriant Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą, buvo neįkainojama.

Šventės metu ministras L. Linkevičius įteikė apdovanojimus Lietuvos genocido ir rezistencijos centro organizuotame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laimėjusiems prizines vietas Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokiniams Ronaldui Jankauskui ir Gretai Bobinaitei bei mokytojai Alicijai Krakauskienei.

Apsilankęs Seinuose ir Punske L. Linkevičius pagerbė Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, kartu su Seinų miesto bei apskrities vadovais padėjo gėlių prie vyskupo Antano Baranausko ir Smolensko katastrofos aukų atminimo paminklų.

***

Liepos 6-ąją minėdami Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną ne visada susimąstome apie šios šventės reikšmę ir prasmę. Žinome, kad Mindaugas Lietuvos karaliumi buvo vainikuotas 1253 metų liepos 6 dieną. Sakome, kad jo karūnavimas užbaigė Lietuvos valstybės kūrimą.

Ką gi iš tikrųjų Lietuvai ir mums, gyvenantiems Suvalkų trikampyje, reiškia Mindaugo nuveikti darbai ir palikimas? Kodėl kiekvienais metais liepos 6-oji Lietuvoje minima kaip Valstybės diena, o Lietuvos prezidentai valstybės vardu Lietuvos ir užsienio piliečiams teikia apdovanojimus už nuopelnus Lietuvos Respublikai? Kodėl kiekvienais metais liepos 6-ąją Seinuose, prie „Žiburio“ mokyklos, „Lietuvių namuose“ ar prie lietuvių poeto ir Seinų vyskupo Antano Baranausko paminklo, giedamas Lietuvos himnas?

Grįžkime į XIII amžių. Susiformavusioms pagrindinėms Lietuvos žemėms, augantiems miestams, gausėjantiems pirkliams ir amatininkams reikėjo vieningos apsaugos ir valdymo struktūros. Kad būtų galima ramiai dirbti žemę, prekiauti, valdyti ir ginti kraštą, reikėjo valstybės.

Jau 1236 metų šaltiniuose minima Mindaugo Lietuva kaip žemių vienytoja. Vienijimas truko kurį laiką. Reikėjo palenkti savo pusėn ne tik kitus Lietuvos žemių kunigaikščius, bet ir atremti Haličo, Voluinės kunigaikščių ir Kalavijuočių ordino antpuolius.

Netrukus Lietuva iškyla kaip dominuojanti jėga regione. 1209 metais Henrikas Latvis pažymi: „Tuo metu lietuviai taip viešpatavo šiuose kraštuose: Rusioje, Livonijoje ir Estijoje, gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose.“

„Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ Mindaugas jau vadinamas „aukščiausiuoju karaliumi“. 1236–1245 m. Lietuvos valstybė sujungė didžiąją dalį lietuvių žemių: Aukštaitiją, Žemaitiją, pietinę kuršių ir šiaurinę jotvingių dalį. Karinį Lietuvos dominavimą, karo žygių dažnumą slavų gyvenamose teritorijose pastebėjo ir Europos valdovai.

Mindaugas buvo įžvalgus politikas ir sumanus diplomatas. 1250 m. pabaigoje ar 1251 m. pradžioje jį ir jo artimuosius pakrikštijo Kulmo vyskupas. Tokiu būdu iš Ordino buvo atimtas pretekstas pulti Lietuvą, turint tikslą ją pakrikštyti. 1253 m. buvo įsteigta Lietuvos vyskupija, o vyskupu tapo Mindaugo nurodytas kandidatas. Tai buvo visų pirma juridinis aktas, kuris atvedė į 1253 metų liepos 6 dieną, kai Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi.

Karūnavimas, atrodo, įvyko Vilniuje naujai pastatytoje katedroje. Tai buvo didelis Mindaugo pasiekimas. Lietuva tapo pilnateise Europos valstybe. Ji atsivėrė pasauliui. Tai buvo ne tik tarptautinis Lietuvos pripažinimas, bet ir nuolatinių diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis pradžia. Būtent dėl to Mindaugo vardas buvo įamžintas kaimyninių šalių šaltiniuose. Ir mums Mindaugas iškyla kaip pirmasis neabejotinas Lietuvos valdovas.

Centralizuotai valstybės valdymo sistemai dar reikėjo ją įgyvendinančios stiprios struktūros. Tam tarnavo artimų Mindaugui žmonių grupė – taryba. Ją sudarė Mindaugo sūnūs, vyresnieji kunigaikščiai. Valdovo dvaras buvo specializuota atskirų gyvenimo sričių tvarkymo tarnyba. Žemes, valsčius, esamas pilis valdė valdovo paskirti vietininkai. Jo turėtas turtas, brangenybės tapo valstybės iždo užuomazga. Valstybės iždas kauptas iš karo žygių, duoklių, muitų. Pinigai buvo sidabro lydiniai – lietuviški ilgieji.

Kur buvo Mindaugo būstinė, istorikai ligi šiol aiškiai neatsakė. Ar tai buvęs Naugardukas, Kernavė, ar legendinė Voruta? O gal dabartinė Lietuvos sostinė Vilnius, kur vis daugiau atrandama tai įrodančių archeologinių radinių?

Didelę reikšmę Mindaugo gyvenime turėjo jo žmona Morta. Nors istorinių šaltinių išlikę mažai, tačiau iš jų žinome, jog karalienė Morta rėmė energingą ir ryžtingą valdovą, guodė, kai jį slėgdavo sunkių apsisprendimų našta.

Vienvaldystė lengvino valstybės centralizavimą, žemių sujungimą, tačiau kėlė daug vidinių problemų. Viena jų – karaliaus krikštas ir lietuviams tuo metu nesuprantamos katalikybės priėmimas. Laikui bėgant Mindaugo šalininkų mažėjo. Naudodamasis tokia padėtimi, Daumantas dėl asmeninės nesantaikos 1263 metų rudenį nužudė Mindaugą ir du jo sūnus – Ruklį ir Rupeikį.

Lietuvos karaliaus mirtis nesugriovė valstybės pamatų, kadangi jie tuo metu jau buvo tvirti. Tačiau tai apsunkino jos vidaus ir užsienio politiką.

Lietuvos valstybė išliko, o tai didžiausia vertybė lietuvių tautos istorijoje. Mindaugas pirmasis Lietuvai nutiesė kelią į Vakarų Europos civilizaciją. Vienintelis išrūpino jai karaliaus karūną.

Mes, gyvenantys Seinų–Punsko–Suvalkų trikampyje, taip pat esame šios istorijos dalis. Mindaugo sukurta Lietuvos valstybė nuo viduramžių iki naujausių laikų veikė ir veikia mūsų gyvenimą. Todėl dar kalbame lietuviškai, liūdime, kai Lietuvą ištinka nelaimės, ir džiaugiamės, kai jos vadovai ryžtingai tęsia Mindaugo pradėtą Lietuvos įtakos stiprinimą europinės civilizacijos tvirtovėse ir praturtina jas unikaliomis lietuviškomis vertybėmis.